Tuo tarpu patys jaunuoliai neslepia dienas leidžiantys bendraamžių ir... alkoholio draugijoje.
Savaitraščio „Šiauliai plius“ kalbintas psichologas Justinas Limantas pastebi, kad stebuklingo poelgio ar žodžio, kuris galėtų sustabdyti net ir vaiką nuo alkoholio vartojimo, nėra. Tad tiek psichologas, tiek Klaipėdos miesto savivaldybės narkotikų kontrolės komisijos narys Artūras Šiukšta įsitikinę – norint išgelbėti jaunus žmones, būtina keisti visuomenės požiūrį į alkoholizmą.
– Prasidėjus vasaros atostogoms, mokiniams atsirado daugiau laisvo laiko. Ką patartumėte tėvams, siekiantiems apsaugoti savo atžalas nuo žalingų įpročių?
J. Limantas:
– Didžiausia problema ta, kad patarimo, lyg mosto burtų lazdele, čia neužtenka. Reiktų patiems tėvams plėsti savo suvokimą, kad tokio pobūdžio problemos nėra sprendžiamos iškart tik joms atsiradus. Būtina tokių problemų prevencija.
– Žodį „prevencija“ girdime dažnai. Ką jis iš tiesų reiškia?
„Nori užimti vaiką – pakiši jam kompiuterį, nori susirasti draugų – užsiregistruoji socialiniame tinklalapyje, nori atsipalaiduoti – prasuki butelį“, – apie nedžiuginančias šių dienų jaunimo tendencijas kalba psichologas Justinas Limantas.
J. Limantas:
– Alkoholio prevencija nesusideda tik iš aiškinimo, kad alkoholis daro žalą sveikatai, kad jo vartoti negalima ir panašiai. Žinoma, visa tai vaikas turi žinoti, tačiau pasekmių žinojimas neapsaugo nuo vartojimo. Kur kas efektyviau yra plėsti visuomenės suvokimą apie alkoholizmo ligą. Mūsų visuomenėje alkoholizmas dažnai klaidingai suvokiamas kaip apsileidimas ar valios stoka. Tačiau tai yra psichikos ir elgesio sutrikimas, kuris išsivysto ilgainiui vartojant alkoholį. Žmogus tampa nebe pajėgus pasirinkti, gerti ar ne.
Kad jaunuolis galėtų atsisakyti alkoholio, būdamas tarp išgeriančių draugų, jis turi mokėti pasakyti „Ne“. O tai reiškia, kad vaikas turi pasižymėti aukšta saviverte. Jei jaunuolis jaučiasi pilnavertis, yra patenkinami jo meilės, pagarbos, pripažinimo, saugumo poreikiai, didesnė tikimybė, jog toks vaikas nepradės svaigintis.
Kodėl? Todėl, kad į svaiginimąsi reiktų žiūrėti kaip į bėgimą nuo tikrojo savęs, nuo realybės, kaip į norą sukelti teigiamas emocijas, kurios yra užslopintos baimių, o kartu ir nepasitikėjimo savimi. Tėvai vaiką turėtų aprūpinti ne tik materialiai, tačiau patenkinti ir kitus jo poreikius – išklausyti, suteikti emocinę paramą, mokyti reikšti savo jausmus.
Svarbu, kad ir tėvai nebijotų parodyti vaikui šiltų jausmų. Juk mūsų visuomenėje įprasta auklėti baudžiant, aiškinant taisykles, stengiantis užslopinti vaiko neigiamas emocijas („nustok bliauti, vyrai neverkia“, „baik zysti, eik į savo kambarį“ ir t. t.). Tad vaikas pradeda vengti rodyti neigiamas emocijas. Jam ima atrodyti, kad jo nepriims, jei jis liūdės, pyks ar verks. Toks jaunuolis tampa uždaras, susikaustęs, bijo būti savimi. Visai kas kita alkoholį vartojančių draugų tarpe, kur jis atranda „saugumą“ ir pripažinimą.
– Kokias išeitis tėvams siūlo psichologai?
J. Limantas:
– Pagrindinis patarimas – daugiau domėtis savo vaiko gyvenimu, jo pomėgiais, draugais. Patartina bendrauti ir su vaiko draugų tėvais, su jais keistis informacija, noriai bendradarbiauti su mokyklos darbuotojais, skatinti vaiko veiklumą, padėti jam atrasti hobių, pomėgių. Taip pat vertėtų daugiau laiko praleisti su savo atžalomis, atrasti bendros veiklos.
– Mažai jau ką bestebina, kad dabartinė, vadinamoji „Z“, karta ne tik nebemoka gyventi be technologijų, bet ir švęsti be alkoholio – jiems itin sunkiai įsivaizduojama užduotis. Kokios priežastys lėmė tokias tendencijas ir kokios galimos pasekmės ateityje?
J. Limantas:
– Labai geras klausimas, kadangi jame galima įžvelgti ir sąlyčio taškų tarp nemokėjimo gyventi be naujųjų technologijų bei nemokėjimo švęsti be alkoholio. Manau, tai du susiję reiškiniai, kadangi socialiniai tinklai, virtualus bendravimas, kompiuteriniai žaidimai ir internetas slopina vaikų bendravimo įgūdžius. Vaikai, užuot lavinę savo socialinius įgūdžius, pasineria į virtualų pasaulį.
Klausiate, kodėl taip nutinka? Virtualiame pasaulyje gyventi lengviau, kadangi ten nereikia įveikti savo baimių, taikytis prie kitų žmonių – vienu klavišo paspaudimu gali išspręsti visas problemas, kurios realiame gyvenime taip lengvai nesprendžiamos. Todėl toks užimtumo modelis yra paprastesnis, lengvesnis ir tuo pačiu patrauklesnis vaikui. Jame daug panašumų, kaip ir laisvalaikio leidimas vartojant alkoholį. Juk alkoholis slopina baimę, kurią bendraudami su bendraamžiais patiria vaikai, pasižymintys žema saviverte, prastais socialiniais įgūdžiais. Alkoholis nuramina, išlaisvina ir tuomet jaunuolis gali elgtis taip, kaip neišdrįstu būdamas blaivus.
Manau, tokioms laisvalaikio leidimo tendencijoms ypatingos reikšmės turi sociokultūrinė erdvė, mūsų visuomenės tradicijos ir vertybės, kurios sparčiai kinta. Šiuo metu vyraujanti vartotojiška kultūra pasižymi tuo, kad užgaidos turi būti įgyvendinamos greitai, be didelių pastangų. Nori užimti vaiką – pakiši jam kompiuterį, nori susirasti draugų – užsiregistruoji socialiniame tinklalapyje, nori atsipalaiduoti – prasuki butelį. Tokie veiksmai nesudėtingi, nereikalaujantys pastangų, todėl tampa patrauklūs. Sunku būtų prognozuoti tokių tendencijų pasekmes, tačiau būtina pabrėžti, kad alkoholio vartojimas ankstyvame amžiuje, labai padidina riziką susirgti alkoholizmu.
– Neretai tėvai ginasi, esą nė neįtarę, kad jų vaikas su bendraamžiais piktnaudžiauja alkoholiu. Ar iš tiesų įmanoma viso šito nepastebėti? Ką patartumėte tėvams, norintiems laiku savo atžaloms užkirsti kelią į alkoholizmo liūną?
J. Limantas:
– Nepastebėti beveik neįmanoma, tačiau toks reiškinys gana dažnas, kadangi tėvai linkę matyti savo atžalas tokias, kokias įsivaizduoja. Mūsų smegenyse vyksta sudėtingi procesai, todėl tokia informacija (vaikas, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų) yra nepastebima dar ir dėl to, kad tai – pasąmoningai blokuojami reiškiniai, kurių mes nenorime pastebėti.
Kas gi nori matyti savo atžalą, apsvaigusią nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų? Tad problema dažnai nuneigiama.
Tiesa, nepastebėti vaiko piktnaudžiavimo alkoholiu galima ir tuo atveju, jei vaikas yra neprižiūrimas, jam skiriama nepakankamai dėmesio, su juo mažai bendraujama. Tačiau, jei tėvai pastebėjo, kad jų vaikas negali nustoti vartoti alkoholį, kitas narkotines medžiagas, lošti azartinius žaidimus, reikėtų kreiptis į priklausomybės ligų centrus.
Deja, ši liga dažnai painiojama su apsileidimu, valios stoka, todėl tėvai galvoja, kad tinkamas auklėjimas ir griežtos priemonės gali išspręsti vaiko ar paauglio piktnaudžiavimą alkoholiu, tačiau taip nėra. Šių dienų tendencijos rodo – net ir vaikas gali susirgti alkoholizmu. Ir nei amžius, nei socialinis sluoksnis ar lytis neturi jokios reikšmės.
– Kalbantis su alkoholį vartojančiais paaugliais, vaikais, pastebima, kad jie tame nemato nieko blogo. Esą retkarčiais atsipalaiduoti – visai normalu, svarbu turėti saiką. Kaip Jūs vertinate tokį jaunuolių požiūrį?J. Limantas:
– Aš manau, kad didžiausia problema ta, jog vaikams atrodo, kad esą natūralu ir priimtina gerti nesulaukus pilnametystės. Šioje vietoje reiktų paminėti, kad bet koks alkoholio vartojimas, nesulaukus pilnametystės, padidina riziką susirgti alkoholizmu.
Jaunas organizmas ypatingai jautriai reaguoja į alkoholio vartojimą ir pripratimas prie šios medžiagos yra kur kas greitesnis nei vėlesniame amžiuje. Išsivysčius priklausomybei, žmogus nebepajėgus atskirti realybės nuo iliuzijos, ir jam atrodo, kad jo suvartojami alkoholio kiekiai yra įprasti visiems žmonėms. Todėl alkoholizmas ir vadinamas neigimo liga.