DELFI: Ar jaunimas nenušvilpia, kai susitikimuose kalbate apie skaistumą, seksualinį susilaikymą?
R.Pagojus: Vienas autorius pasakė – šiuolaikiniam jaunimui rūpi trys dalykai: seksas, pinigai ir seksas. Tačiau, mano manymu, paaugliams reikia ne pamokymų, kaip užsimauti prezervatyvą, bet padėti suprasti, kas yra tikroji meilė.
Kiek tenka kalbėti su mokiniais, įvairioms auditorijoms vesti paskaitas apie meilę ir draugystę, pastebėjau, kad jie labai susidomi. Reakcijos – dvejopos. Vieniems tarsi ir nepatiktų tai, apie ką kalbu, kiti reaguoja jautriai. Ypač merginos, nes jos dėl nesantuokinių santykių dažniau nukenčia.
DELFI: Užsienio autorių knygose paaugliams daugiau dėmesio skiriama pamokymams, kaip išvengti neigiamų seksualinių santykių pasekmių - apsisaugoti nuo ligų ir vaikų.
Tačiau, mano nuomone, prezervatyvų dalijimas tik paskatins jaunimą neatsakingiems sprendimams. Ir ne tiek svarbu, kad paaugliai nelabai jų naudoja.
DELFI: O kas svarbu?
R.Pagojus: Mes - pedagogai ir psichologai – pastebėjome, kad jaunus žmones kankina dviejų rūšių baimės. Tai, kad jie nesugebės nieko pamilti arba kad kitas žmogus jų nepamils.
Išgirdę kvietimą pasimylėti jie sutinka. Tačiau ne dėl to, kad myli tą žmogų, ne dėl to, kad tas žmogus jiems patinka, net ne dėl to, kad nori sekso, bet dėl to, kad nori būti mylimi.
Mylėti mes mokomės iš artimiausios socialinės aplinkos – tėvų ir... televizoriaus.
Šeimos modelis žlunga. Anksčiau taip pat būdavo skyrybų, kitų problemų, tačiau dabartiniais laikais, kai kalbama apie tos pačios lyties asmenų santuokas, trinamos šeimos ribos.
Aš dažnai mokinių klausiu: „Ar galit paskambinti savo tėčiui ir padėkoti už tai, kad jis myli jūsų mamą?“. Jeigu jie to padaryti negali, reiškia neturi tinkamo modelio ir savo gyvenime susidurs su problemomis.
Televizija taip pat formuoja netinkamą modelį, nes sumaišo meilės ir sekso sampratas. Filmuose du žmonės prisipažįsta vienas kitą mylintys ir po 5 minučių rodo, kad jie guli vienoje lovoje.
Tai formuoja nuomonę – jei aš myliu, vadinasi turiu atsigulti į lovą ir jei du žmonės mylisi, reiškia jie vienas kitą myli.
Tačiau mes puikiai žinome, kad taip nėra.
Be to, televizija neparodo neigiamų sekso pasekmių. Pavyzdžiui, kad jaunuoliai mylėdamiesi užsikrečia venerinėmis ligomis, nes tai – negražu, nepatrauklu, nekomerciška. Neparodo gimdančių paauglių, arba nėščių merginų, kurias palieka jų draugai.
Sakoma, kad tai, ką du žmonės veikia lovoje – jų reikalas, tačiau tai irgi vienas iš mitų. Nes už paauglių priežiūrą, ligonines, pašalpas vienišoms mamoms mokame mes, mokesčių mokėtojai.
DELFI: Neišsibarstyti kol sutinki tau skirtą žmogų – gražiai skamba, bet ar ne utopija? Ar jūs pats savo gyvenimu patvirtinote tai, apie ką rašote?
R.Pagojus: Per paskaitas jaunimas visada manęs to paklausia. Taip, iš tiesų, man pavyko tuo vadovautis. Pažįstu ir daugiau tokių žmonių.
Mano tėvai išsiskyrę. Aišku, negaliu paskambinti savo tėvui ir padėkoti, kad jis myli mano mamą. Kita vertus, šeima nukreipė teisingu keliu, pasisekė, kad turėjau gerų draugų, kurie manęs nespaudė, pasiryžimą gyventi pagal pasirinktus principus sustiprino krikščioniška pasaulėžiūra.
DELFI: Tyrimų duomenimis, 2001-2002 metais lytinių santykių turėjo 38 proc. Britanijos penkiolikmečių, Lenkijoje tokių paauglių buvo tik 15 proc., o Ispanijoje - 16 procentų. Britanija dideliu skirtumu taip pat aplenkė antrąją vietą užėmusias Švediją, Suomiją ir Vokietiją. Kokia situacija Lietuvoje?
R.Pagojus: Man irgi buvo įdomu, kiek procentų mano auditorijos, kuriai rašiau knygą, nors kartą turėjo lytinių santykių, todėl padariau ir kartas nuo karto karoju 16-17 metų jaunuolių apklausą.
Didžiai mano nuostabai, mokyklose, kur dirbu, tokių žmonių yra nuo 15 iki 20 proc., o ne absoliuti dauguma ar pusė, kaip manoma.
Jaunuoliams susidaro nuomonė, kad „visi jau TAI išbandė, tik jis ar ji kaip baltoji lelijėlė sėdi ir savo nekaltybę saugo“. O iš tiesų dėl jiems būdingo konformizmo, noro neišsiskirti iš grupės, paaugliai labiau giriasi savo žygiais.
Realiai tokių, kurie dar mokykloje išsibarsto, turi ankstyvą lytinę patirtį yra palyginti nedaug. Tačiau, būkim realistai, Didžiosios Britanijos patirtis rodo, kad tų procentų gali daugėti.
DELFI: Knygoje rašote ne tik apie ankstyvus lytinius santykius, bet ir gyvenimo nesusituokus iššūkius, pornografiją, virtualų bendravimą. O ką manote apie apsisaugojimo priemones?
R.Pagojus: Nesu kategoriškai prieš jas nusiteikęs. Aišku, vienintelė šimtaprocentinė apsauga – susilaikymas. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra stiprus vertybinis pagrindas. Mums visų pirma reikia kalbėtis apie tai, kas yra šeima, kad meilė ir seksas - ne tas pats.
Ar kas rizikuotų, kad gumytė taptų ta korta, ant kurios pastatytas būsimas šeimyninis gyvenimas?
Gal paauglius ir galima supažindinti su apsaugos priemonėmis, tačiau tam skiriama neadekvačiai daug laiko. Vertybiniams dalykams, charakterio ugdymui - daug mažiau, ir aš suprantu kodėl. Nes šis kelias yra ilgesnis, sunkesnis, kita vertus, patikimesnis - vienintelis būdas išbristi iš visuomenę apėmusių chroniškų, jau užsitęsusių ligų.
DELFI: Ar per tuos metus, kai dirbote mokykloje ir dėstėt, jaunimui svarbūs klausimai keitėsi?
R.Pagojus: Esminiai tokie pat. Dažnai gaunu raštelius, kuriuose moterišku raštu klausiama „Kodėl vaikinas mane paliko, kai sužinojo, kad esu nėščia?“ arba „Ką man daryti – mano tėvai vienas kito nemyli, nesimyli?“.
DELFI: Vis kalbate apie mergaites. Vaikinai tuo mažiau domisi ar nedrįsta klausti?
Tuo tarpu vaikinai labiau akcentuoja fizinį malonumą, jiems svarbiau ne emocinis prisirišimas ir galbūt sunkiau susivokti savo jausmuose.
Nesakau, kad visi vaikinai kiaulės ir jiems rūpi tik vienas dalykas, tačiau tiesa ta, kad jų charakterį merginos turėtų formuoti per draudimus.
DELFI: Savo darbe padarėte būtent tokią išvadą?
R.Pagojus: Taip. Nes kai mergina pasako „ne“ ir iš kitos pusės pareina grasinimai „tu manęs nemyli“, „aš tau nereikalingas“ ir panašiai, paaiškėja, kad ta draugystė buvo paremta pragmatinių poreikių tenkinimu.
Merginoms labaiu reikalinga pagarba ir saugumo jausmas, o vaikinams reikėtų mokytis jomis rūpintis.
Seksas kaip vaistas šlyjantiems santykiams netinka. Atvirkščiai, jis porai kelia dar daugiau klausimų. Kartais ją tik ir laiko lovos santykiai, priklausomybė nuo partnerio, o daugiau bendrų dalykų nėra.
Apie tai visų pirma reikia kalbėti šeimoje. Pastebėjau, kad mergaitės su mamomis pasišneka, tačiau vaikinai mažiau.
DELFI: Kodėl?
R.Pagojus: Mūsų visuomenė apskritai labai moteriška. Berniuką pagimdo moteris, akušerė dažniausiai būna moteris, darželio auklėtoja moteris, mokytoja moteris. Berniukas auga moteriškoje mūsų visuomenėje ir sako: „Aš noriu būt toks vyras, kaip mama“.
DELFI: Trūksta vyriškumo pavydžių?
R.Pagojus: Akivaizdžiai. Nors berniukui tapti vyru yra žymiai sunkiau, negu mergaitei moterimi. Pirmais gyvenimo metais vaikas psichologiškai atsiskiria nuo mamos, suprasdamas, kad jis ir mama yra skirtingi asmenys. Tačiau berniukui reikia išgyventi dar vieną krizę – suprasti, kad jis ir mama ne tik skirtingi asmenys, bet ir skirtingos lyties.
Berniukas atsiplėšia nuo mamos ir tapatinasi su tėvo vyriškumu. O jeigu tėvo nėra? Tada grįžta prie mamos ir vėl su ja tapatinasi. Tokiu atveju gali kilti homoseksualizmo problemos arba atvirkščiai – neapykanta moterims, kuri reiškiasi ir kaip lovelasiškas elgesys.
Galima pasakyti, kad vyras prie moteriškos moters pasijunta vyrišku, tačiau prieš tai reikia juo tapti. Kaip, jei nėra pavyzdžio?
Šią problemą aštrina didelis skyrybų skaičius. Tačiau jei šeimoje ir yra vyras, dažnai jis atlieka „tradicinį“ tėvo-baudėjo vaidmenį.
Žinoma, vyriškumo pavyzdžiu gali būti ne tik tėvas, bet ir senelis, vyresnysis brolis, dėdė, retais atvejais – mokytojas.
DELFI: Jūsų nuomone, kas svarbiausia 16-26 metų žmonėms ir kodėl būtent tokio amžiaus jaunimui skyrėte savo knygą?
R.Pagojus: Svarbiausia išsiaiškinti, kas yra ir kas nėra meilė. Kaip suprasti, ar esi mylimas, ar pats myli. Atskirti meilės sampratą nuo seksualinių santykių. Jie vienas kitam neprieštarauja, bet nėra tapatūs.
16-26 metų žmonės priima svarbiausius savo gyvenimo sprendimus – renkasi profesiją, partnerį šeimai, baigia mokslus, pradeda karjerą.
Taip netyčia išėjo, kad mano knyga pasidalijo į dvi dalis. Iš pradžių aiškinausi, kas yra meilė, kuo pasireiškia, kokios jos rūšys, kaip mylėti savo artimą, o kur dar toks galvosūkis, kaip mylėti save, bet netapti egoistu, kaip mylėti savo priešą!
Antroje dalyje – meilės problematika. Kaip meilė sutapatinama su seksualumu, kokios problemos kyla, kai žmonės gyvena ne santuokoje.
-----------------------------------------------------------------
Turint omenyje nemažai kam pelną nešantį seksualinio vartojimo mentalitetą ir neinformatyvų vyresniosios kartos dejavimą dėl pakrikusios jaunimo moralės, knyga „Meilės pamokos: kad nemylėtume kaip idiotai“ pataiko tiesiai į taikinį – mano gydytojas-psichoterapeutas Gintautas Vaitoška.
Austrijos šeimos ir vedybų studijų instituto profesoriaus teigimu, knygoje gerai dera konkrečių situacijų analizė ir žymių autorių (E.Frommo, J.Dobsono, R.May ir kt.) seksualumo psichologijos principai, jaunimui patrauklia forma pateikiama ir platesnė kultūrinė meilės etikos klausimų perspektyva.
„Manau, tokia knyga atliepia į tikrai aštrų jaunimo poreikį apie meilę skaityti gyvą, informatyvų ir drąsiai kalbantį tekstą“, - priduria specialistas.