Dirba kuo tik nori
VU Istorijos fakulteto dekanas Zenonas Butkus per daug nesistengia agituoti mokytis jo vadovaujamame fakultete. Jo nuomone, pasirinkti privalome patys. „Tegul studentas pasirenka apgalvotai. Nors istorija yra tikrai neprastas pasirinkimas. Jau vien dėl to, kad tai universalus mokslas“, – sakė dekanas.
O ką pasakytų profesorius A.Bum-blauskas? Ogi „Dievas niekada neturėjo kainos.“ Bei pridurtų: „Ir istorija...“
Girdėjote anekdotą apie tai, kad rūkymas atima penkerius gyvenimo metus, alkoholis – dešimt, darbas – kasdien po aštuonias valandas. Jeigu norite to išvengti, tiesiog privalote rinktis tai, kas neįkainojama.
Kuo dirba istorikai? Kad ir politologais. Juk VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutui vadovaujantis Raimundas Lopata yra baigęs istorijos studijas. Istorikai dirba Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijose. Istorikai tampa žurnalistais, menininkais, keliautojais.
Svarbiausia – prisitaikyti
Lauke šilta, tad žurnalisto skambutis istoriką magistrantą Tomą Lavrijanecą užklupo gamtoje. Jis, kaip ir dažnas istorikas, mėgsta vadovautis šūkiu „Atgal į gamtą.“ Studentas mielai pasidalijo savo patirtimi su būsimais studentais.
„Dar mokykloje reikėtų paprašyti, kad pamokytų rašyti referatus. Prisimenu savo pirmą referatą – buvo baisus. Neatitiko jokių reikalavimų. Nė vieno reikalavimo. Jis net nebuvo įskaitytas. Bet tai menkniekis, viso to išmokstama“, – padrąsino būsimus kolegas Tomas.
Kiti, gyvenimiški dalykai, jo nuomone, yra svarbesni. „Svarbiausia mokėti prisitaikyti. To moko istorija, ir jūs turite stengtis. Reikia turėti kuo daugiau draugių ir draugų. Tada ir egzaminą lengviau išlaikysite, ir į gamtą nukeliausite“, – aiškino Tomas.
Na, bet ką čia kalbėti. Geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt išgirsti. Gegužės pradžioje vyks istorikų dienos. „Ateikite ir suprasite, kas yra istorija. Bus ir futbolas, ir vakarėlis. Po tokio renginio neabejoju, koks bus jūsų pasirinkimas“, – nusijuokė Tomas.
Mitais apaugęs fakultetas
Istorijos fakultete kiekvienas dėstytojas yra išskirtinis. Jie, kaip vadovėlių autoriai, labai griežti. Tačiau jau pirmoji paskaita išsklaido visas baimes. Nors, žinoma, jų neabejotinai bus iki pat egzamino.
Jei esi vaikinas, lietuvis, viskas gerai, gali pretenduoti į dešimtuką. Jeigu mergina, jau blogiau, telieka tikėtis devynių. Šviesūs plaukai nubrauks dar vieną balą. O jei dar lenkė ar rusė, tai viskas, karjera baigta. Tokių ir panašių mitų fakulteto koridoriuose sklando ne viena dešimtis. Jei norite – galite jais tikėti. Tačiau Tomas tvirtina, kad jo kurse nė vienas mitas nepasitvirtino.
Nuo Dubingių iki Afganistano
Tiesa, Istorijos fakultetas rengia ne tik universalius specialistus, bet ir žmones, turinčius konkrečią specialybę. Tai archeologai.
„Mes vieninteliai Lietuvoje ruošiami būti archeologais. Ir paruošia tikrai gerus specialistus. Mūsų dėstytojai – tai pirmiausia praktikai, savo srities žinovai. Dubingiuose žymus archeologas, Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius Albinas Kuncevičius rado Radvilų palaikus. Archeologas Aleksiejus Luchtanas pradėjo tyrinėjimus Afganistane. Istorikus graibsto ir svarbios šalies institucijos. Profesoriai A.Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, Mykolas Michelbertas tiesiog užversti darbu“, – lietuvių archeologų ir istorikų veiklos sritis vardijo dekanas.
Reikia dar daugiau specialistų
Dekano Z.Butkaus nuomone, dabartinės mokslininkų pajėgos nepakankamos. Specialistų trūksta. Darbų labai daug, norint juos įveikti reikia jaunųjų istorikų pagalbos.
Be to, jis įsitikinęs, kad Lietuva vis dar laukia savo istoriko. Ir pateikia tai įrodantį pavyzdį. „Niekas neranda atsakymo, kodėl Estija tarp Baltijos šalių pirmauja, o Lietuva atsilieka. Atsakymas labai paprastas: 10 metų Estiją valdė istorikas Martas Laaras. O mūsų valstybė labai pasitiki fizikais ir dėl atominės elektrinės irgi siunčia fiziką derėtis. Ir niekas nesupranta, kad Lietuva laukia savo istoriko“, – svarstė Z.Butkus.