Lemiamą vaidmenį G. Nausėdai renkantis profesiją suvaidino tėvai. Būsimas ekonomistas, kaip pats sako, baigė „nelabai stiprią“ vidurinę Klaipėdoje. Pasak G. Nausėdos, matematikos mokytojas įsivaizdavo, kad svarbiausia – geri pietūs, tad mokiniai eidavo jam pirkti kopūstų, morkų ir kitų produktų. Tuo metu mokiniai džiaugdavosi, nes greitai praeidavo pamoka, tačiau vėliau tai atsisuko žinių spragomis ir stipriai kišo koją.

G.Nausėda prisipažino buvęs gabus muzikai, bet ryškios aistros kuriai nors vienai sričiai nebuvo. „Jei ne tėvai, galėjau „nudreifuoti“ nežinia kur. Tėvai sakė: „tau, sūnau, patinka geografija ir istorija, todėl būsi geras ekonomistas“, - prisiminęs tėvų žodžius, juokėsi finansų analitikas.

Taip G. Nausėda pasiryžo stoti į ekonomiką, tačiau per stojamuosius egzaminus koją pakišo matematika. Studentams G. Nausėda prisipažino vietomis net nesupratęs, ko prašo uždavinys, taigi stojamojo neišlaikė.

Tėvai dėl to nešaukė, o sūnų įsisodino į automobilį ir nusivežė į Ukrainą „prasiblaškyti“. „Buvo tokia gėda, kad aš pirmą kartą gyvenime apsiverkiau kaip mažas vaikas. Buvo tokia nuoskauda“, - prisipažino G. Nausėda.

Šią nesėkmę G. Nausėda vadina pirmu geru sprigtu į nosį gyvenime. Po šio sprigto sekė patys nuobodžiausi gyvenimo metai – 17-metis įdarbintas sanitaru vaistų sandėlyje. Čia jam teko plauti grindis, lyginti skalbinius. Užtat ir dabar, juokiasi G. Nausėda, išlyginti marškinius žmonos prašyti nereikia. Po darbo sandėlyje tekdavo eiti mokytis matematikos į parengiamuosius kursus. „Buvo žiauriai nuobodūs gyvenimo metai“, - prisiminė ekonomistas.

Nebenorėjęs taip gyventi, G. Nausėda sakė padaręs išvadas ir iš antro karto įstojęs į ekonomiką VU.

Alų iškeisdavo į tikimybių teoriją

Pasak G. Nausėdos, iš pradžių universitete jautėsi, kad kilę ne iš Vilniaus - prasčiau pasiruošę. Pirmais metais jie esą atsilikinėjo dviem galvomis, tačiau paskutiniame kurse jau lenkė kilusius iš sostinės.

Ekonomistas pamena antrame kurse susiradęs rusišką tikimybių teorijos vadovėlį, kuris labai sudomino. G. Nausėdai spręsti tikimybių teoriją buvo taip įdomu, kad šis net atsisakydavo su draugais išeiti alaus. Taip finansų analitikas aiškina supratęs, kad matematika jam nėra priešiška, kad tai – tik išsilavinimo spraga.

1987 m. baigęs studijas, pagal rezultatus kurse G. Nausėda buvo pirmas – tai sovietmečiu leido rinktis patikusį darbdavį. Tačiau absolventas susidomėjo moksline veikla ir liko universitete. Susidūręs su „perestroikos“ ekonomika, kuri jau buvo ne planinė, bet dar ir ne rinkos, G. Nausėda ėmė rašyti disertaciją. Netrukus Lietuva tapo nepriklausoma, ir, pasak G. Nausėdos, visus ekonomikos vadovėlius galėjai išmesti.

Jaunam mokslininkui atsirado galimybė išvažiuoti studijuoti į Vakarų Vokietiją. Dar ir dabar ekonomistas pamena gražų rytą, kai gavo laišką, kardinaliai pakeitusį gyvenimą.

„Šiais laikais išvykimas studijuoti svetur nėra ypatingas, tačiau tada tai buvo kažkas tokio. Vienetams tokia galimybė pasitaikydavo“, - pasakojo G. Nausėda, pats susiradęs Manheimo universitetą ir profesorių jame.

„Išnaudojau laiką Vokietijoje maksimaliai“, - tikino G. Nausėda. Metą Vokietijoje jis prisimena su nedaug diskotekų, darbu ir diena iš dienos trukusiu sėdėjimu bibliotekoje. Per pusantrų metų G. Nausėda parašė disertaciją, tapusia pirmąja Lietuvoje, ginta pagal naująją tvarką.

„Iš apšnerkštos, nugyventos sovietinės Lietuvos“ patekęs į spindinčią Vokietiją doktorantas nesuvokė, kad žmonės taip gali gyventi. Viešnagė Vokietijoje buvo lūžis ir G. Nausėdos smegenyse - išmetęs į šiukšlių dėžę iš Lietuvos atsivežtos disertacijos dalį, jis viską pradėjo nuo nulio.

Tiesa, nuvykęs į Vokietiją G. Nausėda nemokėjo vokiečių kalbos. Nors jos mokėsi mokykloje ir universitete, finansų analitikas prisipažįsta negalėjęs vokiškai suregzti ir trijų sakinių.

Taip esą nutikę dėl to, kad mokytoja labiau už mokymą norėjusi nepriekaištingos būklės nagų ir juos gražindavusi per pamoką, o universitete dėstytoja buvo „drakonas“ – nuo jos net rankos studentams drebėdavo. Taip studentai esą nieko neišmoko iš baimės.

Žinių spragas ištaisė poros mėnesių kalbos kursai svečioje šalyje bei televizijos žiūrėjimas. Taip, sako G. Nausėda, buvo įveikta dar viena yda.

Lietuvoje į mokslo žmones žiūrėjo kaip į „durnius“

Disertaciją G. Nausėda apsigynė 1993 m. grįžęs į Vilnių. Tuo metu, pamena jis, viešpatavo metalo prekyba, milijonieriai augo kaip grybai, į mokslo žmones buvo žiūrima kaip į „durnius“, prieš juos vykdytas savotiškas psichologinis teroras.

G. Nausėda pamena pirmąjį savo avansą 1993 m. birželį – VU kasoje jis atsiėmė 35 Lt – septynis banknotus po penkis litus. Tuo metu „ant popieriaus“ jo atlyginimas siekė apie 100 Lt. Netrukus ekonomistas gavo pasiūlymą tapti „Vilniaus baldų“ ekonomikos direktoriumi.

Tuomet siūlyta nebloga 1500 Lt alga. Dabar G. Nausėda teigia esantis dėkingas žmonai, kuri patarė siūlomo darbo atsisakyti. Tuomet, prisiminė ekonomistas, tekdavo į tris dalis dalyti „snikerio batonėlį“ – jam, žmonai ir dukrai, nebuvo pinigų sauskelnėms. „Nebuvo jokių stebuklų, tik juodas darbas ir siekis išgyventi“, - prisiminė SEB banko prezidento patarėjas.

Šalia veiklos universitete sekė darbas valstybės tarnybos institucijose. Netrukus G. Nausėda žengė pirmus žingsnius žurnalistikoje - parašęs straipsnelį apie ekonomiką ir jį pasiūlęs išspausdinti, jau kitą dieną savo kūrinį išvydo „Lietuvos ryte“.

„Man tai pakėlė sparnus – ne tik rašyti moku, bet dar ir spausdina“, - juokėsi G. Nausėda.

Į privatų banką - ne dėl didesnio atlyginimo

Taip pamažu jis ėmė rašyti vis daugiau, netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti „Lietuvos banke“ (LB), 1996 m. tapo LB Pinigų politikos departamento direktoriumi. Po trejų metų G. Nausėda pateko į LB valdybą, tačiau po keleto metų atsistatydino ir perėjo į komercinį banką. Daug kam šis sprendimas tuomet buvo sunkiai suvokiamas.

„Dabar galiu pasakyti, kad padariau teisingą gyvenime dalyką“, - sakė G. Nausėda. Jis aiškino LB pamažu pradėjęs jausti diskomfortą, mat kasdien laukė krūvos dokumentų, popierių, pasirašinėjimų ir įrodinėjimų.

G. Nausėdai ėmė kirbėti klausimas, ką šis realiai gyvenime pakeitė. Pasak jo, didesnis atlyginimas nebuvo lemiamas motyvas pereiti į komercinį banką.

Analizuoti, prognozuoti reiškinius, padėti susigaudyti klientams – toks buvo G. Nausėdos darbas tuomet, kai banke dar nebuvo nei analitikų, nei ekonomistų. Pasak G. Nausėdos, privačioje įstaigoje „veža tai, kad sprendimai priimami nevilkinant, be intrigų, priešingai nei politinėse institucijose“.

Taip G. Nausėda SEB dirba jau 10 metų. „Jaučiuosi komfortiškai ir nenorėčiau kažko keisti“, - tikino jis. Pasak ekonomisto, gyvenime reikia daryti tai, kuo esi įsitikinęs.

Prisipažįsta nusirašinėjęs

„Jeigu gyvenime duoda sprigtą kažkas, gumbą įstato - ne visada tai yra blogai. Velniškai teisi liaudis, tauta, sakydama, kad už vieną muštą, du nemuštus duoda. Jei bent kiek turite savigarbos ir ambicijų savyje, kiekviena nesėkmė užveda - nori įrodyti, kad nesi prastesnis. Tai svarbiausia pamoka, kurią gyvenime gavau“, - studentams kalbėjo ekonomistas, prisipažinęs, kad sulaukia ir pasiūlymų stoti į partijas.

Klausiamas, ką darytų kitaip, jeigu tektų būti studentu iš naujo, G. Nausėda tvirtino, kad iš principo strategiškai labai nieko nekeistų. Ekonomistas pastebėjo, kad, nepaisant pasibaisėtinos buities, bendrabutis – nepakeičiama gyvenimo mokykla.

Dėl „chebros“, saikingo alkoholio kiekio, pasilinksminimų, pasak G. Nausėdos, bendrabutyje praleistas laikas buvo galbūt geriausias gyvenime. Jis prisiminė gaudavęs 40 rublių stipendiją, tiek pat pridėdavo tėvai, tad nusivesti merginą į restoraną ekonomistas išgalėjo.

G. Nausėda studentams prisipažino nors ir esant ribotoms techninėms priemonės nusirašinėdavęs - kartą reiklus dėstytojas tai pamatė, tačiau, matyt, dėl bendros meilės šachmatams iš egzamino neišvijo. „Buvo gėda“, - prisipažino svečias. Beje, kaip tikras studentas, G. Nausėda mokydavosi tik sesijų metu.