Apie tai, kas buvo sovietmečiu, kaip reikėtų šiandien rengtis į mokyklą bei kur riba tarp originalumo ir vulgarumo, DELFI kalbėjosi su Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytoju Vytautu Toleikiu.
– Mokytojauti pradėjote sovietmečiu. Turbūt pagrindinis tų laikų mokyklos simbolis – mokyklinė uniforma?
– Sovietmečiu uniformos buvo privalomos. Tai buvo tamsiai mėlyni švarkeliai ir kelnės berniukams, o mergaitės privalėjo nešioti vadinamas uniformas, prijuostę ir apykaklę. Mergaitės jas turėdavo lygintuvu lyginti – tai reikalaudavo kruopštaus darbo, pastovaus tvarkingumo. Galbūt jaunoms merginoms tai būdavo tam tikras apsunkinimas, tačiau, iš kitos pusės, jos atrodydavo gan elegantiškai.
Beje, uniforma sovietmečiu paveldėta iš tarpukario nepriklausomos Lietuvos. 1988 m. buvau mokytojų Sąjūdžio narys ir priešinausi isteriškam reikalavimui panaikinti uniformą kaip neva unifikacijos įrankį. Mokytojų sąjūdžio taryboje labai ginčijomės, bet tik kokie trys mokytojai buvome kategoriškai prieš – dauguma norėjo nušluoti bet ką, kas susiję su sovietiniu švietimu. Tuo metu žmonės nereflektavo, kad uniforma buvo išsaugota iš tarpukario Lietuvos.
Uniformos taip pat turi socialinį pliusą. Dažniausiai tose mokyklose, kur labai jaučiama socialinė atskirtis, jei nėra uniformų, prasideda vaikų varžytuvės, kas madingiau apsirengs. Socialiai nesaugiose šeimose augantys vaikai jaučia didžiulį diskomfortą ir netgi tampa patyčių aukomis. O kai yra uniforma, ir buržujaus, ir paprasto inteligento, ir darbininko vaikas daugiau mažiau atrodo išoriškai panašiai.
Iš esmės pats esu už uniformą – ji šiek tiek disciplinuoja: einant gatve su uniforma, nepatogu rusiškai keiktis. Nes bet kas gatvėje gali pasakyti, kad, „gimnaziste, galėtum būti šiek tiek mandagesnis“. O kai nėra uniformos, nėra ir įsipareigojimo.
– Gal, Jūsų nuomone, Lietuvai reikėtų visuotinai grįžti prie privalomų uniformų?
– Dabar nemaža dalis mokyklų eina tuo keliu. Tačiau, tarkime, nedideliuose miesteliuose organizuoti pasirinktų uniformų siuvimą nėra taip paprasta. Bepigu didmiesčiuose, kur krūvos firmų, galinčių pasiūlyti įvairiausius variantus. Čia galima derėtis ir dėl kainos.
O šiaip nesakyčiau, kad prie to reikėtų grįžti. Turbūt niekam nė į galvą nešautų – nei ministerijai, nei švietimo skyriams – grąžinti uniformas. Be abejo, aš nostalgiškai žiūriu į tarpukario Lietuvos uniformą. Štai mano šv. Kristoforo gimnazija turi išlaikiusi šiek tiek merginų uniformų ir ypatingai iškilmingomis progomis jomis apsirengiama. Tai atrodo be galo įspūdingai, atsiranda toks tarsi retro stilius, jungiantis visas XX-XXI a. kartas.
– O kaip su plaukų ilgiu? Pasakojama, kad sovietinėje mokykloje ilgi plaukai nebuvo leidžiami.
– Puikiai prisimenu, kai 1976 m. už kiekvieną plaukų centimetrą visi berniukai kovodavo. Kuo ilgesnis plaukas reikšdavo, kad tuo mažiau mokinys sovietinės mokyklos administracijos pažabotas. Dabar tokių reglamentų nėra. Merginos gimnazijose plaukus dažo, ir kartais labai neįprastomis spalvomis, būna be galo ekstravagantiškų šukuosenų, daug auskarų.
Mano manymu, yra esminis klausimas: jei mokinys labai nori išsiskirti savo šukuosena, klausimas, kokią žinią nori siųsti. Ar tai yra seksualinės vilionės, ar gąsdinimo ženklas – pavyzdžiui, jei šukuosena gotiška ar pankiška.
Asmeniškai prievartos nesu patyręs, bet žinau mokyklų, kuriose direktoriai turėdavo liniuotes ir berniukų plaukus tiesiog matuodavo pagal nustatytą standartą. Būdavo mokyklų, kuriose griežtai reglamentuodavo apavą – kai kurie direktoriai labai saugodavo mokyklos parketą. Taip vaikai mokykloje turėjo nešioti šlepetes ir dėl to keistai jautėsi.
Be abejo, nebuvo jokio plaukų dažymo, jokių auskarų, makiažų. Net kalbos apie tai negalėjo būti. Netgi „perestroikos“ laikais, maždaug 1985-1987 m., dar buvo labai griežti standartai. 1986 m. pradėjau dirbti – atėjau jaunas mokytojas ir pamačiau, kaip koridoriuje vienas mokytojas pasičiupęs mokinį koridoriuje už pankiškas šukuoseną baisiausiai barė ir aiškino, kad jis nusidažęs plaukus kaip mergaitė, kad berniukui taip netinka.
Didesnė standartizacija buvo gilias tradicijas turėjusiose mokyklose. Bet tai nereiškia, kad vaikai buvo nekūrybingi.
– Apie nagų ilgį ir lakavimą turbūt irgi nekildavo diskusijų?
– Man iš tų laikų neužsifiksavęs nė vienas vaizdas, kad akyse stovėtų bent vienos mergaitės lakuoti nagai.
– O kokie dabar Jus atrodo Lietuvos mokiniai? Dauguma jų stengiasi būti originalūs, vienas prieš kitą pasipuikuoti drabužiais, išsiskirti originaliomis šukuosenomis.
Be abejo, jei tam tik ir teskiriamas dėmesys, tada jaunimas irgi beviltiškas. Bet mano akys visada džiūgauja, kai žiūriu į jaunus žmones.
– Vėl Rugsėjo 1-oji. Kaip, Jūsų nuomone, į mokyklą eiti nereikėtų? Kur riba tarp originalumo ir vulgarumo?
– Yra keli dalykai. Pernelyg pabrėžtinas seksualumas, kai nebeaišku, kam jis kaip žinia siunčiamas. Klasiokams? Mokytojams? Nebeaišku, kam seksualumas siunčiamas, kam dirbtinai dirginamasi. Tu ateini į mokyklą, o ne į būsimų vedybų vakarėlį, kaip gimnazijose būdavo caro laikais.
Kitas dalykas – patogumas. Kuriam galui prisivaryti auskarų į nosį, liežuvį, jei tai trukdo normaliai valgyti sriubą? Esu pastebėjęs, kaip jauni žmonės nelabai patogiai valgo.
– Bet gal originalumas ir saviraiška svarbiau ir jauname amžiuje verta pakentėti?
– Už tai į tokius atvejus ir žiūrime su nepikta šypsena.
Svarbu praktinė pusė – ar iš tikrųjų jaunam žmogui patogu su tokia šukuosena ir visais blizgučiais, ar tai kartais sukelia tam tikrų sunkumų, kai, tarkime, plaukai krenta už akių ir jis nemato, kas parašyta lentoje ar perduodama per multimedijos priemonę.