Dėl galimybės suteikti sūnui tokią laisvę, kokios jam reikia, jo tėvai Natalija ir Vladimiras Lekečinskai pripažįsta atsisakantys iš tiesų daug ko. Jiems teko net palikti Londoną ir persikelti į mažą, ramų miestelį – Leistoną, nes ten buvo įsikūrusi visą šeimą sužavėjusi viena seniausių ir žymiausių demokratinių mokyklų pasaulyje „Summerhill School”.
Demokratinių mokyklų Lietuvoje kol kas nėra. Tokio pobūdžio ugdymo įstaigos vadovaujasi dvejais svarbiausiais principais. Tai tobulėjanti bendruomenė, paremta lygybės ir pagarbos principais – visi mokyklos bendruomenės nariai turi lygias teises. Vadinasi, ir mokytojai, ir vaikai turi lygias teises balsuoti net, pavyzdžiui, dėl mokyklos taisyklių pakeitimo. Antra, mokykloje taikomas asmens apsisprendimu paremtas ugdymas – pats mokinys gali rinktis, kada, kur, su kuo ir kaip mokytis. Vaikams suteikiama visiška laisvė patiems priimti sprendimus, klysti ir be jokių bausmių iš tų klaidų mokytis. Mokytojai stengiasi įsiklausyti ir išgirsti kiekvieną vaiką, kurio teisybės dėlei vaiku net nevadina. Kiekvienas mokyklos bendruomenės narys – tiesiog žmogus.
Tokia laisvė neretai iš pradžių apsuka galvas. Yra tokių vaikų, kurie pamokų nelanko ir iki 14-os ar 15-os metų, tačiau šios mokyklos šalininkai pastebi, kad daugelis jų galų gale susidomi kažkokiu dalyku ir net sugeba per 4-3 metus įgyti toliau gyvenime jiems reikalingų žinių. Daugiau nei 90 metų veikianti ugdymo sistema, nors ir atrodo labai neįprasta, sužavėjo ir lietuvių Lekečinskų šeimą.
Už trimestrą (trijų mėnesių mokslus) šioje mokykloje tėvai turi sumokėti nuo 1900 svarų (2 424 eurų, 8 371 litų) iki 5000 (6 379 eurų, 22 030 litų).
Papiktino pasikeitusi tvarka
„Demokratinę mokyklą atradome gana netikėtai. Iki tol mūsų sūnus lankė greta tuometinių namų esančią paprastą vidurinę mokyklą. Buvome ja labai patenkinti. Vis dėlto Anglijoje galioja griežta mokyklų tikrinimo tvarka. Po vieno tokio patikrinimo valstybinė inspekcija pateikė išvadą, kad mokykla yra silpna matematikos srityje – jiems buvo suteiktas mažesnis nei yra įprasta balas ir pasakyta, kad per du metus jie privalo pasitaisyti. Tuomet buvo pradėtos vykdyti įvairios reformos – pakeistas mokyklos direktorius, įvestos uniformos. Jautėme, kad vaikas nebėra laimingas – iš jo buvo pradėta reikalauti kitokių dalykų.
Situacija darėsi absurdiška. Pavyzdžiui, mūsų sūnus buvo baudžiamas už tai, kad nemokėjo gražiai rašyti. Kai nuėjome pasikalbėti su mokytojais, paprašyti, kad jo už tai nebartų, nes, na, gyvename XXI a., kai galbūt reikia visai kitokių įgūdžių, ji taip pat mūsų nesuprato ir tikino, kad tiesiog galioja tokia tvarka. Mums atrodė nesuprantama, kodėl tuomet dar vos 6 metų mūsų sūnus negali laisvai nueiti į tualetą ar atsigerti vandens, privalo didžiąją laiko dalį tvarkingai sėdėti ant kilimo. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo tai, kad vaikas mokykloje yra nelaimingas“, – tuometiniais pastebėjimais dalijosi V. Lekečinskas.
Jis su žmona pasakojo dar bandę kalbėtis su mokytojais, tačiau iš jų susilaukė tik patarimų susitaikyti su esančia situacija ir nuomone, kad nepavyks nieko pakeisti – mokykloje tiesiog įsigaliojo kitokia tvarka.
Iki tol nežinojo, kas yra laimė
Tačiau nuleisti rankų tėvai nebuvo linkę. Jie pradėjo domėtis įvairiausiomis mokyklomis ir neįprastais ugdymo metodais. Jų dėmesį patraukė ir Valdorfo filosofija besivadovaujančios mokyklos, tačiau jos pasirodė per daug konservatyvios – vaikui nebuvo leidžiama naudotis kompiuteriu, žiūrėti televizorių, į mokyklą jie buvo atrenkami pagal gabumus, ir Montessori idėjų šalininkai – tiesa, šios mokyklos sukėlė abejonių, nes nors vadovaujasi viena filosofija, įstaigos labai skyrėsi.
„Visos abejonės, kaip ugdyti sūnų išsisklaidė apsilankius demokratinėje „Summerhill School“ mokykloje. Supratome, kad tai yra vieta, kur jam sūnui labai patiks“, – pasakojo N. Lekečinskienė.
Ji pripažįsta iš pradžių kiek dvejojusi dėl to, kaip Arturui seksis būti visiškai savarankišku, tačiau suprato, kad geriausia, ką gali dėl jo padaryti – paleisti ir suteikti laisvę. Tėvai mokykloje negali daryti jokio spaudimo vaikui ar mokytojams, jo tikrinti ar bendrauti su vaiku pamokų metu, visą informaciją apie tai, kaip jų vaikui sekasi, jie gali sužinoti tik iš paties vaiko.
„Skamba beprotiškai, tačiau dabar suprantu, kad iki tol nežinojau, kas yra laimė. Dabar esame laimingi. Žinome, kad jei kas atsitiks, sūnus sugebės savimi pasirūpinti. Jis – labai savarankiškas. Demokratinė mokykla atitiko mano įsivaizdavimą, kaip vaikas turi augti. Jie leidžia vaikui būti vaiku tiek, kiek reikia, bet žiūrį į jį kaip į suaugusį žmogų. Dabar Arturas mokosi iš savo patirties, o ne iš pratybų sąsiuvinių“, – džiaugėsi N. Lečinskienė.
Laisvė neverčia eiti šunkeliais
Nors atrodytų, kad vaikai mokykloje yra pernelyg lepinami, iš tiesų jie privalo laikytis maždaug 200 taisyklių. Tiesa, dažniausiai tas taisykles patys ir sugalvoja, pavyzdžiui, vadovaudamiesi negatyvia patirtimi.
„Gal ir atrodo, kad vaikui suteikiame per daug laisvės, kad jis nueis šunkeliais, tačiau mums teko bendrauti ir su tais asmenimis, kurie patys baigė tokio tipo mokyklas, o dabar ten veda savo atžalas. Tai – normalūs, laimingi žmonės. Ši sistema tikrai nesugadina žmonių, nepadaro jų kažkokiais neįgaliais“, – sakė V. Lekečinskas.
Jie su žmona taip susižavėjo šia ugdymo sistema, kad nuo šios jų vaikas lankys ne tik dieninę mokyklą. Dabar jau vienuolikmetis jų sūnus pats pareiškė norą gyventi mokyklos teritorijoje kartu su kitais vaikais, tad jų sūnus su tėvais matytis vos 5 savaitgalius per 3 mėnesius. Tiesa, jei panorės, pats juos galės aplankyti laisvu nuo pamokų ir užsiėmimų metu.
Kovoti už savo teises pradėjo ir namuose
„Pajautėme, kad Arturas tapo kur kas savarankiškesnis. Jis jau ir namuose pradėjo mus mokyti bendrauti su juo kitaip. Jei, pavyzdžiui, neįspėdavome jo dėl kelionės ar atostogų, jis mums aiškindavo, kad turi savo dienos planą ir niekur nevažiuos – įspėti reikėjo iš anksto. Turėjome išmokti su juo elgtis kitaip – išklausyti, ko jis nori, pasibelsti įeinant į kambarį. Būna, kad kartais jis atvirai pasako: ne, to ar to nedarysiu, nes tu mane dabar šantažuoji, taip elgtis negalima. Tokie momentai priverčia susimąstyti, kaip iš tiesų bendrauju su savo vaiku. Džiaugiuosi, kad jis – stipri asmenybė, įgijo aiškų vidinį jausmą, kas yra teisinga, o kas – ne, ir suprato bei padėjo mums suprasti, kad yra lygiai toks pat žmogus kaip ir mes. Dabar viską planuojame trise”, – šyptelėjo N. Lekečinskienė.
Tačiau ji tikina žinantį atvejų, kai su tokiu vaiko pasikeitimu tėvai nesugeba susitaikyti ir vis dar gyvena su nuostata, kad vaiką augino ne tam, kad jis būtų laimingas, o tam, kad padėtų, įtiktų tėvams ir jų nuolat klausytų.
„Kartais tėvai negali susitaikyti su tuo, kad vaiką reikia tiesiog paleisti, pradeda jausti kaltę, kad praleidžia su juo per mažai laiko. Žinau atvejų, kai net 14-os metų vaikai dar miega kartu su tėvais. Demokratinė mokykla vaikams labai patinka, tačiau neretai nepatinka tėvams. Jie puola skambinėti į mokyklą, klausti, kur yra jų vaikas, kodėl jis neina į vienas ar kitas pamokas, kaip jam sekasi. Tėvų kontrolė mokykloje nėra toleruotina. Jei jau išleidi į tokią mokyklą savo vaiką, turi juo pasitikėti”, – įsitikinusi ji.
Mokytojams dirbti – nepaprastai malonu
Pasitikėti vaiku, tėvų teigimu, tik iš pradžių būna sunku. Iš tiesų maždaug 70 vaikų talpinančioje mokykloje vaikai nėra paliekami likimo valiai. Jie visuomet gali kreiptis į mokytojus, juos prižiūrinčius auklėtojus, vyresnius vaikus. Dėl glaudaus bendravimo mokykloje neegzistuoja patyčios, o vaikai vienas su kitu ne tik žaidžia, bet ir mokosi iš bendraamžių.
„Taip Arturas išmoko pianinu. Kaip tai daryti, jam parodė viena groti labai mėgstanti mergaitė. Mokykla – nedidelė, tad jei, pavyzdžiui, vienas vaikas labai domisi chemija, tikėtina, kad visi apie tai žinos ir bent retkarčiais jo tikrai pasiklausys. Taip vaikai įgauna žinių, jiems nebūtina sėdėti pamokose”, – įsitikinęs V. Lekečinskas.
Jei iškyla kokia problema, bet kuris vaikas bet kuriuo metu gali sušaukti bendruomenės susirinkimą, kurio metu ji yra sprendžiama. Kassavaitinių susirinkimų metu mokiniai taip pat gali išsakyti savo idėjas, pastebėjimus ir net, pavyzdžiui, įskųsti neįdomų mokytoją.
„Tačiau tokių atvejų – labai mažai. Kaip minėjau, kiekvienas mokinys sprendžia, į kokią pamoką jam eiti ir kada iš jos išeiti, tad jeigu jis yra pamokoje, mokytojas žino, kad vaikas yra susidomėjęs, nori jo klausyti. Jei jam būtų neįdomu, jis juk paprasčiausiai išeitų kitur ar žaistų lauke. Girdėjau, kad mokytojams tai reiškia labai daug. Jie paprasčiausiai vėliau negali dirbti įprastose vidurinėse mokyklose, kuriose daugelis mokinių į pamokas eina todėl, kad taip reikia”, – pasakojo jis.
Mokosi iš savo patirties
Be pamokų vaikai taip pat užsiima jiems įdomia veikla. Pavyzdžiui, kartą dar devynmetis jų sūnus su 10 ir 11 metų berniukais kūrė verslą – mokykloje pardavinėjo traškučius. Tiesa, po to turėjo spręsti dilemą, kaip pasidalinti pelną, mat kiekvieno indėlis į bendrą veiklą buvo skirtingas.
Kitą kartą – kūrė kompiuterinį žaidimą. Tąkart kartu dirbo dar didesnėje komandoje ir turėjo išspręsti ne tik atlygio, bet ir investicijų, daro organizavimo klausimus.
„Vaikai mokosi iš praktikos. Kodėl pamokos vertinamos labiau nei įgūdžiai, gauti pristatant savo problemas prieš visą mokyklą, organizuojant verslą, sprendžiant kilusius konfliktus? Jiems leidžiama rinktis, kaip jie nori mokytis. Nemanau, kad tokiu būdu įgyti įgūdžiai yra kuo prastesni nei tiesiog dalyvaujant pamokoje. Gali šokiruoti, tačiau nuo 14-os vaikams mokykloje oficialiai leidžiama rūkyti. Tiesa, prieš tai jis turi visai mokyklos bendruomenei prisipažinti, kad rūko, tuomet peržiūrėti filmų prieš rūkymą kursą, jiems yra papasakojama, kas vyksta jų organizmuose, kai jie rūko ir vėliau rūkyti gali tik rūkomajame. Įdomu tai, kad visoje mokykloje rūko gal tik 1 ar 2 vaikai ir tai daro nereguliariai. Tai tik įrodo, kad vaikai tikrai sugeba elgtis atsakingai”, – pasakojo V. Lekečinskas.
„Žinoma, vėliau gali būti visko, tačiau vaikai demokratinėje mokykloje tikrai neatitrūksta nuo pasaulio. Priešingai, į pasaulį jie išeina kaip į erdvę, kur veikia tam tikros taisyklės, kurių reikia laikytis. Jei jos nepatinka, galima bandyti jas keisti, jei nepavyksta, reikia prisitaikyti. Juk dažnas pirmakursis baigęs mokyklą ir išsilaisvinęs nuo tėvų tiesiog išprotėja nuo laisvės. Demokratinę mokyklą baigę vaikai jau būna tos laisvės atsiragavę. Jie į universitetą eina mokytis, o į darbą – dirbti. Ar tikrai tėvai gali suprasti, ko reikia jų vaikui? Juk neretai mes net neįsivaizduojame, ko nori pats vaikas, ko jis siekia. Demokratinė mokykla veikia vadovaudamasi pasitikėjimo vaiku filosofija, džiaugiuosi, kad nusprendėme savo vaiką leisti į šią mokyklą, tai puikiausia investicija į laimingą jo ateitį”, – patikino jo žmona.