20 dienų. Tiek truko Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) organizuota ekspedicija į lietuvių tremties vietas Rusijos Irkutsko srityje. Apie Sibire praleistą laiką bylojo ekspedicijos dalyvių vyrų barzdos. Visų penkių misijoje dalyvavusių merginų galvas dengė ryškiaspalvės skarelės.

Iššokę iš traukinio ekspedicijos dalyviai puolė į glėbį jų laukusiems artimiesiems. Stotyje misijos dalyvius pasitiko būrys žurnalistų.

„Viskas pagal planą“, - DELFI patikino ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna.

„Tai, ką padarėme, didelis įnašas“, - džiūgavo ekspedicijos dalyvė, Lietuvos karo akademijos studentė Greta Žiliūtė. 20 dienų svetimame krašte merginai neprailgo, nors paskutinėmis dienomis kamavo namų ilgesys. Kariūnės nenuvargino ir pečius svėrusi kuprinė.

„Skareles sugalvojome atsivežti kaip simbolį iš Rusijos, kad turėtume ką atsiminti“, - sakė pašnekovė, paklausta apie 70 rublių kainavusius merginų galvos apdangalus. Mergina iš Rusijos taip pat parsivežė kedro riešutų, konkorėžių ir didelį šaukštą medui kabinti.

Baigę tvarkyti kapus, ekspedicijos dalyviai aplankė Baikalo ežerą ir Sajanų kalnus. Ieškodami dar niekieno neatrastų kapinių, ekspedicijos dalyviai aptiko dideles šviežias meškos pėdas. Dėl to einant toliau teko visą laiką šūkauti ir baidyti meškas. Rastos tremtinių kapinės buvo sudegusios.

Į kapines – ir brendant, ir valtimi

Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje G. Alekna pasakojo apie ekspedicijoje nuveiktus darbus ir kelionės maršrutą. Iš Vilniaus traukiniu nuvykę į Maskvą, lėktuvu ekspedicijos dalyviai pasiekė Krasnojarską. Iš čia automobiliais vyko į Taišeto rajone esančias antras pagal dydį Rusijos teritorijoje Biriusinsko kapines. Toliau ekspedicijos dalyviai plušėjo Serebrovo, Talajos, Solenojos, Saranšeto kapinėse.

Patekti į Saranšeto kaimą buvo kebliausia – teko eiti pusiau laukine taiga, išsirengus iki pusės šturmuoti upelį bei atlaikyti kelionę vietinio gyventojo irkluojama valtimi per patvinusią, drumzliną upę.

„Visi valtelėje jautėsi ramiai suprasdami, kokios pasekmės jų laukia. Taip visi reisai praėjo ramiai, be nuotykių, niekas nesušlapo“, - kalbėjo G. Alekna. Mintį apie jautimąsi ramiai ekspedicijos dalyviai palydėjo juoku.

Paskui ekspedicijos dalyviai keliavo į Kvitoką – šiose gana didelėse kapinės daugiausia ilsisi tremtiniai žemaičiai. Pusantros dienos dirbę – kirtę medžius, krūmus – ekspedicijos dalyviai, miestelio administracijos prašymu, visas atliekas dar turėjo ir išgabenti išsinuomotu traktoriumi.

„Jaunimas kapinėse dirbo labai darbščiai, turbūt tuo išsiskyrė iš visų kitų anksčiau važiavusių grupių“, - komandą gyrė G. Alekna.

Iš Kvitoko grupė pasiekė Tulūno kapines. Galiausiai ekspedicijos dalyviai išvyko į Irkutską, iš kur lėktuvu grįžo į Maskvą. G. Aleknos teigimu, iš viso Sibire surasta ir inventorizuota apie 300 lietuvių tremtinių kapinių, iš jų trečius metus vykstančių ekspedicijų metu aptvarkyta ar sutvarkyta apie 40-50.

Siūlys sudėlioti prioritetus

„Tvarkytos kapinės tikrai atrodo nekaip: neaišku, ar tai kapinės miške, ar miškas kapinėse“, - įspūdžiais dalijosi ekspedicijos dalyvė Ilona Skokova. Merginai įspūdį taip pat paliko draugiški žmonės bei graži gamta, nors, anot jos, važiuota ne grožėtis ja. I. Skokova pasidžiaugė, kad šįmet ekspedicijos dalyviams pasisekė su oru – daugiau švietė saulė, o ne lijo lietus. Tiesa, ekspedicijos metu teko kovoti su uodais ir „maškara“, nuo kurių įkandimų tino ir akys.

„Buvo nuostabu žiūrėti, su kokiu entuziazmu ekspedicijos dalyviai puolė tvarkyti kapus. Jie žinojo, ko čia atvažiavo“, - kalbėjo ekspedicijos dalyvis Eimantas Dambrauskas. Jo nuomone, kiekvienas, tvarkydamas kapus, darė ne tik darbą, bet ir buvo paskendęs apmąstymuose. Tvarkant tėvynainių kapines už tūkstančių kilometrų, pasak E. Dambrausko, buvusi ypatinga atmosfera.

„Dalyviai neleis pameluoti, kad Sibire liko dalis Lietuvos, kurios dauguma Lietuvos žmonių nepamatys“, - kalbėdamas apie Sibire atgulusius tremtinius, teigė LiJOT prezidentas Šarūnas Frolenko. LiJOT kreipsis į Vyriausybę siūlydama valstybei nustatyti prioritetus, kurios tremtinių kapinės turi būti tvarkomos.

Anot Š. Frolenko, Lietuva visų kapinių niekada nesugebės sutvarkyti, tad svarbu nusistatyti prioritetines. Jose, sukūrus vieningą ženklinimo sistemą, būtų galima informuoti apie aplinkui esančias kitas kapines bei jose besiilsinčius žmones.

LiJOT vadovas pastebėjo, kad ekspedicija - vieno etapo pabaiga, po kurios laukia nauja pradžia – informacijos apie nuveiktus darbus sklaida, bendravimas su jaunais žmonėmis.

DELFI primena, kad šiemet "Misijos Sibiras" organizatorius nustebino itin didelis visuomenės susidomėjimas projektu. Per beveik keturias pirmojo atrankos etapo savaites, kurio metu visi buvo kviečiami pildyti anketas internete, organizatoriai sulaukė rekordinio skaičiaus – daugiau kaip 1600 anketų. Pirmąjį antrankos etapą praėję jaunuoliai birželio pradžioje dalyvavo bandomajame žygyje.

Kartu su misijos dalyviais šiemet dešimčiai dienų į ekspediciją vyko pramogų pasaulio atstovas Marijonas Mikutavičius ir profesionali filmavimo grupė.