62 į antrąjį projekto atrankos turą patekę
stengėsi įrodyti, kad jie verti patekti tarp laimingųjų, liepą patrauksiančių į ekspediciją Sibiro link. Tarp traukiančių miškais buvo medicinos studentų, mokytojų, kariūnų, abiturientų, teisininkų bei kitų profesijų ir amatų atstovų iš įvairių Lietuvos kampelių.

Einančių būryje buvo girdėti diskusijų, pagal ką bus atrenkami vykstantieji į Sibirą. „Pernai buvo labai fiziškai stiprių panelių, kurios visą laiką ėjo priekyje. Kadangi merginų ir taip ima mažai, paėmė jas“, - svarstė viena žygeivė. Kita manė, kad daugiau nulems pareikšta motyvacija.

Iš pradžių visa grupė laikėsi būryje, tačiau jau po pusdienio, o ypač antrą dieną, ji subyrėjo į keletą grandžių. Einantiems priekyje neretai teko laukti atslenkančių iš paskos. Jau pirmos dienos pavakarę beveik neliko einančių sveikomis kojomis – jas nusėjo pūslės. Kam netrynė kulnų, trynė pėdas ar pirštus, ir atvirkščiai.

Norintieji atgauti kvapą galėjo išsimaudyti ar pamirkyti kojas keliaujant aptinkamuose upeliuose ar ežeruose, trumpam išsitiesti pušyne.

Šeštadienį žygio dalyviai, Dzūkijos miškais sukorę 30 kilometrų, pasiekė stovyklavietę Marcinkonyse. Čia laukė palapinių nakvynei statyba ir vakaras prie laužo, kur kiekvienas turėjo pristatyti savo motyvaciją dalyvauti projekte, pasidalinti mintimis apie tremtį ar patriotiškumą. Dalis žygio dalyvių paryčiui palapinėse sušalo, buvo ir tokių, kurie nesulaukę ryto patraukė į Marcinkonių geležinkelio stotį laukti traukinio į Vilnių.

Sekmadienį nužingsniuoti dar 23 kilometrai. Per dvi dienas iš žygio pasitraukė 6 asmenys. Perlojoje žygio dalyvių laukė autobusas, keliauninkus pargabenęs į Vilnių. Kas sudarys galutinį 25 į ekspediciją Sibire vyksiančių asmenų sąrašą, paaiškės penktadienį. Projekto organizatorė - Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) -atrinkdama vykstančius į ekspediciją, ketina atsižvelgti ne tik į fizinį pasirengimą, bet ir motyvaciją, mokėjimą bendrauti su grupe, dirbti komandoje.

G.Alekna: beveik visų avalynė buvo netikusi

Laikiausi principo kas 3-4 kilometrus sustoti trims keturioms minutėms pailsėti. Kas 15 kilometrų organizuodavau ilgesnį pasėdėjimą.

Avalynės problema šįmet buvo dar aštresnė nei pernai. Beveik visų avalynė buvo netikusi, geresnę turėjo vos vienas kitas. Visi kiti buvo visiškai nepasiruošę miško sąlygoms.

Tai parodė pirmas įėjimas į pelkę. Kokia ten pelkė - su savo batais būčiau ėjęs ir praėjęs, bet su sportbačiais ar bateliais kai kurios mergaitės, aišku, nepraeis. O jeigu praeis, batai sušlaps ir kojas pradės trinti. Dėl to maršrutą keliais šimtais metrų teko staigiai keisti – apeiti balą.

Nevykusi avalynė iškart įvairiose vietose nutrynė kojas, dalyviai nemokėjo pačių batelių ar sportbačių apsiauti taip, kad netrintų. Didžioji dauguma aunasi po vieną kojinę, kai turizme visada – šalta ar karšta – būtinos dvi. Tai labai apsaugo koją nuo trynimo. Bet publika neturi gyvenimiškos, turistinės patirties, o apie šią taisyklę nepranešėme. Mūsų tikslas ir buvo pažiūrėti, kaip jie pasiruošę. Kai važiuosime į Sibirą, turės būti pravestas instruktažas, kaip supakuoti kuprinę, ką į ją imti, ko neimti ir kaip apsiauti.

Įvertinti visą grupę man sunku, mat visada turėjau būti priekyje. Jei maršrutą būtų vedęs kitas žmogus, būčiau specialiai pavaikščiojęs tarp narių, kad pajausčiau jų psichologinę būseną, kitus dalykus, būčiau paklausęs, kaip žmogus šneka, ką galvoja, kaip bendrauja su kitais. Šįkart tokios galimybės neturėjau, bet tai, kad nuolat sulaukdavau skambučių iš kolonos galo su pranešimais, jog kažkas nespėja, turi problemų - jau faktas. Jei jau šitame žygyje nespėja, tai Sibire jam nėra ką veikti – jis gali būti šaunus žmogus, tačiau Sibire jam bus kančia. Palyginti su Sibiru šis žygis – pasivaikščiojimas parke.

Antra vertus, žmogus gali būti fiziškai pasirengęs, tačiau bjauraus charakterio, Sibiro tema jam nėra svarbi, jis tenori pakeliauti. Negali būti, kad imami pirmi dešimt priekyje žengiančių narių – jokiu būdu ne, tai būtų absurdas. Kažkas turi būti ir gale, antraip prasidėtų lenktynės. Tačiau yra tie, kurie sunkiai velkasi, ir tie, kurie eina – nesvarbu, ar viduryje, ar gale – visi jie pretendentai vykti į Sibirą, paskui nulems kitos savybės.

Palyginti su pernai, procentaliai šįmet iš žygio iškrito daugiau nei pernai. Nors pernai klimatinės sąlygos buvo šiek tiek sunkesnės.

Dalis žmonių į žygį pasiėmė nereikalingų daiktų, tačiau to nevertinu blogai – negerai būtų tuomet, jei jų pasiimtų važiuodami į Sibirą. Jiems nebuvo nurodyta, ką pasiimti. To, kuris pasiėmė daugiau, nevertinu blogai, kadangi jis galbūt kaip tik buvo geriau už kitus pasiruošęs ekstremaliomis sąlygomis.

DELFI primena, kad šiemet ekspedicija Sibire vyks liepos 3-23 dienomis. Jos dalyviai, vadovaujami G. Aleknos, vyks į Sibire esantį Irkutsko regioną. Didžiąją laiko dalį dalyviai gyvens laukinės gamtos sąlygomis, daugybę kilometrų keliaus pėsčiomis, kartu su savimi nešdami kuprines. Kartu su misijos dalyviais, šiemet į Sibirą vyks ir žinomas pramogų pasaulio atstovas Marijonas Mikutavičius bei profesionali filmavimo grupė.