Plėtodami temą apie mokinių teises ir pareigas, aktualią daugumai tėvų, mokytojų ir mokinių, Švietimo ir mokslo ministerijos pozicijos nesulaukėme. Iš pradžių pranešusi, kad ministras išvykęs, ministerija pasiūlė specialisto komentarą, o kai neatsirado ir tokio specialisto, nukreipė į Ugdymo plėtotės centrą. Kalbinti pašnekovai pripažino, kad pusiausvyra tarp mokinio teisių ir pareigų Lietuvos mokyklose yra sutrikusi.
Atsakymai mokinių netenkina
Tomas Ubartas, Telšių „Džiugo“ vidurinės mokyklos geografijos mokytojas, paklaustas, ar šiandien mokiniai supranta, kokios yra jų pareigos ir teisės, teigė, kad mokiniai puikiai žino savo teises, bet dėl pareigų – kiek sunkiau: „Nauja mokinių karta nebijo reikšti savo nuomonės ir yra gerokai drąsesnė. Ji vis dažniau klausia – o kodėl man reikia taip daryti? Kodėl aš turiu būti už tai atsakingas? Gaunami atsakymai, kad taip yra ir taip reikia, jų netenkina. Dėl to mokiniai pradeda vengti savo pareigų ir mato tik teises.“ Mokytojas nedrįstų teigti, kad praraja tarp mokinių teisių ir pareigų didėja. Jo manymu, tiesiog mokiniai randa daug interpretacijų ir pateisinimų, kodėl jiems nereikia atlikti vienos ar kitos pareigos. Norint to išvengti, reikia nuosekliai aiškinti ir argumentuoti. Svarbiausia yra išklausyti pačių mokinių, ką jie galvoja ir kaip jie mato minimas pareigas. Reikia nebijoti atiduoti dalį atsakomybės mokiniams. Paklaustas, ar daug padeda mokytojai, aiškindami mokinių teises ir pareigas, T.Ubartas teigė, kad būtent tai mokytojai dažniausiai ir daro: „Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kaip jie tai daro. Vis dar dažnai pasitaikanti aiškinimo forma – „tu tai privalai“. Nors reikėtų suprasti, kad to neužtenka. Mokykloje mokytojai yra užkrauti savo dalyko žiniomis, todėl toks paaiškinimas yra paprastas, trumpas ir aiškus. Tik klausimas – ar aiškus jis mokiniams? Mokytojui be tėvų pagalbos sunku ką nuveikti. Gali mokiniui paaiškinti, kad keiksmažodis per pamoką yra neigiamas elgesys, bet galbūt namie mokinio laukia aplinka, kurioje kalba be keiksmažodžių neįsivaizduojama. Tokiu atveju mokytojo pastangos eina perniek.“
Atsitikus nelaimei, taikinys – mokytojas
Mokytojas negalėtų teigti, kad jo mokiniai yra angelai ar kažkuo išskirtiniai. Jo žodžiais, būna visko: „Tačiau stengiuosi ne tik pabrėžti taisykles, kurių mes privalome laikytis, bet ir tai, kodėl jos yra svarbios bei kas laukia joms nusižengus. Visada noriu išklausyti ir mokinių nuomonę, o jie tikrai turi ką pasakyti. Kartais pravartu paaukoti savo dalyko pamoką tokiems pokalbiams. Nuo to ateityje santykiai su mokiniais tik gerėja. Tokie pokalbiai leidžia dalytis atsakomybe. Apskritai mokiniai ir mokytojai – mūsų visuomenės atspindys. Meluočiau sakydamas, kad mokytojai niekada nepažeidžia mokinių teisių. Kartais pritrūksta patirties, žinių, kompetencijos. Kartais neišlaiko mokytojo kantrybė. Tačiau sakyti, kad tokie pažeidimai dažni, būtų neteisinga.“ Vis dėlto mokytojas T.Ubartas mano, kad kuo toliau, tuo dažniau tėvai bando atsikratyti atsakomybės už savo vaikų auklėjimą. Kodėl? „Nes tai paranku. Atsitikus nelaimei ar konfliktui, yra į ką nukreipti piktas akis. Mokytojas tuomet tampa už viską atsakingas. Žiniasklaida trimituoja apie trumpėjantį laiką, kurį tėvai praleidžia su vaikais, o tai tiesiogiai lemia mažėjančią vaikų sampratą apie teises ir pareigas.“
Kas veda suaugusiuosius iš proto
Audrius Murauskas, Lietuvos tėvų forumo pirmininkas, mano, kad mokiniai tikrai žino, kad yra reglamentuotos teisės ir pareigos. Tik nedažnas jas prisimena, nes jos dažnai būna sukurtos nesilaikant viengubo standarto principo – mokytojų pareiginės instrukcijos yra kitokios nei mokinių teisės ir pareigos. Pašnekovo teigimu, vaikams daug instrukcijų nereikia: „Jie mokosi stebėdami suaugusiuosius ir atkartodami jų elgesį. Kartą peržiūrinėdamas Lietuvos mokyklų interneto svetainėse skelbiamas mokytojų pareigines instrukcijas ir mokinių teises bei pareigas, radau tokių absurdų, kad vaikams yra draudžiama valgykloje valgant kalbėtis, o mokytojų pareiginėse instrukcijose apie tai net neužsimenama. Pamąstykime, ar tos tik mokiniams „nuleistos“ pareigos yra iš tiesų vykdomos?“
A.Murausko nuomone, patys mokiniai atsirenka, kas jiems trukdo gyventi, o kas padeda: „Jie nelinkę, kaip kad daugelis suaugusiųjų, prisitaikyti. Jie drąsūs išrėžti teisybę į akis, rodyti elgesiu tai, ką galvoja. O tai suaugusiuosius tiesiog veda iš proto – nesmagu save veidrodyje matyti. Mokytojams nereikia daug aiškinti, kokios yra mokinių teisės ir pareigos, reikia tiesiog deramai elgtis ir savo pavyzdžiu auklėti, nesistengti, kad vaikai paklustų. Neversti, neprievartauti, nešantažuoti, nesistengti vaikus paversti paklusniais vykdytojais. Užtenka tik patiems rodyti pagarbą bendraujant tarpusavyje, neapkalbinėti kolegų, o atvirkščiai – palaikyti vienas kitą, kad tai pastebėtų mokiniai ir perimtų šį gražų tarpusavio bendradarbiavimo ir pagarbos pavyzdį.“
Mokiniai patiria mokytojų patyčias
Paklaustas, ar mokiniams skiriama ne per mažai atsakomybės, kai jie pamiršta savo pareigas, A.Murauskas pabrėžė, kad atsakomybė yra išugdoma, jos negalima paskirti – jei suaugusieji jos neugdo, negalime to reikalauti iš vaiko: „Atsakomybė ugdoma per pasitikėjimą – ji ugdoma atsakomybe, pasitikėjimas – pasitikėjimu, pagarba – pagarba ir pan. Tik patys prisiimdami atsakomybę, kitus ugdysime būti atsakingesnius. Ne kartą esu susidūręs su tuo, kad mokytojai pažeidžia mokinių teises. Pačiam yra tekę mokyklos, kurioje mokėsi mano sūnus, direktorei rašyti prašymą, kad ištirtų prieš mano sūnų pavartotą psichologinę prievartą.
Po tyrimo buvo atsakyta, kad psichologinio spaudimo nebuvo, sūnus greičiausia bus viską išsigalvojęs. Jaučiau, kad mokytojos vartotas psichologinis smurtas nebus išaiškintas. Bet svarbu bent tiek, kad paskui mokytoja prie sūnaus daugiau nepriekabiavo. Nemanau, kad mokytoja pasikeitė, tik tapo atsargesnė bendraudama su „nepatogių“ tėvelių vaiku. Tyrimai rodo, kad daugiau nei pusė Lietuvos mokinių yra bent kartą patyrę mokytojų patyčias.“
Tarp teisių ir pareigų – praraja
Prieš gerus metus Brigita Šežikaitė, buvusi Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos mokinė, dalyvavo rašinių konkurse „Mano teisės ir pareigos“. Šiandien ji šią temą plėtoja jau iš Glazgo universiteto geografijos specialybės studentės perspektyvos.
Brigita mananti, kad visi mokiniai supranta savo teises ir žino pareigas, tik ne visi tai nori pripažinti: „Nuo pradinių klasių randame pažymių knygelėse savo pareigas – nevėluoti į pamokas, atlikti namų darbus ir pan. Apie teises žinome nedaug, tačiau visi jas nujaučia. Manau, kad praraja tarp mokinių teisių ir pareigų didėja, todėl tenka rinktis – pareigos arba teisės, nes viduryje – praraja. Žmogus, pasirengęs kovoti už save ir išlikti bet kokia kaina, dažniau pasirenka ginti savo teises, o ne pareigas. Jei net suaugusieji itin dažnai kratosi savo pareigų, tai ko tikėtis iš mokyklinio amžiaus jaunuolių? Jie juk vis dar besiformuojantys individai. Be to, jaunas žmogus, ypač paauglys, tiesiog karštakošiškai mėgsta viską neigti, kovoti prieš taisykles, tai ko daugiau tikėtis, jei vis dėlto mokykloje dažniau girdima apie mokinių pareigas nei teises? Ne visada mokiniai savo teises iškelia pagrįstai. Ne retą kartą perlenkia lazdą, bet manau, kad tai yra tiesiog pasipriešinimas sistemai.“ Todėl, pašnekovės manymu, galima padaryti išvadą, kad mokiniams nėra tinkamai išaiškinamos jų teisės ir pareigos: „Aš suprantu, kad mokytojai nesistengia mokiniams į galvas kišti jų teisių, nes galbūt bijo, kad jie jomis naudosis. Bet juk akivaizdu, kad žmonės dažniausiai nori to, ko negauna. Manau, kad jei mokiniai dažnai girdėtų ir apie savo teises, ne tik pareigas, tai padidėtų mokinių ir mokytojų tarpusavio supratimas, tarpusavio pagarba.“
Šeima – pavyzdys, mokykla – veidrodis
Bet ar mokiniams skiriama ne per mažai atsakomybės, kai jie pamiršta savo pareigas? Dėl šito pašnekovė būtų linkusi sutikti: „Blogas pažymys ar pastaba negelbsti padėties. Mokinys dažnai praranda motyvaciją. Bet aš dar per jauna ir nepakankamai kompetentinga, kad galėčiau ieškoti sprendimo būdų. Manau, kad reikia mokiniams įdiegti į galvas ne tai, kad nepadarę namų darbų jie gaus blogą pažymį, o tai, kad nesimokymas gali atsiliepti tavo ateičiai – neturėsi jokio išsilavinimo, neturėsi darbo, kuriame galėtum siekti karjeros, nebus lėšų išlaikyti savo šeimą. Mokiniams turėtų būti diegiama, kad jie mokosi ne dėl pažymių, bet dėl savęs. Vis dėlto šeima yra pavyzdys, o mokykla yra tik veidrodis, kuriame atsispindi viskas, kas įdiegta šeimoje. O jei šeimoje nėra tinkamo pavyzdžio? Kaip mokiniui suprasti, kad pareigos jausmas – tai vertybė?“
O ar mokytojai yra pažeidę jos teises? Brigita yra gavusi balu mažesnį pažymį už suolo draugę, nors pratybų užduotis buvo atlikta identiškai: „Ėjau ieškoti teisybės. Mokytoja pasakė, kad taip turi būti ir nesivėlė į diskusiją. Štai kuo viskas ir baigėsi. Taip pat esu mačiusi ir girdėjusi, kai mokiniai tiesiog padaro identiškus darbus ir vienas gauna devynis, o kitas – šešis. Ir dažniausiai mokytojai nesivelia į diskusiją, o retas mokinys bando eiti kažkur ieškoti tiesos už kabineto durų, nes nelabai tikimasi gauti tos pagalbos. O gal reikėtų pabandyti? Todėl turėtų būtų išaiškintos teisės.“
Mokinys – taip pat žmogus
Juozas Vaidelis, Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas, mano, kad šiandien mokiniai tikrai žino ir supranta savo teises ir pareigas, bet jų parlamentas stengiasi labiau pabrėžti ne mokinių, o žmogaus teises ir pareigas: „Vis dėlto mokinys – taip pat žmogus, o žmogiškos pareigos ir teisės yra svarbiau, nes jas žinant ugdomas ne mokinys, o žmogus. Būtent dėl to mokinių parlamentas ir akcentuoja žmogaus, o ne mokinio teises ir pareigas. Mokytojai dažnai mokiniams kartoja, kad jie privalo laikytis savo pareigų, o tik tada naudotis savo teisėmis. Viena iš žmogaus pareigų – gerbti kito žmogaus teises, bet atsižvelgiant į mokinio pareigas, negali būti pareigos mokiniams gerbti mokytojus, nes dažnai mokytojai negerbia mokinių.“
Paklaustas, kokiais argumentais pagrįstų teiginį, kad mokytojai pažeidžia vieną svarbiausių žmogaus pareigų – gerbti kito žmogaus teises, pašnekovas pateikė tokį pavyzdį – mokinys turi teisę mokytis pagal savo gebėjimus ir poreikius, siekti įgyti valstybinius standartus atitinkantį bendrąjį pagrindinį išsilavinimą, bet ar jis ta teise pasinaudos, jei mokinio gebėjimai neatitinka mokytojo poreikių ir mokytojas dėl to negerbia šios teisės ir įžeidinėja mokinį? J.Vaidelis pabrėžė, kad jo paties teisių mokytojai iki šiol nėra pažeidę, bet yra ne tik mokinių, kurie nesilaiko savo pareigų, bet ir mokytojų, ir būtent apie tai derėtų kalbėti. Mokinys ne visada privalo laikytis savo pareigų, kai mokytojas ne visada laikosi savųjų.