Didžiulį nerimą kelia ir tai, kad pasiekimai kasmet blogėja. Galima daryti prielaidą, kad dėl to kaltas vienas žemiausių tarp ES šalių mokytojų darbo užmokestis, o į mokyklas ateinančių jaunų mokytojų skaičius sumažėjo tris kartus. Verta pabrėžti, kad valstiečių nuo 2016 m. priimti pokyčiai švietime, tokie kaip universitetų tinklo pertvarka bei trijų pedagogų centrų įkūrimas – iš esmės baigėsi vieno universiteto uždarymu ir dar labiau mažėjančiu jaunuolių, kurie renkasi pedagogines studijas, skaičiumi, etatinis mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas sulaukė visuotinio pasmerkimo, kuris baigėsi streiku, mokslo metų prailginimas mokinių atostogų sąskaita neturint naujų bendrųjų programų sulaukė priešingos reakcijos, mokiniai dar labiau nekenčia mokyklos ir nori kuo greičiau iš jos dingti.
Reiktų drąsiai konstatuoti, kad „profesionalų“ skambiai deklaruoti bei įgyvendinti pokyčiai švietime atnešė dar daugiau chaoso negu realios naudos. Nuslūgus aistroms, regis, visi jau spėjo pamiršti, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga buvo paskelbta skambi idėja Lietuvai „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ liks tik pseudoidėja. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas problemas – svarbiausia šiandienos švietimo žaizda laikyčiau laikmečio iššūkių nebeatitinkančias ugdymo programas, kuriomis mes ir toliau nuodijame savo vaikus.
Vienas įtakingiausių šių dienų intelektualų Yuvalis Harari akcentuoja, šiandien gimęs vaikas 2050 m. bus trisdešimtmetis ir jeigu nenutiks didelių nelaimių, jis gali sulaukti 2100 m. ir net būti aktyviu 22 amžiuje. Turime suprasti, kad kalbėdami apie švietimą, mes turime spręsti ne dabarties, o ateities problemas. Sunkiausia apsispręsti, ko mes turėtume mokyt(is) vaikus, kad tai jiems padėtų gauti darbą ateityje ir apskritai išgyventi 2050 metais.
Šiandienos mokykla mažai kuo pasikeitė nuo pramonės perversmo laikų. Iš esmės nėra skirtumo, ar mieste, ar bažnytkaimyje, stovi didžiulis betoninis pastatas, padalytas į daugybę vienodų patalpų, vadinamų klasėmis, kur kiekvienoje jų eilėmis sustatyti suolai su kėdėmis. Nuskambėjus skambučiui (fabrikų sirenų atitikmuo darbininkams), jūs einate į vieną iš šių patalpų drauge su kitais tais pačiais metais gimusiais vaikais, kaip ir jūs. Kiekvieną valandą Jūs įžengiate į kitą tokią pat klasę, kur jus pasitinka naujas suaugęs žmogus, kuris iš esmės tuo pačiu metu, toje pat patalpoje metai iš metų, iš tų pačių vadovėlių pasakoja tuos pačius dalykus. Vienas jų jus verčia mintinai „iškalti“ Azijos gamtinį žemėlapį, kitas – Mendelejevo lentelę, o trečias aiškina, kad čia reikia tiesiog tas matematikos formules iškalti, nes tai bus egzamine.
Akivaizdu, kad dauguma dalykų, kurių vaikai šiandien verčiami tiesiog iškalti, nebereiks 2050 m. Nereiktų stebėtis, kodėl tada dalis mokytojų užmuša vaikų smalsumą ir atgraso nuo mokyklos. Juk dauguma mokytojų patys yra senos sovietinės sistemos produktai ir keistis jie nebeturi nei noro, o dažnai ir galimybių.
Mūsų švietimo dokumentuose pagrindiniu ugdymo tikslu ir laukiamais rezultatais užsibrėžta „Baigęs pagrindinio ugdymo programą mokinys yra įgijęs gyvenimui, tolesniam mokymuisi ir darbui būtinus esminių dalykinių kompetencijų pagrindus“ (Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos, 2008). Paradoksalu – pasaulinio lygio mąstytojai net nežino, kaip atrodys 2050 m. pasaulis ir darbo rinka, mes tik galime spėlioti, kokių kompetencijų žmonėms reikės, o mūsų švietimo politikai žino.
Nūdien svarbu suvokti, kad nuo seniausių laikų žmogaus gyvenimas būdavo tarsi padalytas į dvi dalis: mokymosi tarpsnį ir po jo sekantį – darbo tarpsnį. Per mokymo(si) tarpsnį žmogus, nesvarbu, ar baigęs vidurinę, ar profesinį technikumą, ar aukštąjį, turėjo išmokti žinių ir faktų, kurių jam reiks tolimesniame profesiniame gyvenime ir buvo ramus dėl savo profesijos likusį gyvenimą.
Šiandien pasaulis taip sparčiai keičiasi, kad vargu, ar mes suvokiame šių pokyčių pasekmes. Dirbtinis intelektas (DI) ir ketvirtoji pramonės revoliucija ateinančiais dešimtmečiais lems darbo vietų mažėjimą. Kaip kadaise arklys buvo pagrindinis žmogaus padėjėjas: su juo ir žemę ardavo, ir šieną veždavo, net ir į miestą pirkti ar ką parduoti važiuodavo, ilgainiui arklius pakeitė mašinos ir arklių liko vis mažiau – šiandien, jeigu kaime randi arklį, tai gali kelti nuostabą. Ar neatsitiks taip, kad DI taps toks protingas, kad pralenks žmogų? Kaip ten bebūtų, faktas, kad mokykla pamažu prarado paskirtį paruošti visam gyvenimui pareigingus mokesčių mokėtojus. Ateityje, kaip, beje, ir dabar, jums reikės nuolatos mokytis ir save išrasti iš naujo.
Deja, parengtos naujos (Ugdymo turinio atnaujinimo gairės, 2018) neteikia didžiulių vilčių, kad bent kažkas iš esmės gali pasikeisti. Visų pirma, į akis krenta, kad vėl keičiama pati mokyklų struktūra pasikeistų į 5+4+3 (pradinė mokykla apimtų ne ketverius metus, kaip kad dabar, o penkerius metus) paliestų daug mokytojų dalykininkų, nes viskas persiskirstytų. Prisiminkime, kad 2003 m., reorganizavus mokyklų tinklą ir panaikinus vidurines mokyklas, turime situaciją, kad ne viename mikrorajone vidutinių gabumų vaikui, negalinčiam tęsti mokslų prestižinėse gimnazijose, vidurinis išsilavinimas tapo sunkiai įkandamu.
Minėtame dokumente pilna prieštaravimų, pavyzdžiui, pagrindinėje mokykloje nebelieka atskirų gamtos mokslų dalykų – biologijos, chemijos, fizikos, o vietoj jų atsiranda integruotas gamtos mokslų kursas, kurį dėsto tas pats mokytojas. Iš vienos pusės sveikintina tarpdalykinė integracija, iš kitos kyla klausimas, ar vienas mokytojas gali būti visų dalykų profesionalas? Gal tokiu būdu bandoma taisyti padėtį, nes katastrofiškai trūksta tiksliųjų ir gamtos mokslų mokytojų. Kita vertus, humanitarinių ir socialinių mokslų srityje nuo integracijos pereinama prie naujų atskirų disciplinų kaip ekonomika ir verslumas, filosofija, teisė įtraukimo. Kodėl nepasvarsčius apie šių dalykų integraciją kartu su istorijos bei geografijos pamokomis sukuriant rimtą Socialinio ugdymo bloką? Nes dabar mokomasi apie du skirtingus Kristupus Kolumbus – vieną per geografijos, kitą per istorijos pamokas.
Tad ko gi turėtume mokyti vaikus? Į šį klausimą atsakymo ieško didieji pasaulio pedagogai. Faktas, kad naujame pasaulyje mokiniams informacijos kimšti į galvas reikia mažiausiai. Pasak edukologo Charles Kivunja, esminę naujosios ugdymo paradigmos dalį apima įgūdžių rinkiniai, kurių prireiks norint sėkmingai dirbti 21 amžiuje: lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti, iniciatyvumas ir savarankiškumas, socialiniai ir tarpkultūriniai įgūdžiai, našumas ir atskaitomybė, lyderystė ir atsakomybė. Bet jie nėra nauji visuomenėje.
Vis tik dauguma jų nebuvo įtraukti į pagrindines mokymo programas, iš kurių mokoma(si) daugumoje aukštojo mokslo institucijų (Kivunja, 2015). Pavyzdžiui, kas sieja iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingas asmenybes, kaip pirmasis Lietuvoje apsilankęs Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas George'as W. Bushas, NBA legendą taškų darymo mašiną Kareemą Abdul-Jabbarą ir britų komiką Sacha Baron Cohen, visame pasaulyje išgarsėjusį savo sukurtais prieštaringais personažais – žurnalistu Boratu, dizaineriu Brunu bei reperiu Ali G? Visi šie garsūs pasaulio žmonės savo laiku studijavo istoriją. Nors ir netapo profesionaliais istorikais pagal specialybę, tačiau studijų metu įgyti gebėjimai, kaip kritinis mąstymas, tarpdisciplininis mąstymas ir nuolatinis mokymasis, mokslinių tyrimų įgūdžiai ir kita, juos pravertė žvaigždėmis savo profesinėje veikloje.
Kaip pažymėta Ugdymo turinio gairėse, „nors kiekviena tarptautinė organizacija siūlo skirtingą kompetencijų modelį, kai kurios šių modelių dalys kartojasi“ (Ugdymo turinio atnaujinimo gairės, 2018). Siūlyčiau, kad mokyklos turėtų pereiti prie „keturių K“ – kritinio mąstymo (gebėjimą atskirti patikimus šaltinius nuo „fake news“); komunikacijos (ypač reikšmingos plėtojant vaiko kultūrinę komunikaciją); kooperavimosi (bendradarbiaujantis) ir kūrybiškumo ugdymo. Be to, ypač svarbu ankstyvoje vaikystėje ugdyti empatiją „kitam“. Ši savybė yra be galo vertinga siekiant suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, pasijusti kito vietoje, įsijausti į kito jausmus.
Šiandien dažnas pedagogas mėgsta padejuoti, kad auga nauja, kitokia karta, mokslininkų vadinama Z vaikais arba paprasčiausiai tinginių karta, nes daug ką už vaikus padaro tėvai. Neabejotinai, kad auga nauja, visai kitokia karta, tačiau visas problemas nurašyti vien kartos klausimui nebūtų tikslinga. Visų pirma, tai pirmoji vaikų karta, kuri auga visiškame pertekliuje, o svarbiausiu gebėjimu reiktų laikyti galimybę rinktis.
Pamenu, kai man tėvai pirmą kartą nupirko kompiuterį septintoje klasėje. Iki šiol prisimenu, kaip prieš bendraamžius jaučiausi nedrąsiai, nes niekada iki tol gyvenime nebuvau prisėdęs prie šios dėžės. Šiandien į mokyklas ateina nauja vaikų karta, kuriuos vos gimusius tėvai jau ramino ne čiulptukais ar lopšinėmius, o duodami žaisti telefonu ar planšete. Mokyklų kasdienybe tapo į telefonų ekranus galvas nuleidę jaunieji zombiai, kurie savo išmaniųjų beveik niekuomet nepaleidžia iš rankų...
Nuolat girdime, kad reikia daugiau investuoti į informacines technologijas mokyklose, jau penktokus mokyti programuoti. Jeigu pasiūlysiu uždrausti naudotis išmaniaisiais telefonais per pamokas, kritikų būsiu apšauktas, kad sẽniai mokytojai nemoka išnaudoti šio prietaiso galimybių mokymo(si) tikslais, ignoruoja tai, kas mokiniams yra svarbu ir modernu. Ar ne geriau būtų pirma daugiau dėmesio skirti informacijos paeiškai ne tik internete ir jos kritiniam vertinimui. Daugeliui vaikų „Wikipedija“ yra vienas iš pagrindinių, o dažniausiais ir vienintelis informacijos šaltinis tiek gilinantis į nežinomą sritį, tiek ir grindžiant savo nuomonę diskusijose. Tačiau ar vaikai susimąsto, koks šios enciklopedijos patikimumas? Galbūt vertingesniu už penktokų programavimą reiktų laikyti darbą su tekstu ir jo analizę. Neveltui „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Geitsas suprato išmaniųjų telefonų ir kompiuterių keliamą priklausomybę, todėl savo dukrai iki 14 metų draudė naudotis išmaniuoju telefonu.
Šiandien mokiniai mokykloje kasdien manęs klausia, kodėl jiems reikia mokytis tam tikrų temų, kaip Kryžiaus žygiai, Renesansas, knygnešių laikai ar bet kuri kita tema. Norėdami padėti mokiniams siekti sėkmės 21 amžiuje, svarbiausia privalome permąstyti, kokia jų ir mūsų pačių vertybių sistema. Mano giliu įsitikinimu, čia dorinis ugdymas (etika) yra viena svarbiausių disciplinų šiandieninėje mokykloje.
Ne paslaptis, kad dažnai etikos dalyko mokytojai susiduria su lengvabūdišku ne tik mokinių, bet ir pačių kolegų – mokytojų – požiūriu į etiką, kaip mokinių laiko „gaišimą“, kurią gali dėstyti bet kas ir bet kaip. Net jeigu mokinys nesugebės tobulai kalbėti angliškai ar ištraukti kvadratinę šaknį, būti doru žmogumi jis turės išlikti visą gyvenimą. Šiandien etikos pamokų temų spektras kaip niekad aktualus, labai platus ir įvairus – nuo vidinio „Aš“ kaip unikalios asmenybės, žmogaus moralės, jausmų; iki „Kito“ supratimo – bendravimo, tolerancijos, pagarbos; galiausiai iki tokių nūdienos problemų kaip eutanazija, globalinis atšilimas, terorizmo grėsmė ir kt. Tačiau dabar mes turime, kad mokykliniai vadovėliai gerokai atitrūkę nuo šiuolaikinio XXI amžiaus realaus gyvenimo aktualijų, o pamokų temos pernelyg nuobodžios.
Manyčiau, kad naujas ugdymo turinys turėtų būti daugiau orientuotas į asmens individualų mokymą(si), labiau atliepiantį kiekvieno vaiko vidinius poreikius ir galimybes, numatyti tarpdalykinę integraciją (būtina turinį susieti taip, kad kai kurios temos turėtų būti dėstomos viename kurse, o ne keliuose skirtinguose), aprėpti kuo didesnę temų įvairovę, kurios pirmenybę teiktų ne žinioms, o diskusijoms apie svarbiausius dabartinius politinius, technologinius ir socialinius procesus, ir kokią įtaką jie daro žmonėms ir jų aplinkai visame pasaulyje. Todėl esmine švietimo problemos sprendimo ašimi reiktų laikyti nacionalinį visų suinteresuotų šalių: politikų, švietimiečių, mokytojų, tėvų ir svarbiausia mokinių susitarimą dėl naujų ugdymo programų turinio, kokias kompetencijas mes ugdysime, reikalingas vaikui 21 amžiuje.