– Rašote komentarus aukštojo mokslo temomis. Viename jų Lietuvos aukštąjį mokslą esate pavadinęs pseudomokslu. Kodėl?
– Šį terminą daugiau vartoju kalbėdamas apie mokslinę produkciją. Apskritai mūsų aukštasis mokslas tarptautiniu mastu yra pakankamai silpnas, bet yra tam tikros akademinės nišos, kurias paprastai visi linksniuoja – biochemija, lazeriai, taip pat informacinės technologijos. Šiose srityse kažkas vyksta ir vyksta aukštame, pasauliniame lygyje.
O po to yra labai daug kitų sričių, kuriose mes pasauliniu lygiu nematomi apskritai. Tai pavadinau pseudomokslu ne vien dėl to, kad mes esame kažkur silpni, bet ir dėl to, kad išmokome imituoti sėkmę. Tačiau visa tai daroma tik savame rate, imitacija gražiai atrodo tik mums patiems – kai tik išeini už pseudomokslinės erdvės ribų, labai aiškiai suvoki, kad vyksta procesas, naudingas pseudorinkos dalyviams. Jie turi kažkokių rezultatų, tačiau pasauliniu mastu tie rezultatai arba labai lokalaus požiūrio, arba labai seni, pavyzdžiui, 40 metų.
Jei pažiūrėsime į bendras trajektorijas, tie, kurie buvo sėkmingi prieš 20 metų – lazeristai ar biochemikai – jie pasaulinio lygio sėkmę reprodukuoja ir toliau. O tie, kurie buvo žemo lygio ir vidutiniokai, ir toliau kuria, reprodukuoja vidutinę savąją sėkmę.
– Visuotinai sutariama, kad Lietuvoje universitetų per daug. Ekspertų darbo grupė pasiūlė ilgainiui palikti du – po vieną Vilniuje ir Kaune. Kaip vertinate tokius siūlymus
Kad kažkas būtų sukurta, mums reikia masės žmonių vienoje srityje. Visada sakau: labai svarbu pritraukti lietuvių mokslininkų iš užsienio, jaunų mokslus baigusių doktorantų, šviežio kraujo, kurie pažįstami su kitu tinklu, kita perspektyva. Tada jie gali keisti struktūrą iš vidaus. Dažnai mūsų mokslo perspektyvas žudo užkerpėjimas.
– Tačiau universitetų jungimui stinga ir politinės valios, taip pat susiduriama su pasipriešinimu iš vidaus. Ar iš viso Lietuvoje dar įmanoma aukštojo mokslo reforma?
– Reformos buvo daromos, tik kokybiniai aspektai buvo labai nesėkmingai ignoruojami. Po praėjusių Seimo rinkimų susiformavo stipri vienalytė koalicija, buvo galima ir buvo bandoma veikti.
Tik kokybiniai aspektai buvo palikti nuošalyje. Dėl to labai gaila. Buvo perdėm didelis pasitikėjimas, kad rinka, studentai iš apačios paveiks kokybę. Akivaizdu, kad taip nevyksta. Čia esmė ne studentuose, o profesūroje. Jeigu geras studentas ateina į blogą aplinką, labai lengvai supranta: jei visi aplink nusirašinėja, o jis vienas vargsta, jis irgi nėra kvailys ir staigiai pereina prie lengvesnės paradigmos. Tai nepadeda kažko keisti.
Žvelgdamas į apklausas, labai optimizmu dėl reformos ilgalaikiškumo nedegu. Yra pakankamai suinteresuotų žmonių, ir politinių partijų, už jų stovinčių universitetų, kurie nori iš esmės reformą atsukti arba nukreipti atgal. Žiūrint į ateitį ir pagal tai, kas gali būti valdžioje, rimtų postūmių tikėtis negalima.
– Ar aukštojo mokslo reforma pasiekė kokių nors tikslų?
– Buvo bandymų sujudinti sferą ir tai yra neblogai. Tačiau buvo pakankamai žmonių ir institucijų, kurios pasijautė labai nepatogiai. Manau, draskyti administracines struktūras tam tikrais atvejais buvo verta, yra gerų rezultatų, išjudinta tai, kas buvo užkerpėję.
Kita vertus, manau, reikėjo ir reikia valstybės mastu nustatyti tarptautinio lygio kriterijus ir įvertinti, kur kiekvienas iš universitetų yra ne vietinėje rinkoje, o tarptautiniu mastu.
Taip, galbūt mes esame žemai, galbūt niekuo pasigirti negalėsime, bet tokia realybė. Kai ją pamatysime, turime bandyti judėti, užsidėti kartelę kuo aukščiau. Tik tada galėsime pradėti realiai judėti. O kol žaisime žaidimus vietinėje rinkoje ir kažką matuosime, reitinguosime, tol ir suksimės pakankamai limituotoje erdvėje. O pasaulis ir gyvenimas praeis pro šalį.
– O Jums dar neaišku, kur esame? Net šalies mastu pirmaujančio Vilniaus universiteto (VU) nėra geriausiųjų 500-tuke.
– Taip, o kiti reitinguose visai nefigūruoja. Manau, VU realiai galėtų būtų tarp stipriausių 200. Bet tam reikia mąstyti strategiškai ir Vyriausybė turi nustatyti būtent tokius prioritetus, pagal tai finansuoti ir skatinti žmones, universitetams suteikti laisvės pritraukti tokius žmones, juos vienaip ar kitaip motyvuoti.
Pasaulyje daug lietuvių, kurie pasiruošę grįžti. Jiems nereikia kažkokių pilių, jie pasiruošę grįžti ir kažką daryti. Bet jiems reikia galimybių tai daryti, laisvės ir netgi pakvietimo.
– Nuo ko priklauso universiteto sėkmė? Žmonių, turimų pinigų?
– Dabar finansinę pusę galima išspręsti naudojantis Europos Sąjungos fondais, kartais galima paimti net milijonines lėšas. Nėra taip blogai. Reikia profesūros, kuri dabar silpniausia pusė.
Aišku, svarbu studentai. Taip pat svarbu, kokie mokyklos absolventai ateina į universitetą. Manau, čia didelis minusas. Šimtu procentų sutinku, kad ankstyvas profiliavimas labai žalingas.
Universitetas turi būti įjungtas į pasaulinį tinklą, tačiau ne administraciniu, o žinių požiūriu. Kada žmonės bus pasaulinio mokslo fronto linijose, matys, kas vyksta, supras tendencijas, galės informuoti, skatinti ir matyti globaliai, kur link judama ir kur Lietuva gali išnaudoti savo potencialą. Tariamas silpnas vietas galima paversti, į jas galima žiūrėti ne kaip į problemą, o kaip į tam tikrą iššūkį. Tam reikia suvokimo.
Sakoma, kurkime verslus, žinių ekonomiką. Tačiau kad tai darytum, turi turėti žinių, kurios yra naujausios. Ir jas ne tik giliai suprasti, bet kartu pamatyti, kur jas galima pritaikyti. Jeigu mūsų mokslininkų fronto linijose nėra, mes visada ir vilksimės iš paskos, tiktai atpasakosime tai, ką kiti daro.
– Dabar dauguma baigusių vidurines mokyklas stoja į universitetus, į mokamas vietas priimama praktiškai bet kas, vėliau jie vadinami „dundukais“ ir „debilais“. Tokie žmonės tampa teisininkais, ir kitais specialistais. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Ką manote apie vykimą studijuoti į užsienį? Vieni tai vadina globalios Europos dalimi, kiti verkia dėl to, kad išvažiavusieji nebegrįš. Kurią pusę palaikote Jūs?
– Iš esmės šios dvi pusės teisingos. Tai ir normalu, ir skaudu, ir čia nieko nepakeisi – sienų neuždarysi, visų žmonių čia nelaikysi. Pamenu, apie tai kažkada klausiau Vytauto Landsbergio. Jis atsakė kovojęs dėl to, kad būtų laisvė. Dabar laisvę turime ir judėjimo laisvės neuždrausime.
Tai didelis iššūkis, reikia labai rimtai mąstyti, kaip būtų galima tuos studentus pritraukti ir kaip sukurti aplinką, į kurią jie norėtų grįžti dirbti. Tačiau tai daugelio mažų šalių problema.
– Į Lietuvą koją kelia britų universitetai. Ar jie gali pakeisti aukštojo mokslo sistemą?
– Gerai, šaunu, nieko tame blogo nematau. Tačiau kai žadama, kad tai kažką pakeis ir staiga mes tapsime pasaulinio lygio centrais, aš tuo netikiu. Naujo žaidėjo atėjimas į rinką nieko neapvers. Bet žavu, kad universitetai nemiega, ieško naujų bendradarbiavimo priemonių, būdų, kažką naujo kuria ir galvoja. Bet iš to tikėtis fundamentalių pasikeitimų nesu linkęs.
– Lietuvoje šlubuoja akademinis sąžiningumas – pagal apklausas, mokslo darbų pirkimas, kaip ir nusirašinėjimas, didžiajai daliai tautiečių neatrodo blogybė. Tiesa, pirmąkart istorijoje iš plagiatoriaus atimtas daktaro laipsnis. Kaip vertinate situaciją šioje srityje?.
– Tai susiję su mano minima pseudomoksline erdve, kuri iki šiol tarpsta. Vienas dalykas kažkokie nusirašinėjimai, kitas – akademiniai nusirašinėjimai. Atvirai kalbama, kad profesoriai paima kitų darbus ir nusirašinėja.
Jeigu profesoriai patys to nemato kaip problemos, naudojasi kitų mokslu arba reprodukuoja nesuprasi ką, senus dalykus... Jei to griežtai nereguliuoji profesūros lygyje, ką kalbėti apie studentus. Patys profesoriai turi suvokti, kad tokiems dalykams turi būti nulis tolerancijos – nesvarbu, studentas moka už mokslą, ar ne – jei nusirašė, turi eiti lauk.