Dar 2015-ųjų gegužės 9 d. Rusijoje švenčiamos Pergalės dienos parade iškilmingai savo naujausią „analogų pasaulyje neturintį“ tanką T-14 pristatęs Kremlius plyšavo: šis, ant universalios „Armata“ platformos sukurtas naujos kartos monstras bus nenugalimas, o vos per ketverius metus iki 2020-ųjų Rusija pagamins net 2300 tokių itin gerai šarvuotų tankų. Šią informaciją kone kas mėnesį Rusijos ir Vakarų informacinėse erdvėse nuolat sukdavo Kremliaus propagandiniai kanalai, tokie, kaip RT.
Be to, dar 2010-siais į orą pirmą kartą pakilęs naujas, tiesa, bandomasis, bet Rusijoje išdidžiai „5-os kartos“ naikintuvu vadinamas T-50 jau pernai turėjo būti pradėtas gaminti serijiniu būdu. Iš pradžių užmojai gaminti po 60 naikintuvų kasmet buvo sumažinami, nors Rusijos gynybos ministerija vis dar buvo įsikibusi planų iki 2020 Karinėse oro pajėgose jau turėti mažiausiai 55 naikintuvus, neseniai gavusius oficialų pavadinimą Su-57.
Tačiau baigiantis 2017 metams galima prisiminti 60 metų senumo Kremliaus savigyras. Tuomet Sovietų sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas irgi plyšavo apie Maskvos pasiekimus.
Po sėkmingo pirmojo palydovo „Sputnik“ iškėlimo į Žemės orbitą 1957-ųjų spalį, N. Chruščiovas viešai gyrėsi, kad jo šalis „kepa raketas, kaip dešreles“. Rusijos balistinių raketų programa bei „Sputnik“ iškėlimas JAV išties sukėlė paniką ir privertė kalbėti apie sovietų pirmavimą kosminėse varžybose bei amerikiečių atotrūkį raketų programoje.
Tiesa, kiek vėliau N. Chruščiovo sūnus pripažino, kad jo tėvo savigyra tebuvo akių dūmimas, o daugybę nesėkmių nuslėpusi SSRS išties nebuvo taip smarkiai išsiveržusi į priekį, kaip stengėsi įrodyti pasauliui, baugindama JAV. Panašu, kad istorija kartojasi.
Planas – kuklesnis, nei norėjo
Šio mėnesio viduryje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėtų pritarti ilgai svarstytam, kelis kartus keistam Rusijos ginklavimosi programos planui.
Tai yra nauja senojo – 2011-2020 metų plano versija, kuri, priešingai, nei skelbta anksčiau, numato ginkluotės ir technikos įsigijimus ne iki 2025-ųjų, o iki 2027 metų. Plano projektą išanalizavęs Harvardo universiteto analitikas Dmitrijus Gorenburgas pateikė savo vertinimą, kuris nėra toks optimistinis, kaip bando pateikti Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida.
Kelis kartus keistas planas numato ne karinių pajėgų pageidautus 30-55 trilijonus rublių vien ginklavimuisi, bet ir ne krizės kamuojamos Rusijos Finansų ministerijos siūlytus 12 trilijonų, o 19 trilijonų rublių arba 276 mlrd. eurų per artimiausią dešimtmetį.
Laivynas veršis diržus
Iš šios sumos liūto dalis skirta strateginei ginkluotei – balistinėms raketoms ir jų gabenimo platformoms, tarp jų – povandeniniams laivams. Tačiau be pastarųjų Rusijos laivynas bus labiausiai nukentėjusi pusė iš visų karinių pajėgų rūšių. Ginklavimosi plane Rusijos laivyno modernizacijai skirta beveik dvigubai mažesnės lėšos, nei 2011-2020 metais.
Ir nors savo ambicijas nekukliai pervertinę Rusijos karo pramonės atstovai Gynybos ministerijai yra pateikę naujų kreiserių, lėktuvnešių, desantinių ir kitų laivų maketus, panašu, kad teks susiveržti diržus. Tai teks padaryti ne tik dėl finansinių priežasčių – dėl mažėjusių naftos kainų ir Vakarų sankcijų smukęs rublis stabdė Rusijos ekonomiką, bet ir dėl smarkiai nukraujavusios bei atsiliekančios Rusijos karinės pramonės problemų: specialistų, modernių technologijų trūkumas vis dažniau lemia nekokybiškos, brokuotos, vėluojančios produkcijos gamybą.
Tad vietoje naujų didelių laivų Rusijos laivynas turės tenkintis mažesnių – korvečių ir fregatų modernizacija. Tiesa, tai nėra vien bloga žinia, mat 2015 m. prasidėjusi Rusijos intervencija Sirijoje parodė, kad laivynas, kaip ir Oro pajėgos, gali sėkmingai panaudoti sparnuotąsias raketas „Kalibr“.
Jomis apginkluoti mažesni laivai, pavyzdžiui, Baltijos jūroje dislokuotos korvetės gali tapti grėsminga jėga net ir pranašesniems NATO šalių jūrų pajėgumams. Be to, Rusijos laivynas pasiryžęs įdiegti naujos kartos „Jasen-M“ klasės atakos povandeninius laivus, kurių teturi tik vieną - „Severodvinsk“, bet jie privalės pakeisti senstančios „Akula“ ir „Oskar“ klasės laivus.
Turės žaboti ambicijas
Oro pajėgos taip pat turės tenkintis šiuo metu pagal senąjį 2011-2020 planą į dalinius priimamų senesnio modelio orlaivių pajėgumais. Vietoje numatyto naujos kartos bombonešio PAK-DA, Rusija nusprendė pinigus skirti kelis dešimtmečius naudojamo Tu-160 modernizavimui ir gamybos linijos atnaujinimui. Naujo bombonešio kūrimas nukeltas mažiausiai dešimtmečiui.
Plane numatyta tęsti modernių naikintuvų Su-35S, MiG-35, atakos lėktuvų Su-34 įsigijimą. Tačiau Rusijos karinė pramonė gebės pagaminti tik nuo 12 iki 18 vienetų per metus.
Priešlėktuvinės gynybos sistemas gaminančios gamyklos taip pat turės pažaboti savo ambicijas – pagal originalųjį planą vietoje šiemet dalinius pasiekti jau turėjusių naujos kartos priešlėktuvinės gynybos sistemų S-500, Rusija toliau stiprins S-400, kurios pastaraisiais metais ir taip tapo vienu labiausiai aptarinėjamų iššūkių NATO.
Indijos kantrybė dėl rusų jau trūko?
Vis dėlto didžiausiu nusivylimu galima laikyti bene labiausiai pastaraisiais metais Kremliaus išreklamuotų naujos kartos ginkluotės ir technikos sistemų pavyzdžius – „Armata“ sistemos tankus, šarvuočius ir „5-os kartos“ naikintuvus Su-57.
Dešimtis pastarųjų šiemet jau turėjusi turėti Rusija tokių naikintuvų teturi 12, iš kurių tik dalis skraido, o likę – kanibalizuoti atsarginėms dalims.
Dar blogiau – nuo 2010-ųjų prasidėję naikintuvo bandymai užsitęsė ir tęsis dar kitais metais. Dabar planas priimti nedidelį skaičių šių pažangių orlaivių nukeltas į 2019-uosius. Galiausiai, vietoje šimtų naikintuvų Rusijos karinės oro pajėgos gali gauti apie 60 orlaivių Su-57.
Didelių abejonių kelia tiek Rusijos plyšavimai apie 5-ąją kartą. Kol kas tokius į dalinius priimtus naikintuvus turi tik JAV, nors skelbiasi turinti ir Kinija, kuri jau pristatė kelis bandomuosius modelius. 5-osios kartos naikintuvas turėtų reikšti, kad modernias avionikos, ginkluotės ir informacijos dalijimosi sistemas naudojantys orlaiviai turėtų būti slapūs – sunkiai aptinkami radarais. Tačiau į viešumą patekusios ne tik gražios, aukštojo pilotažo pasirodymų metu užfiksuotos, bet ir realių bandymų metu darytos nuotraukos Rusijos teiginiais leido suabejoti.
Vis dėlto dar didesnė Su-57 problema yra ne slapumas, o varikliai. Šiuo metu Su-57 skraido su iš esmės senais, tiesa, modernizuotais varikliais AL-41F, kuriuos naudoja senesnio modelio „Suchoi“ naikintuvai. Per 7 metus nuo pirmųjų bandymų Rusijos karinė pramonė taip ir nesugebėjo įvykdyti pažado: sukurti naujos kartos variklius, kurie būtų patikimesni, lengvesni, o jų pėdsakas būtų menkiau pastebimas žvalgybinėms priemonėms.
Dar blogiau – kartu su Rusija naikintuvą Su-57 kurianti Indija jau išreiškė viešą nepasitenkinimą ir dvejones dėl bendro projekto su Rusija.
Minėtieji AL-41F, kuriuos naudoja iš Rusijos įsigyti naikintuvai SU-30, indų vertinimu, nepatikimi – po tūkstančio skrydžio valandų juos galima nurašyti. O tai nėra pozityvi detalė ambicingame projekte, į kurį iš pradžių 144 naikintuvus Su-57 užsisakiusi Indija sukišo milijardus dolerių. Indijoje jau pasigirdo svarstymų nutraukti projektą ir jungtis prie JAV kuriamos F-35 programos.
Tiesa, pastaroji yra dar brangesnė, o ją taip pat ne vienerius metus kamuoja didelės problemos, tačiau ji bent jau pažengusi į priekį – JAV į ginkluotę jau yra priėmusi pirmąją eskadrilę išties 5-os kartos naikintuvų F-35, kurių jau yra pagaminta per 120 vienetų vien JAV, dar kelios šalys, tarp jų Izraelis ir Norvegija sulaukė savo pirmųjų modelių.
Vietoj tūkstančių turės gal tik šimtą
Vis dėlto garsiausias iš balionėlio sprūstančio oro garsas girdimas kalbant apie ambicingiausią Rusijos sausumos pajėgų projektą. 2015-siais „Uralvagonzavod“ direktoriaus Olego Sinenko savigyros dėl 2300 vienetų „Armata“ sistemos tankų pagaminimo iki 2020 metų, regis, galutinai subliuško Rusijos gynybos ministerijai paskelbus, kad iki minėto laikotarpio bus pagaminta ne tūkstančiai, o tik šimtas naujos kartos tankų. Galbūt ir 70 vienetų.
Ir tai – jei pavyks, mat jeigu anksčiau minėtas 2300 vienetų skaičius buvo visiškai nerealus nuo pat pradžių, vertinant Rusijos finansinius, gamybos ir kitus pajėgumus, tai ir šimto naujų tankų pristatymas į dalinius gali užtrukti.
Per savo pirmąjį oficialų pristatymą, Pergalės dienos paradą sugedęs T-14 šiuo metu intensyviai bandomas. Tiesa, kol kas žadėtas grėsmingas naujos kartos 152 mm tanko pabūklas dar neišbandytas, vietoje jo naudojamas įprastinis rusams 125 mm pabūklas.
Dėl unikalios šarvuotės, ekipažo apsaugos, modernių jutiklių, ryšių ir valdymo sistemų giriamas tankas yra brangesnis, nei planuota iš pradžių. Mažesnis užsakymo skaičius kainą turėtų dar labiau išpūsti, o Rusijos karo pramonės gamybiniais pajėgumais ir kokybe vis dažniau abejojama.
Žinoma, nepaisant subliuškusių pažadų milžiniški pinigai ginklavimuisi ir karinių pajėgų modernizavimui, pakeičiant beviltiškai pasenusią, nuo sovietmečio užsilikusią ginkluotę ir techniką nauja ar modernizuota nereiškia, kad Rusijos karinės pajėgos – niekam tikusios. Ypač didelį dėmesį verta atkreipti į bepiločių orlaivių, elektroninės kovos priemonių ir mūšio, kontrolės ir valdymo sistemų stiprinimą, kuris leistų Rusijos pajėgoms efektyviai veikti XXI a. mūšio lauke.