Dar sausio 10 d. iš Rusijos pietuose esančio Kapustin Jaro poligono 123-osios paleidimo platformos trumpojo nuotolio balistinis kompleksas „Iskander-M“ paleido raketą 9M723. Jos taikinys buvo už maždaug 500 km į Rytus Kazachstane esančiame Makato bandymų poligone.
Tai nebuvo joks unikalus ar kitaip netikėtas atvejis – dar 2017-ųjų rugsėjį per garsiąsias pratybas „Zapad“ Rusija atliko šūvius tokiomis pat balistinėmis 9M723 ir 9M728 sparnuotosiomis raketomis. Abi paleistos iš „Iskander-M“, kuris į Rusijos ginkluotąsias pajėgas oficialiai priimtas dar 2010 m.
Tačiau šį kartą gruodžio 10-ąją iš „Iskander“ paleista raketa Makato poligone taip ir nepasirodė. Nuokrypis buvo nekuklus – raketa šlamštelėjo Kazachstano Aktobės srityje – maždaug 150 km nuo, kaip spėjama, numatyto taikinio. Raketos sudužimą patvirtino Kazachstano gynybos ministerija.
„Sprogimo nebuvo. Kritimo rajone aukų ir sugriovimų nėra. Padėtis nekelia pavojaus gyventojams“, – sakė ministerijos atstovai, pažymėję, kad teritorija buvo atitverta pareigūnų ir saugoma. Tačiau iki tol spėta nufotografuoti raketos kritimo vietą, kurioje buvo aiškiai matomos „Iskander“ sistemos raketos 9M723 nuolaužos. Šio fakto svarba ir galimos pasekmės suprastos ne iš karto.
Ne šiaip šūvis pro šalį
Tai, kad Kapustin Jaro ir Makato poligonus skiria apie 650 km, nėra vien nereikšminga matematinė smulkmena. Šis skaičius taip pat griauna oficialią ir mažiausiai dešimtmetį Kremliaus kartotą versiją, kad „Iskander“ raketų nuotolis – iki 500 km.
Pastarasis skaičius iki pernai buvo svarbus derybinis objektas, mat nuo 1987-ųjų galiojusi viena svarbiausių Europos saugumui vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis (INF) draudė kurti, bandyti ir dislokuoti tas iš sausumos paleidžiamas raketas, kurių šūvio nuotolis – nuo 500 iki 5,5 tūkst. km. Rusija jau kelerius metus, spaudžiama JAV, neigė pažeidinėjusi šią sutartį.
Ir nors amerikiečiai dar nuo 2015-ųjų Rusijai oficialiai prikaišiojo, kad rusai sulaužė susitarimą sukurdami naujos kartos sparnuotąją raketą 9M729 (pagal NATO klasifikaciją SSC-8 arba „Screwdriver“), iki šiol priekaištų dėl įprastos „Iskander-M“ raketos amerikiečiai neturėjo.
Visi rusiškų raketų bandymai buvo atidžiai stebimi žvalgybinėmis priemonėmis, o galiausiai JAV trūko kantrybė ir pernai Vašingtonas, suteikęs paskutinę 6 mėnesių galimybę rusams, pasitraukė iš INF sutarties. Tiesa, prieš tai JAV pateikė Kremliaus pažeidimų įrodymus NATO šalims, kurios pripažino – Rusija išties pažeidė susitarimą. Kremlius taip pat įšaldė savo įsipareigojimus.
Būtent tai galėjo atrišti rankas naujiems rusiškų raketų bandymams. Viena vertus negalima atmesti versijos, kad sausio 10-osios bandymas išties buvo techninio pobūdžio klaida, o „Iskander-M“ paleista raketa skriejo ne jai įprasta, o tradicine balistine trajektorija – ji tai gali daryti.
Rusija mėgdavo girtis, kad „Iskander-M“ iššauna raketas į 50 km aukštį, bet jos gali skrieti pusiau balistine trajektorija – nusileisti ir žemiau, manevruoti ir tokiu būdu įveikti bet kokią priešlėktuvinę gynybą. Kita vertus, tai, kad artimojo nuotolio raketa balistine trajektorija gali pasiekti toliau esančius taikinius, nei numatyta oficialiuose dokumentuose, neneigia pažeidimo fakto, tačiau tik vertinant 1987-2019 m. laikotarpį, kai galiojo INF susitarimas.
Ir nors pats Vladimiras Putinas asmeniškai siūlė Europos valstybėms pasirašyti susitarimą taikyti moratoriumą, t. y. Europoje nedislokuoti INF sutartį pažeidžiančių raketų, Kremliaus pažadas „nedislokuoti tokių sistemų į Vakarus nuo Uralo kalnų“ taip pat gali būti interpretuojamas lanksčiai.
Raketų bandymai Kapustin Jare šaudant į Kazachstano pusę išties nepažeidžia jokių galiojančių susitarimų. Net jei „Iskander“ paleista raketa būtų nuskriejusi dar toliau, pavyzdžiui 700 km ar 800 km – būtent toks dabar yra numanomas jos tikrasis nuotolis, iš INF pasitraukusi Rusija gali šaudyti šią sutartį pažeidžiančiomis raketomis į valias.
Juo labiau, kad JAV neseniai išbandė dvi iš sausumos paleidžiamas – sparnuotąją, o vėliau ir balistinę raketas, kurių nuotolis, kaip neslėpė patys amerikiečiai, viršijo 500 km.
Kita vertus tai taip pat reikštų, kad prieš dešimtmetį dislokavusi pirmąsias „Iskander-M“ sistemas Rusija jau tada tiesiog įžūliai melavo apie jų tikrąjį šūvio nuotolį.
Amerikiečių pareigūnai privačiai pripažįsta, kad dar reikės išnagrinėti „Iskander-M“ šūvio telemetrinius duomenis, jei tokius užfiksavo JAV žvalgybinės priemonės, pavyzdžiui, palydovai. Bet netgi jei tai buvo klaida arba jei tai iš tikrųjų buvo netgi ne įprasta „Iskander-M“ versija, o naujesnė, dar nematyta, ji negalėjo atsirasti jau po INF sutarties žlugimo. O tai reiškia, kad Rusija kūrė tokias raketas jau anksčiau ir tai slėpė, vengdama bent jau viešai pripažinti INF pažeidimą.
Tikrieji taikiniai – Europoje
Šiuo metu Rusija jau turi dislokavusi 11 „Iskander-M“ brigadų, viena kurių įsikūrusi netoli Lietuvos, Černiachovske esančioje 152-oje raketinėje brigadoje.
Kiekviena brigada turi nuo 12 iki 16 paleidimo įrenginių, kurių kiekviename – po dvi balistines raketas 9M723 arba sparnuotąsias 9M728. Kiekviena raketa gali gabenti konvencinę 450 kg kovinę galvutę arba 80 kilotonų galios branduolinį užtaisą.
Rusija dar 2017 metais neslėpė, kad netrukus prasidės „Iskander-M“ modernizacijos darbai, bet „tam turi būti tam tikros priežastys“. Būtent tai prieš tris metus patvirtino „Iskander-M“ kūręs generalinis konstruktorius Valerijus Kašinas. Lyg tyčia modernizacija „prasidėjo“ tuo metu, kai Rusijai nebereikia apsimetinėti, jog ji laikosi INF susitarimo.
Galiausiai esminis tokių „Iskander-M“ galimybių veiksnys yra dislokuotų raketų skaičiuje. Jei NATO žiniomis Rusija iki pernai dislokavo „kelis raketų 9M729 batalionus arba 64 raketas“, tai 11 „Iskander-M“ brigadų su potencialiai didesniu šūvio nuotoliu, nei manyta iki šiol, yra gerokai didesnis skaičius – šimtai raketų, dalis kurių dislokuota Kaliningrade.
Iš čia „Iskander-M“ iki šiol galėjo pasiekti beveik visą Lenkiją, Lietuvą, Latviją, dalį Estijos. Jei „Iskander-M“ nuotolis yra mažiausiai 650 km, o, tikėtina ir didesnis, tai į galimo šūvio zoną patenka jau visa Lenkija, dalis Vokietijos, Danija.
Tai svarbu ne šiaip psichologiškai šių šalių sostinėms – Rusija ne kartą per pratybas imitavo balistinių raketų smūgius būtent civiliniams objektams, pavyzdžiui Varšuvai. „Iskander-M“ pirmiausiai yra taktinis ginklas, kuris nutaikomas į ypač svarbius priešininko objektus, pavyzdžiui vadavietes.
Vos per kelias minutes šūviui parengiamos „Iskander-M“ raketos skrieja hipergarsiniu greičiu, o skelbiama paklaida siekia mažiau, nei 10 metrų – tai keliose pratybose Rusijos kariškiams jau yra pavykę įrodyti.
O būtent tokių taikinių į Vakarus nuo Kaliningrado „Iskander-M“ pastaraisiais metais atsirado gerokai daugiau: JAV dislokavus papildomas pajėgas Lenkijoje bei treniruojantis perkelti didelius karinius vienetus per strategiškai svarbius Brėmenhafeno, Kylio uostus, kitus svarbius logistinius mazgus, šie tampa patraukliais taikiniais būtent tiksliems raketiniams smūgiams.
JAV karinės infrastruktūros objektai, kaip parodė neseniai Irano surengta balistinių raketų ataka prieš Al Assado bazę Irake, ne visada gali būti tinkamai apsaugoti nuo tokių antpuolių – vienintelės patikimos priemonės yra gera išankstinė žvalgyba bei slėptuvės.
Tuo metu priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos priemonių infrastruktūra Europoje dar tik kuriama ir netenkina JAV bei sąjungininkų poreikių. O Rusija nė neslepia, kad į NATO infrastruktūrą Rusija išties gali taikytis.
Pavyzdžiui, gruodį Rusijos Strateginių raketinių pajėgų (RVSN) vadas Sergejus Karakajevas tikino, kad tos Europos valstybės, kur dislokuotos JAV vidutinio nuotolio raketas, potencialaus konflikto su Rusija metu galėtų tapti taikiniais.
„Planuojant užduotis, susijusias su Rusijos nacionalinio saugumo užtikrinimu, be abejo, atsižvelgiama į JAV pasitraukimo iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutarties padarinius, vėlesnį amerikiečių vidutinio nuotolio raketų dislokavimą Europoje ir su tuo susijusias naujas grėsmes bei pavojus“, – interviu laikraščiui „Krasnaja Zvezda“ sakė S. Karkajevas.
„Jeigu JAV imsis šių žingsnių, didžiausias pavojus sulaukti atsakomojo smūgio kils būtent toms šalims, kurios sutiko dislokuoti amerikietišką ginkluotę“, – pridūrė jis.
Dar pernai buvusi NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja amerikiečių diplomatė Rose Gottemoeller išreiškė susirūpinimą dėl Kaliningrado srityje dislokuojamų raketų kompleksų „Iskander“.
„Tokie raketų kompleksai kaip „Iskander“ gali nešti tiek nebranduolinius, tiek branduolinius užtaisus; jie jau dislokuoti ten, iš kur gali pasiekti NATO taikinius – ypač tai susiję su Kaliningrado sritimi“, – sakė R. Gottemoeller interviu laikraščiui „Kommersant“.
„Jų greitis net didesnis [nei JAV raketų „Tomahawk“]. Taigi, mes, NATO, esame susirūpinę dėl šio klausimo“, – pabrėžė diplomatė.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas jau yra pareiškęs, kad reaguojant į Rusijos vystomus pajėgumus Aljansas stiprins priešraketinę gynybą.