„Po Sovietų sąjungos subyrėjimo Rusija neteko dešimčių tūkstančių nuo istorinių teritorijų. Ko jūs dabar norite? Viską pradėti dalyti iš naujo? Grąžinti mums Krymą, kitų sovietinių respublikų teritorijų dalis? Tuomet susigrąžinsime Klaipėdą. Pradėkim Europoje viską dalyti. Ar jūs to norite? Tikriausiai, ne“, – tai nėra eilinio, visų užmiršto, radikalaus užribio politiko grasinimai.
Taip dar 2005 metais spaudos konferencijoje piktu tonu į Latvijos diplomatų siūlymą susitarti dėl valstybinės sienos atsikirto pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Įdomu ne tik tai, kad šie žodžiai iš dalies išsipildė – „nuo seno rusiška teritorija“ pavadintą Krymą Rusija okupavo ir aneksavo 2014 metais. Vis dėlto kelia nerimą ir tai, kad „susigrąžinamų teritorijų“ sąraše ne veltui buvo paminėta ir Klaipėda.
Krymo atplėšimui įkvėpė „Stalino dovana“?
Toks V. Putino perspėjimas nepraslydo pro Lietuvos istorikų, žvalgybos pareigūnų ausis. Juo labiau, kad tų pačių 2014-ųjų kovą, kai Kryme jau šeimininkavo Rusijos „žalieji žmogeliukai“, portale „avaaz.org“ užregistruota peticija.
Joje rusišku tekstu kreiptasi į Lietuvos rusakalbius gyventojus, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Rusijos. Šia peticija kaip mat pasidalijo Lietuvoje veikianti viešoji įstaiga „Būkime vieningi“, kuri nesyk pagarsėjo kaip Rusijos interesus Lietuvoje propaguojančių veikėjų sambūris.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) dar 2015-ųjų kovą pradėjo tyrimą ir vėliau perdavė medžiagą Generalinei prokuratūrai, kuri savo ruožtu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl devynių asmenų veiklos. VSD ataskaitose nesyk paminėti asmenys įtarti kurstę tautinę nesantaiką, kūrę antikonstitucines grupes ir raginę pažeisti Lietuvos suverenitetą. Pernai pareigūnai vienam jų – patriotu save laikančiam šiauliečiui radikalui Žilvinui Razminui oficialiai pateikė įtarimus.
Vis dėlto pati idėja, kad Klaipėda turėtų būti atplėšta nuo Lietuvos ir vienokiu ar kitokiu būdu atitekti Rusijai ne tik nemirė, bet ir toliau sklando viešojoje erdvėje. Pastaruoju metu tokios iniciatyvos pristatomos pasitelkiant Kremliaus propagandos ruporus, jų „argumentus“ ir net laisvai redaguojamos internetinės enciklopedijos „Wikipedia“ puslapius.
Formuojamo mito esmė paprasta: Klaipėdą Lietuvai dovanojo sovietų lyderis Josifas Stalinas, kurio pavyzdžiu 1954 m. pasekė Nikita Chruščiovas, dovanojęs Krymą Ukrainai.
O jei, anot V. Putino, Krymo dovanojimas Ukrainai nėra teisėtas ir jį buvo galima atsiimti, tai kuo skiriasi Klaipėdos atvejis? Ekspertai pripažįsta: 2005-siais nuskambėję V. Putino pareiškimai rodo, kad nuo žodžių iki staigių veiksmų gali būti tik vienas žingsnis. Baiminamasi, kad atitinkamų veiksmų gali būti imtasi jau netgi šių metų vasarą.
Išvaduota, užkariauta ar dovanota Klaipėda?
Po to, kai 2014 metais Rusija atplėšė Krymą nuo Ukrainos, saugumo situacija regione pasikeitė dramatiškai. Savavališkai sienas pabrėžinėjančios Rusijos grėsmę akcentavusios Baltijos šalys pagaliau buvo išgirstos: JAV ir visa NATO sustiprino Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybą, pačios Baltijos šalys ėmė stiprinti ginkluotąsias pajėgas, ruoštis galimam Krymo scenarijaus pakartojimui.
Potencialiausiais galimo Rusijos agresijos židiniais vadintos Estija bei Latvija, ypač Daugpilio ir Narvos miestai, kur daugumą sudaro rusakalbiai gyventojai. Spekuliuota, kad būtent čia galėtų pasirodyti „engiamų rusakalbių išvaduoti“ atėję žalieji žmogeliukai – Rusijos kariai.
Ir minėtoje 2005 m. spaudos konferencijoje V. Putiną suerzino būtent sienų su Latvija ir Estija klausimai – tuomet jie buvo neišspręsti, mat, po 1940 m. okupacijos Maskva prisijungė dalį estų ir latvių teritorijų, pavyzdžiui Pytalovo rajoną. Apie jų galimą grąžinimą bei teritorines pretenzijas susinervinęs V. Putinas atkirto, jog latviai esą greičiau gaus „pastipusios asilo ausis“, o ne Pytalovą.
Ir nors atrodytų, kad teritorinių pretenzijų su Lietuva Maskva jau senokai neturi – dvišalės sutartys nustatė valstybines sienas, V. Putinas Klaipėdą paminėjo ne šiaip sau. Istorikų manymu, Klaipėdos į Vilniaus prijungimas prie Lietuvos, Rusijoje nesyk yra sukėlęs įvairių spekuliacijų, tarsi tai būtų „užminuotas“ ar įšaldytas teritorinių nesutarimų klausimas.
Ypač didelis tokio klausimo paaštrėjimas buvo pastebimas dar 2014 metais – kaip mat po Krymo okupacijos. Tuomet pasirodė įvairių Rusijos istorikų, saviveiklininkų ar net nusikaltėlių, tokių, kaip Sausio 13-osios byloje nuteistas Valerijus Ivanovas, straipsniai, kuriuose konstruojama aiški mintis: Vilnius ir Klaipėda Lietuvai nepriklauso.
Mintį, kad Klaipėdą Lietuvai esą dovanojo J. Stalinas, o jo pavyzdžiu 1954 m. pasekė Nikita Chruščiovas, dovanojęs Krymą Ukrainai, iškėlė klaipėdietis Vladimiras Nirko, kuris save vadina žurnalistu, nors šiaip užsiiminėja ir egzotiškai skambančia veikla: 2009 metais Kaliningrade įkūrė „Seksualinės kultūros ir šeimos institutą“. Vis dėlto garsusis V. Nirko straipsnis paplito po įvairias Rusijos žiniasklaidos priemones, jame išdėstyti argumentai vėliau nesyk cituoti, tarsi faktai. Be to, straipsnis iki šiol puikuojasi Klaipėdos rusų asociacijos tinklapyje.
V. Nirko straipsnyje detaliai aprašomi Vilniaus ir ypač Klaipėdos atvejai. XX amžiuje šie miestai nuolat keitė šeimininkus – 1920 metais lenkų okupuota Lietuvos sostinė lietuviams buvo grąžinta 1939-siais, mainais į savitarpio pagalbos sutartį su Maskva.
Savo ruožtu sovietai Vilniaus kraštą užėmė pasidalindami Lenkiją drauge su nacistine Vokietija. Lietuvai 1990 m. atgavus nepriklausomybę Lenkija į Vilnių teritorinių pretenzijų nebereiškė, kaip ir kitos Lietuvos kaimynės, tarp jų ir Rusija.
Dar įdomesnis yra Klaipėdos atvejis. Nuo pat miesto įkūrimo 1252-siais Klaipėda daugelį šimtmečių buvo žinoma Mėmelio pavadinimu ir Lietuvai atiteko tik po 1923 m., kai lietuviai ginklu perėmė šio miesto kontrolę iš laikinai uostamiestį bei Klaipėdos kraštą administravusių prancūzų.
Vėlgi, nepaisant to, kad lietuviai surengė „sukilimu“ pavadintą karinę operaciją, kaimyninės šalys be Antantės valstybės Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos galiausiai palaimino.
Tačiau Vokietijoje iškilus Adolfui Hitleriui naciai 1939 m. kovą Lietuvai įteikė ultimatumą ir galiausiai perėmė Klaipėdos krašto kontrolę. Kilus karui tarps nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos, pastarosios armija prie Klaipėdos priartėjo 1944-ųjų spalį, bet miesto užimti nesugebėjo.
Galiausiai Raudonoji armija į miestą įžengė 1945 sausio pabaigoje, kai Klaipėdą jau apleido dauguma civilių bei vokiečių karių – pastarieji net ir atsitraukdami bei atsišaudydami iš Smiltynės sugebėjo sovietų kariuomenei pridaryti nemenkų nuostolių – vien Klaipėdos memoriale sovietų kariams, kur sausio 28-ąją, miesto „išvadavimo“ dieną kasmet renkasi veteranai bei Rusijos diplomatai, palaidota beveik 700 žuvusiųjų raudonarmiečių. Per kelis apsiausties mėnesius Klaipėda buvo smarkiai apgriauta, o joje beveik nebeliko čia šimtmečius gyvenusių vokiečių.
Būtent 1945-aisiais prasidėjo įdomus etapas Klaipėdos istorijai. Oficialiai miestas ir kraštas buvo užimtas Raudonosios armijos, kuri skubėjo steigti vietos valdžios įstaigas. Remiantis 1945-ųjų vasarą vykusios Potsdamo konferencijos nutarimais, Sovietų sąjungai atiteko dalis buvusių Rytprūsių. Tačiau Klaipėdos likimas, anot V. Nirko, buvo tarsi pakabintas ore.
Anot V. Nirko, 1946 metais įkurta Kionigsbergo sritis (kaip mat pervadinta Kaliningrado sritimi, pagerbiant Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką, nominalų šalies vadovą Michailą Kalininą) buvo prijungta prie Rusijos SSR kartu su Klaipėdos kraštu.
O pastarasis Lietuvos SSR esą perduotas tik 1948 metais ir tik 1950 m. paminėtas SSRS Aukščiausioje taryboje, kaip teritorinis Lietuvos SSR vienetas.
Kodėl paūmėjo istorinių pretenzijų klausimas?
V. Nirko teigimu, formalaus Klaipėdos perdavimo Lietuvai dokumento niekas nėra matęs. Tokia nelegitimaus Klaipėdos priklausymo Lietuvai teorija į viešąją erdvę Rusijoje išmetama ne pirmą sykį.
Dar 2002 metais, paskelbus apie Lietuvos pakvietimą prisijungti prie NATO, Rusijos Dūmoje Komunistų partijos narys Nikolajus Bindiukovas mėgino įtikinti, kad neturint jokių perdavimo dokumentų, būtent Rusija esą yra teisėta Klaipėdos krašto savininkė. Jis rėmėsi ir kito aršaus Rusijos nacionalisto, partijos „Tėvynė“ nario Sergejaus Baburino teiginiais, jog remiantis Potsdamo konferencijos išvadomis, Klaipėda turėtų priklausyti Rusijai.
Naujausias „istorinio teisingumo“ temos paūmėjimas užfiksuotas šiemet, kai Rusijos išlaikomame propagandiniame portale baltnews.lt pasirodė straipsnis „Lietuva prieš „SSRS palikimą“: Vilnių ir Mėmelį gražinti teisėtiems šeimininkams?“.
Straipsnio autorius – klaipėdietis Denisas Kišinevskis, kuris yra dažnas svečias Rusijos konsulate Klaipėdoje. Savo „YouTube“ paskyroje viename sveikinimo įraše D. Kišinevskis netgi atvirai gyrėsi neoficialiai gaunantis 2 tūkst. eurų, kad „nereikėtų mokėti mokesčių“. Tiesa, nežinoma, ar ši veikla susijusi su finansinių problemų turėjusiu portalu baltnews.lt, kurio estijos skyriaus vadovas Aleksandras Kornilovas pernai buvo sulaikytas, jį apkaltinus dokumentų klastojimu ir neteisingos informacijos pateikimu mokesčių administratoriams.
D. Kišinevskio straipsniu reaguota į Baltijos šalių ambasadorių prašymą Vokietijos žiniasklaidai, kad ši nevadintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Kreipimąsi inspiravo naujienų portalo „ZEIT ONLINE“ rubrika „Sovietų Sąjungos palikimas“.
Portalas, anot URM, operatyviai ir geranoriškai sureagavo į šią pastabą, pažadėdamas nebenaudoti tarptautinės teisės požiūriu netikslios sąvokos. Tačiau D. Kišinevskio nuomone, toks kreipimasis gali reikšti, kad Baltijos šalys atsisako ne tik sovietinės praeities palikimo, bet ir teritorijų, kurios priklausė kitiems šeimininkams. Pavyzdžiui Klaipėdos.
Neva neaiškų Klaipėdos priklausomybės statusą esą pagrindžia ir visuotinėje enciklopedijoje „Wikipedia“ netikėtai atsiradęs įrašas apie tai, kad šis uostamiestis bei visas Klaipėdos kraštas „perduotas Lietuvos SSR tik 1948 metais“.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus, kuris nagrinėja informacinius karus, nuomone, manipuliavimai istorine informacija nestebina.
„Tokie dalykai būdavo ir anksčiau, tik anuomet tai būdavo atsako, pykčio kampanijos dalis, kai mūsų šalies vadovai nuspręsdavo nevykti minėti pergalės dienos į Maskvą, na ir tada susilaukdavome tokių išmetimų į viešąją erdvę, o dabar tokie informacijos pateikimai vyksta kitame kontekste. Pirmiausiai Ukrainos kontekste“, – pabrėžė N. Maliukevičus.
Jis pabrėžė, kad geriausias pavyzdys yra Novorosijos fenomenas – anksčiau šis projektas viešojoje erdvėje beveik neegzistavo. O vos tik prireikė legitimizuoti Rusijos veiksmus Ukrainoje, burti separatistus, atsirado koncepcija idėja ideologija, vėliavos, aplink kuriuos buriami žmonės, Novorosija įgavo realų statusą, mat „liaudies respublikomis“ jau tenka derėtis.
„Paruoštuką“ V. Putinas gali ištraukti jau šį rudenį
Kaip taip atsitiko, kad Kremliaus propagansito Aleksandro Dugino ir oligarcho Konstatino Malofejevo iš pradžių marginalinės koncepcijos tapo legitimizuotos? Ir ar gali panašiai nutikti su propagandinių teiginių apie „istorinės rusų žemės“ – Klaipėdos krašto priklausomybę Rusijai?
„Tokie pasakojimai pirmiausiai skirti rusakalbių auditorijai, todėl mums reikėtų rimtai vertinti, nes mes šiuos pasakojimus atrandame atsitiktinai. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis yra labai tiksliai interpretavęs šią situaciją: kuo Putinas genialus savo veiksmais?
Tuo, kad jis geba veikti pagal paruoštukus. Tarkime, atsiranda A. Dugino žmonės, kurie svarsto įvairias, kad ir utopines koncepcijas, platina istorines interpretacijas. Taip gimsta paruoštukai, kurių vieną ar kelis, kai tik atsiranda poreikis legitimizuoti kokį agresijos veiksmą, gali išsitraukti V. Putinas. Gali būti Klaipėdos, Vilniaus, Narvos ar Daugpilio istorijos – kad ir kiek absurdiškos tos istorijos, bet jei jos aplipinamos pseudoistoriniais argumentais, o ne trauktais iš fantastinės literatūros apie reptiloidus, gali kilti reali grėsmė. Jai reikia ruoštis“, – pabrėžė N. Maliukevčius.
Apie tariamą Klaipėdos dovanojimą Lietuvai pasisakė ir istorikai, kurie sumalė Kremliaus propagandos peršamą istorinės interpretacijos versiją. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento specialistas bei istorikas Karolis Zikaras pabrėžė, kad tokios interpretacijos turi aiškų tikslą.
„Rusijos propagandistai piešia situacijos įvaizdį, kad Lietuva turėtų elgtis santūriai Rusijos politikos atžvilgiu nes Klaipėda ir Vilnius yra Stalino „dovanos“ lietuviams, kurie turi būti dėkingi sovietams, dėl to kad turi šias teritorijas, kurios neva jiems istoriškai nepriklauso.
Klaipėdos (neretai kartu su Vilniaus) tema atsirado dar 1990 metais, bet visokiuose straipsniuose ir TV pasirodydavo gan sporadiškai ir pačioje Rusijoje buvo, galima sakyti, tokia, pusiau marginalizuota. Didžiulį šios tematikos suaktyvėjimą Rusijos spaudoje pastebėjome 2014 m.
Tačiau faktai tokie, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jo laimėtojai sutarė dėl to, kad pokarinė priešderybinė situacija turi būti sugrąžinus Vokietijos sienas į situaciją iki 1938 metų“, – teigė K. Zikaras. O tai reiškia, kad net jei Lietuva patenkino Vokietijos ultimatumą atiduoti Klaipėdą, ši sutartis buvo neteisėta.
„Vadinasi, Klaipėdos kraštas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui automatiškai, de jure, grįžo į Lietuvos sudėtį. Stalinui nieko dovanoti nebereikėjo ir teisiškai jokie 1948 m. įstatymai nieko nebekeitė tik konstatavo jau ir taip įvykusį faktą“, – pabrėžė K. Zikaras.
Panašiai kalbėjo ir kitas istorijas, Klaipėdos universiteto daktaras Vytautas Jokubauskas. Jo teigimu, Klaipėdos kraštas Lietuvai priklauso remiantis 1919 m., 1923-1924 m. ir 1928 m. sutartimis tarp Vokietijos, Antantės ir Lietuvos, kur Sovietų Sąjunga niekaip nefigūravo.
„Todėl apie jokias paraleles ir dovanas negali būti net kalbos. Vokietija šios teritorijos sutartimis 1919 m. su Antante ir 1928 m. su Lietuva atsisakė du kartus, o sovietai to net LTSR niekaip neperdavinėjo, nes pagal susitarimą su Vakarų sąjungininkais buvo pripažįstamos iki 1938 m. buvusios sienos. Todėl sovietai 1945 m. ir „vadavo“ paskutinį LTSR miestą – Klaipėdą, t.y. okupavo antrą kartą kaip ir visą likusią Lietuvą“, – priminė V. Jokubauskas.
Tuo tarpu profesorius Vygantas Vareikis konstatavo, jog minėtas 1948-ųjų „Stalino dovanos“ Lietuvai dokumentas taip pat yra istorinių faktų iškraipymas. Remiantis Klaipėdos universiteto doktoranto Rubeno Bukavicko komentaru pabrėžiama, jog rusų istorikai painioja metus.
„Dėl 1948 metų „įstatymo“ ir krašto teisinės transformacijos, tai aš nesu radęs tokio įstatymo nors panašaus įstatymo, kokių nors teisės aktų nuorodų į tokį dokumentą. Visi Lietuvos TSR teisės aktai pateikia nuorodą tik į 1945 m. sausio 28 d. Tikėtina, kad 1948 m. painiojami su 1945 metais“, – teigiama DELFI atsiųstame atsakyme.
Vis dėlto, anot K. Zikaro, teritorinių pretenzijų Lietuvai suaktyvinimas Rytų viešojoje erdvėje yra blogas ženklas. Esą galima daryti prielaidą, kad tai buvo kokio nors Kremliaus karinio B ar C plano dalis, plano kuris iki galo nebuvo aktyvuotas dėl tam tikrų aplinkybių, mat Lietuva, skirtingai, nei Ukraina yra NATO narė, o Aljanso šalys, ypač JAV kaip mat reagavo į Lietuvos prašymą po įvykių Kryme sustiprinti Baltijos šalių gynybą.
„Mano vertinimu, tie visi straipsniai apie, tai kad Klaipėda teisiškai-istoriškai labiau priklauso Rusijai, o ne Lietuvai, skirti sukelti Rytų auditorijai teisingo atkariavimo emociją, kad visuomenė norėtų „istorinio teisingumo“ įvykdymo.
Kalbant apie Karaliaučių ir Klaipėdą gilesniais pjūviais, tos teritorijos turi ypatingą reikšmę Kremliaus naratyvuose, nes jie laiko šias teritorijas Didžiojo tėvynės karo trofėjais.
Didysis tėvynės karas yra esminis Kremliaus istorinis mitas, kuris leidžia legitimizuoti dabartinį režimą, nacifikuoti Vakarų Europą, ypač Baltijos šalis, sukuriant aiškaus ir labai gerai suvokiamo priešo įvaizdį, mobilizuoti visuomenę ir pateisinti Rusijos imperines pretenzijas.
Tikrai nenoriu nieko gąsdinti, bet galbūt tai susiję su šį rudenį vyksiančiomis pratybomis „Zapad 2017“. Bet kokiu atveju reikėtų toliau stebėti tendencijas ir žiūrėti, ar čia tik pavieniai atvejai, ar viskas lipdosi į kažkokią bendresnę tendenciją“, – įspėjo K. Zikaras.
Šiemet rugsėjį vyks Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose dalyvaus dešimtys tūkstančių karių. Tokios kas metus ar kas kelerius rengiamos pratybos pastarąjį dešimtmetį jau nesyk kėlė nerimą Lietuvą, Latviją ir Estiją, mat mokymu metu buvo imituojami invazijos į Baltijos šalis scenarijai – žaibiškos desantinės operacijos, netgi „prevenciniai“ branduoliniai smūgiai.
Be to, dar Pirmojo Šaltojo karo laikais NATO nerimavo, kad pratybomis prisidengęs Kremlius mobilizuos karius, neišleis karių į nuolatinės dislokacijos vietas ir surengs žaibišką puolimą.