Kokie dar rusų kariai? Kryme nėra rusų karių. Gali nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tokią uniformą. Taip 2014-ųjų vasario pabaigoje Ukrainai priklausančiame Kryme pasirodžius „žaliesiems žmogeliukams“ įžūliai melavo Kremlius – nuo kariškių iki paties Vladimiro Putino.
Vėliau V. Putinas patvirtino, kad Kryme išties veikė Rusijos specialiosios pajėgos, slapta įvestos ir atplėšusios pusiasalį nuo Ukrainos. Tačiau tada neigti akivaizdžius faktus V. Putinas nevengė net pokalbių su tuometiniu JAV prezidentu Baracku Obama metu.
„Prezidentas Obama reguliariai kalbėdavosi su prezidentu Putinu apie padėtį Ukrainoje. Obama sako: „žiūrėk, turime rasti kelią, kaip tau atitraukti pajėgas“, o Putinas sako: „Kokias pajėgas? Neturime ten jokių pajėgų“.
Tada Obama sako: „Klausyk, mesk į šalį tas nesąmones ir raskime sprendimą“, o Putinas toliau atšauna: „nesuprantu, apie ką kalbi“, – viename interviu 2017-siais atviravo buvęs B. Obamos ir būsimasis išrinktojo JAV prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas.
Iš šono tai atrodo kaip komedija: kaip gali dviejų branduolinių valstybių lyderiai ginčytis dėl to, ką abi pusės puikiai mato vienodai. Atrodytų, kad problemą galima būtų spręsti taip, kaip yra pasiūlęs Estijos kariuomenės vadas Riho Terras: nušauti pirmąjį pasirodžiusį „žaliąjį žmogeliuką“.
Ir nors tokie siūlymai sulaukia ir kritikos, dabar prabilęs 2018-ųjų vasario įvykių liudininkas savo istorija patvirtina nesyk nerašytą taisyklę: Rusija sustoja tik ten, kur yra sustabdoma. Kartais prireikia ir grubios jėgos – tai rodo pirmasis XXI a. rusų ir amerikiečių susidūrimas, kuris baigėsi skerdynėmis.
Bliūkštanti „Vagner“ legenda
„Žinoma, mūšis prie Eufrato. Todėl, kad, po velnių, jaučiausi bejėgiu. Prieš ką kariauti? Nemačiau priešininko! Juo buvo amerikiečių sraigtasparniai, o aš turėjau trumpavamzdį automatą artimam mūšiui, bet net jeigu būčiau turėjęs normalų automatą, nebūčiau pasiekęs sraigtasparnio.
Kai kovoji su tuo, ko nematai, ištirpdo tau smegenis“, – taip apie baisiausią savo patirtį 2018-ųjų vasario 8-osios naktį interviu „Meduza“ kalbėjo vienas nedaugelio gyvų po to mūšio likusių liūdnai pagarsėjusios Rusijos samdinių grupuotės „Vagner“ samdinių Maratas Gabidulinas. Negali sakyti, kad jis nebuvo įspėtas.
„Vyrukai, jūs keliausite į karus ten, kur mūsų valstybė turi interesų. Pasiruoškite, kad tai jums gali blogai baigtis. Mirtimi“, – esą taip M. Gabidulinui buvo pažadėta vos tik prisijungus prie „Vagner“ 2015-siais. Karinės patirties jau turėjęs M. Gabidulinas prieš tai tarnavo oro desanto pajėgose, o dėl savo garbaus amžiaus ir išvaizdos gavo šaukinį „Senis“. Bet visa jo patirtis neparuošė tam, ką teko patirti Sirijoje, kur Rusija įsitraukė į kovos veiksmus nuo 2015-ųjų.
Dalyvaudamas V. Putino virėju vadinamo Jevgenijaus Prigožino samdinių bendrovės karinėse kampanijose Libijoje ir Sirijoje jis įsitikino, kad įspėjimai apie mirtį nėra laužti iš piršto. Sirijoje M. Gabidulinas buvo sužeistas 2016-siais ir tada esą nusprendė parašyti memuarus – „Dukart į tą pačią upę“, kad nieko nepamirštų. Ilgas ir išsamus interviu, pasirodęs gruodžio pradžioje „Meduza“ – ne atsitiktinumas, mat M. Gabidulino istorija apie šią knygą jau pinama įvairiomis legendomis.
Atrodytų, kad kitaip ir negali būti, mat net jei buvusio specialiųjų pajėgų papulkininkio, kovinės patirties Čečėnijoje bei Donbase įgijusio Dmitrijaus Utkino įkurta privati karinė bendrovė tėra viena iš daugelio Rusijoje, būtent „Vagner“ gaubia mistinė aura, net jei vien dėl pavadinimo.
Pastarojo kilmė, regis, banali: neonacistinėmis pažiūromis neva garsėjančio D. Utkino pomėgis Adolfo Hitlerio mylimam vokiečių kompozitoriui Richardui Vagneriui iš pradžių tapo paties D. Utkino šaukiniu, o vėliau ir visos grupės pavadinimu. Tikruoju jos finansuotoju bei šeimininku laikomas J. Prigožinas, kurį dar 2016-siais JAV ir ES įtraukė į sankcijų sąrašus, nors Rusijoje, suprantama, nėra oficialiai patvirtintas J. Prignožino ir „Vagner“ ryšys.
Pats M. Gabidulinas interviu nesikuklino skleisti mitų: jis tikino 2017 metais įsidarbinęs padėjėju pas patį J. Prigožiną, o šis tapo knygos įkvėpėju vos perskaitęs ištraukos juodraštį. J. Prigožinas esą ne tik sukūrė pagal M. Gabiduliną sukurtą pagrindinio personažo vardą „Senį Martiną“, bet ir palaimino knygos tiražą, išleido kelis egzempliorius, o tada sustabdė leidybą, atidėliodamas ją iš pradžių 2022-siems arba dar vėlesniam laikui.
Pasirodžius M. Gabidulino interviu knygą turėjusi išleisti leidykla nieko nekomentuodama atšaukė planuotą tiražą, o pats autorius sulaukė kritikos dėl jo papasakotų įvykių „istorijos netikslumų bei faktų klastojimo“. Bet net ir tai turėjo pridėti tik dar daugiau intrigos bei mistikos, siejamos su „Vagner“ – esą štai kokios paslaptingos povandeninės srovės ir kaip nepatogiai dėl M. Gabidulino istorijos turėtų jaustis Kremlius.
Siaubinga naktis Sirijoje
Vis dėlto abejonės dėl paties M. Gabidulino teiginių nepaneigia mažiausiai vienos istorijos – mūšio prie Eufrato, dar vadinamo Chašamo mūšiu ar susidūrimu prie Deir ez-Zoro faktas. Oficiali istorija yra žinoma ir ne kartą aprašyta tiek Rusijos, tiek JAV žiniasklaidoje: link naftos telkinių 2018-ųjų vasarį pabandė prasiveržti Rusijos samdiniai ir jų vadovaujami sirai.
Naktį iš vasario 7-osios į 8-ąją šis šimtų vyrų žygis link Eufrato buvo sustabdytas: sulaukusi pirmųjų šūvių JAV prieš puolančiuosius metė aviaciją ir artileriją. Nepraėjus nė savaitei kautynių faktą patvirtino JAV, o galiausiai „Vagner“ dalyvavimas buvo patvirtintas JAV žiniasklaidoje.
Vėliau Rusijoje jau buvo laidojami žuvę samdiniai, o į ligonines plūdo sužeistieji. Ir nors oficialiai Kremlius neigė, kad Sirijoje per tas kautynes nukentėjo Rusijos piliečiai, būtent tokių samdinių, kaip M. Gabidulinas liudijimai atskleidė daugiau, nei galbūt, norėjo mitų apie „Vagner“ kūrėjai.
M. Gabidulinas lieka kritiškas dabartinei „Vagner“ vadovybei, jos sprendimams verbuoti nepatyrusius samdinius ir atvirkščiai – pabrėžia patyrusių įvairių konfliktų veteranų nenorą dirbti šiai liūdnai pagarsėjusiai bendrovei, ypač kai yra kitų – nepaisant Kremliaus draudimo privačioms karinėms bendrovėms veikti Rusijoje su ja siejamas būrys kitų samdinių kompanijų.
Vis dėlto svarbiausia, ką atskleidė M. Gabidulino pasakojimas yra ne tik 2018-ųjų nakties iš vasario 7-osios į 8-ąją įvykių aprašymas. Jis ne tik šiurpus, vaizdingas, bet ir atskleidžia iki tol tik iš dalies ir amerikiečių atskleistas detales, kurios yra ypač reikšmingos savaime ir ne tik.
„Mūšio metu atskriejanti raketa vos girdimas, tada – sprogimas ir vos vietą šūvį iššovęs tankas virsta fakelu. Dar vienas šnypštelėjimas – ir granatsvaidininkų poziciją aptraukia ugninis viesulas.
„Kas čia, iš kur?, – paklausė „Martinas“. Eteryje pasigirdo: „išvesk žmones: aviacija“. „Martinas“ nuskubėjo prie degančio tanko. Ant žemės kažkas dejavo. Už dešimties žingsnių veidu į žemę gulėjo karys. „Martinas“ jį apvertė – veido nebuvo.
Tik ugnies pašvaistė, degėsių kvapas ir ugnies išdraskyta tamsa. Tamsiame danguje nematomi sraigtasparniai šaudė į viską, kas judėjo. Pirmasis naujųjų laikų istorijoje Amerikos ir Rusijos susidūrimas baigėsi ne rusų legionierių naudai“, – taip savo knygoje tos nakties įvykius aprašė M. Gabidulinas. Išties, prieš jį bei jo bendražygius buvo mestos gausios JAV pajėgos: naikintuvai F-15E, F-22, ugnies paramos lėktuvas AC-130, bombonešis B-52 ir atakos sraigtasparniai AH-64 bei artilerijos sistemos HIMARS, kurie rusų ir sirų samdinių koloną ištaškė į gabalus.
Ką rodo JAV ir Rusijos sprendimai
Šitokia ugnies galia gali pasirodyti kaip tradicinis amerikietiškas problemos sprendimo būdas. Bet tokias pajėgas – naujos kartos naikintuvus, bombonešius, atakos sraigtasparnius jungtiniu principu ir masiškai JAV naudoja rečiau, nei galima būtų pamanyti. Pakelti strateginius JAV bombonešius net iš Katare esančios bazės vien tam, kad jie atliktų užduotį Sirijoje reikia aukščiausios vadovybės sprendimo arba neeilinio įvykio.
Įprastai JAV sausumos pajėgos arba specialiųjų operacijų pajėgos iškviečia paramą iš oro, jeigu reikia saugiai, nerizikuojant savomis jėgomis atakuoti pavojingus taikinius arba atmušti ataką. Masinis aviacijos panaudojimas taikomas, jei amerikiečių pajėgoms kyla mirtina grėsmė būti sunaikintoms. Būtent pastarasis atvejis privertė iškviesti antskrydžius – amerikiečiai puikiai žinojo, kad juos puola ne eiliniai „Islamo valstybės“ teroristai, savižudžiai, o rusų samdiniai, pasitelkę šarvuotąją techniką ir artileriją. Rusų ir sirų samdinių judėjimą sekė amerikiečių bepiločiai orlaiviai.
M. Gabidulino teigimu, neaišku, kas davė įsakymą pulti, tačiau akivaizdu, kad rusų samdiniai kartu „Islamo valstybės medžiotojų“ batalionu – vien iš sirų sudarytu daliniu, kurį jis pats ir apmokė pajudėjo neatsitiktinai: užimti naftos telkinius ten, kur buvo įsitvirtinę kurdai atrodė bravūriškas, bet, sėkmės atveju, drąsus ir tipiškai Rusijai įžūlus žingsnis.
Dar daugiau, pasak M. Gabidulino buvo palaikomas ryšys ne tik tarp Rusijos karinėje bazėje esančių generolų bei samdinių, bet ir kartu su amerikiečiais. Pastarąjį faktą, beje, dar 2018-siais patvirtino tuometinis JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas.
„Rusijos aukščiausioji karinė vadovybė Sirijoje mus patikino, kad ten jų žmonių nėra. Todėl įsakiau generolui Dunfordui juos sunaikinti“, – tada sakė J. Mattisas. Tą patį patvirtina ir M. Gabidulino pasakojimas.
„Aišku, kad rusų grupuotės vadas ir amerikosai (rusakalbių naudojamas paniekinamas amerikiečių terminas – red.) palaikė nuolatinį ryšį. Amerikiečiai, norėjo, kad mūsiškiai pripažintų, jog grupuotė yra rusų. Jei mūsiškiai būtų prisipažinę, gali būti, kad amerikiečių veiksmai būtų buvę kitokie. Tačiau mūsų generolas kartojo: „ten nėra jokių rusų“. Suprantama, oficialiu lygiu pabijojo pripažinti. Kam jam buvo reikalingos tokios problemos“, – buvęs samdinys sakė „Meduzai“.
Amerikiečiai savo ruožtu tikino, kad prieš sunaikindami rusų koloną jie ne tik karštąja linija informavo Rusijos karinę vadovybę, bet ir paleido įspėjamuosius šūvius. Ir tik tada buvo duotas leidimas sustabdyti puolimą triuškinančia jėga.
Šioje įvykių grandinėje aiškėja keli svarbūs momentai: žinodami, kas juos puola, amerikiečiai išnaudojo visas formalias taikaus kontakto linijas ir vis tiek panaudojo mirtiną jėgą prieš rusus – pastaraisiais metais būtent Sirijoje kilo ne vienas incidentas, kai amerikiečių ir rusų kariškiai buvo susidūrę akis į akį, nepraleisdami vieni kitų šarvuočių keliuose, tačiau tokios akistatos galiausiai baigdavosi be aukų ir išsiskirstymu. 2018-ųjų vasarį amerikiečiai negalėjo būti tikri, kad Rusijos kariškiai neatvyks gelbėti samdinių, tačiau vis tiek priėmė ryžtingą sprendimą juos atakuoti.
Rusijos karinė vadovybė taip pat puikiai žinojo apie samdinių karinę operaciją, mat su jais glaudžiai bendradarbiavimo iki tol vykusiuose kovos veiksmuose, ypač dėl Palmyros. Tačiau oficialiai nepripažindama privačių karinių grupuočių teisėtumo Rusija galėjo bet kada apleisti samdinius, kuriuos pati ir apginklavo: samdiniai buvo ginkluoti ne tik lengvaisiais šaulių ginklais, bet ir artilerija, tankais, kurių sunaikinimo vaizdus vėliau išplatino Pentagonas.
Dar daugiau – jei samdinių operacija būtų pasisekusi, pavyzdžiui, jei amerikiečiai būtų atsitraukę ir palikę kurdus vienus, kaip kad, kritikų teigimu, paliko kartvelus 2008-ais bei ukrainiečius 2014-ais, tikėtina, kad paskui samdinių batalioną būtų atskubėję ir Chmeimino bazėje įsitvirtinę Rusijos kariškiai – pirmiausiai Specialiųjų operacijų pajėgos.
Deir ez-Zoro naftos telkinių kontrolė pirmiausiai svarbi Sirijos režimui, kuriam desperatiškai trūksta lėšų. O praktikos, kad po „žaliųjų žmogeliukų“ pasirodo ir Rusijos trispalve pasipuošę rusų „taikdariai“ netrūksta.
Tokiai prielaidai pagrindo suteikia 2014-ųjų Rusijos operacija Kryme, o ypač vėlesnė Donbase: jei Kryme iš pradžių pasirodė būtent Rusijos „žalieji žmogeliukai“ – nuo jūrų pėstininkų dalinių iki specialiųjų pajėgų kariškių be skiriamųjų ženklų, tai Donbase jau atvirai kovėsi privačių karinių grupuočių, o vėliau ir Rusijos reguliariųjų pajėgų kariškiai. Kai neaiškios pajėgos pasirodo ir užima strateginius objektus, tada galima laukti ir reguliariųjų pajėgų, kurios „užtikrina taiką ir stabilumą“.
Kita vertus, tai, kad Kremlius gali bet kada mesti saviškius, nors yra pažadėjęs visur ir visada ginti Rusijos piliečius, rodo, ko verti Kremliaus bauginimai susidūrus su rimtesniu pasipriešinimu: žmonių gyvybės svarbios tiek, kiek naudinga propagandai išryškinti norimus akcentus.
Teoriškai Rusija pajėgi atgrasyti bet kurį priešininką, ką rodo 2014-ųjų įvykiai Ukrainoje, kur, kaip vėliau pripažino pats V. Putinas, karinę operaciją Rusija pridengė padidinta savo strateginių pajėgų parengtimi, t. y. pakeldama eskalacijos kartelę ir labai aiškiai signalizuodama, jog šiame statyme dėl Krymo Rusija nusiteikusi grasinti branduoliniais ginklais, nors niekas, net Kijevas bent jau Kryme nebuvo linkęs stoti į rimtą kovą dėl šio pusiasalio.
Tačiau 2018-ųjų vasario įvykis Sirijoje rodo, kad realiai atsidūrus netikėtoje ir nepatogioje padėtyje sprendimų priėmimo grandinėje vis dar išryškėja centralizuotas, net sovietinis požiūris: generolas bijo priimti sprendimą, nes „kam jam tokios problemos“.
Ir atvirkščiai – 2015-siais Rusija provokavo turkus pasienyje su Sirija, kol galiausiai, po pakartotinių įspėjimų Turkijos naikintuvai numušė sieną pažeidusį Rusijos lėktuvą Su-24.
Toks netikėtas incidentas sukėlė milžinišką diplomatinį, ekonominį spaudimą ir dezinformacinės kampanijos srautą, tačiau karingi rusų generolų, ekspertų bei politikų mojavimai kumščiais baigėsi niekuo – Rusija nesiryžo smogti atgal. Tokiu atveju improvizacija ir iniciatyva nėra Rusijos stipriosios pusės, kitaip, nei tais atvejais, kai būtent Kremlius pats inicijuoja agresyvius veiksmus, kurie užklumpa varžovus nepasiruošusius.
Paprastai kalbant Rusija yra pajėgi surengti Krymo okupavimo operaciją ir, pasinaudojus chaosu, atplėšti dalį Donbaso naudojant tiek propagandą, tiek specialiųjų operacijų, samdinių ar netgi konvencines pajėgas, bet erdvėje, kur išvystyti stiprūs lygiaverčių ar pranašesnių priešininkų žvalgybiniai pajėgumai, ugnies galia, galimybę pastarąją greitai sutelkti bei valia ją panaudoti,
Pasiruošimas hibridinei operacijai
Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys po 2014-ųjų Krymo įvykių ir ypač po karo Donbase ypač aktyviai ėmė ruoštis būtent hibridiniams scenarijams. Užkirsti kelią net tokių operacijų užuomazgoms ir į jas greitai reaguoti buvo viena užduočių įvairių jungtinių pratybų metu.
Pastaraisiais metais didesnis dėmesys kreiptas būtent į kinetines tokių pajėgų operacijas, kai Lietuvos kariuomenės, vidaus reikalų sistemos daliniams reikėdavo vaduoti „žaliųjų žmogeliukų“ užimtus pastatus ar net miestelius.
Vienos pratybos pasisekdavo, kitos nelabai, tačiau šiemet pasirodžiusi informacija apie naują „Vagner“ tariamą operaciją Minske galėjo būti dar vienas rimtas signalas, kad Rusija toliau aktyviai ketina naudoti samdinius tokioms operacijoms.
Net jei „Vagner“ narių sulaikymas tebuvo priešrinkiminis Aliaksandro Lukašenkos spektaklis, o šią krizę pavyko labai greitai užglaistyti, tarsi ji būtų surežisuota, pats samdinių veikimo svetimoje šalyje faktas rodo, kad po nesėkmingo pasirodymo Sirijoje, „Vagner“ ir kitų Rusijos privačių karinių grupuočių keliama grėsmė gali būti tiek neįvertinta, tiek pervertinta.
Pavyzdžiui, M. Gabidulinas kritiškai įvertino „Vagner“ pasirodymą Minske – esą ten buvo ir vyrukai be jokios karinės patirties, kas rodytų bendrą šios bendrovės kompetencijų smukimo tendenciją. Tuo metu kovose Libijoje bei slaptose operacijose Venesueloje, Sudane ir Centrinėje Afrikos respublikoje veikia ir daugiau rusų samdinių, kurie vykdo skirtingas misijas – nuo vietos pajėgų mokymo iki prezidentų apsaugos.
Oficialiai jokios šalies karinėms struktūroms nepriklausančių, tačiau savo amatą įvaldžiusių privačių karinių bendrovių samdinių veikla priešiškoje teritorijoje gali būti susijusi ne tik su kovinėmis ar mokymo operacijomis, kaip Sirijoje, bet ir su žvalgyba. O tokio darbo čia netrūksta, mat augant Lietuvos karinei galiai bei dislokavus NATO daugiašalį batalioną ir JAV pajėgas, kariuomenė ėmė rengti ir daugiau konvencinių pratybų.
Galiausiai būtent Lietuvos kaimyninėje Baltarusijoje staiga kilusi ir dar greičiau užgesusi „Vagner“ samdinių istorija buvo greitai apversta aukštyn kojomis. Jei dar vasarą atrodė, kad A. Lukašenką neva ruošėsi nuversti „Vagner“ samdiniai, tai po kelių mėnesių atrodė, kad samdiniai slepiasi ne kur kitur, o Lietuvoje arba Lenkijoje.
Po to, kai rugpjūtį prieš A. Lukašenką kilo masiniai protestai dėl suklastotų rinkimų, jis ėmėsi beprecedentinės taktikos – bauginti vietos auditorija esą galimomis provokacijomis pasienyje, netgi Lietuvos ir Lenkijos teritorinėmis pretenzijomis.
Tokius grasinimus apie NATO neva kuriamą karinę grupuotę, kuri atplėš dalį Baltarusijos teritorijos A. Lukašenka užsiminė ir šią savaitę. Būtent Baltarusijoje dar 2017-siais Rusija surengė didelio atgrasio sukėlusias pratybas „Zapad“, kurių metu imituota separatistų bandymai atplėšti Baltarusijos teritoriją, jungtinių baltarusių ir rusų pajėgų kontrataka bei smūgiai „separatistų bei teroristų grupuotėms bei jų rėmėjų infrastruktūrai už Baltarusijos ribų“. Paradoksalu, kad tokios pat pratybos „Zapad“ pagal panašų scenarijų turėtų vykti kitų metų rugsėjį ir būtent Baltarusijoje.
Kitaip sakant, samdinius galima panaudoti ir provokacijai, kai siekiant įrodyti „agresyvių Lietuvos ir Lenkijos veiksmų“ eigą, tokius „Vagner“ ar kitos bendrovės kovotojus galima aukoti operacijos metu. Tada Lietuvos bei Lenkijos pasirinkimas būtų paprastas: pagal 2018-ųjų vasario pavyzdį kartu su amerikiečiais formaliai atsiklausus Maskvos ar nežinia iš kur pasirodę samdiniai yra rusai, o sulaukus paneigimo smogti tokiai grupuotei visa turima jėga. Mat tik tokią žinią supranta Maskva.