„V. Putinas yra grėsmė. Kuo greičiau tai pripažinsime, tuo greičiau atrasime efektyvią Putino režimo sulaikymo strategiją“, – taip teigė žymus JAV tarptautinių santykių ekspertas Davidas J. Krameris. Buvęs JAV prezidento George’o W. Busho administracijos pareigūnas, „Freedom House“ vadovas neseniai išleido JAV akademikų pripažinimo sulaukusią, knygą „Atgal prie sulaikymo: Kova su Putino režimu“ („Back to Containment: Dealing with Putin‘s Regime“).
Tiesa, įdomu tai, kad šios knygos pristatymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pavadintas kiek kitaip: „Atgal prie atgrasymo: Kova su Putino režimu“. Ir nors tai gali atrodyti nereikšminga smulkmena, sulaikymo ir atgrasymo teorijos reikšmingai skiriasi.
Ko gali išmokyti LDK karvedžiai?
Atgrasyti bandoma naudojant jėgą, kurios galimu panaudojimo įspėjamas priešininkas. Tuo metu sulaikymu – ekonominėmis, diplomatinėmis ir kitomis priemonėmis siekiama užkardyti varžovo veikimą.
„Tai du skirtingi dalykai. Sulaikymas yra bandymas išvengti atgrasymo. Tai ne tiek gynybinė, tiek puolamoji taktika. Mes per ilgai buvome gynyboje, laikas pereiti į puolimą ir ir parklupdyti Putiną ant kelių“, – apie tai, kaip suvokia sulaikymo strategiją, DELFI Valdovų rūmų salėje pasakojo D. Krameris.
Išties, ironiška, jog pokalbis su amerikiečių analitiku vyko prie dviejų milžiniškų paveikslų, vaizduojančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonus Konstantiną Ostrogiškį ir Jurgį Radvilą. Būtent šie du iškilūs LDK politiniai ir ypač kariniai veikėjai dar XVI a. aktyviai rezgė planus, kaip sulaikyti besiplečiančios Maskvos įtaką ir dalyvavo įnirtinguose karuose prieš rusus.
Rusėnas, bet ištikimas LDK karvedys Konstantinas Ostrgiškis labiausiai žinomas dėl plačiai po pasaulį nuskambėjusios 1514-ųjų pergalės prie Oršos, o tris dešimtis pergalių prieš Maskvą pasiekęs ir siaubą savo žygiais rusams kėlęs Jurgis Radvila gavo Heraklio pravardę.
D. Kramerio nuomone, Vakarai ir šiandien gali daug ko pasimokyti iš Lietuvos, kuri apie Rusijos keliamą grėsmę kalbėjo jau seniai, o dabar planuoja sekti JAV, Estijos ir kitų šalių pavyzdžiu, priimdama Magnickio įstatymą. Būtent tokiomis, teisinėmis, o ne tik karinėmis priemonėmis, kaip XVI a., dabar galima sulaikyti Kremlių.
Siūlo plėsti sankcijas
„Aš manau, kad reikia stiprinti sankcijas Rusijai, ypač tokiose srityse, kaip energetika, finansai. Ant sankcijų stalo laikyčiau ir atjungimą nuo tarpbankinių atsiskaitymų sistemos SWIFT, net jei kai kurie mano, kad tai yra „branduolinė“ priemonė.
Nesakau, kad jos reikėtų griebtis iš karto, bet tiesiog palikti, kaip galimą priemonę. Bet kuriuo atveju turėtume išplėsti sankcijų sąrašus, į juos įtraukti ir tokius žmones, kaip Dmitrijus Kiseliovas, kurie tėra tulžį liejantys propagandistai.
Turėtume pereiti prie tų žmonių bankų sąskaitų – dabar, kitaip, nei G. W. Busho administracijos, kuriai dirbau, laikais, mes turime daugiau informacijos. Tegu rusų pareigūnai aiškinasi pinigų kilmę“, – pasiūlymus vardijo D. Krameris. Jo manymu, idealiu atveju, sankcijas turėtų plėsti tiek JAV, tiek Europa, kartu su sąjungininkais Australijoje, Japonijoje.
„Žinoma, realybė ta, kad 28 ES narėms sunkiau sutarti, todėl JAV galėtų imtis lyderės vaidmens. Problema su Baracko Obamos administracija buvo ta, kad pats sprendimas skelbti sankcijas buvo geras, tačiau buvo supainiotos priemonės su tikslais. JAV ir ES vienybė yra priemonė, kuria siekiama įgyvendinti tikslus, o ne tikslas savaime.
Tikslas yra aiškus – tegu Rusija nešdinasi iš Ukrainos. Bet JAV rodyti pavyzdį yra lengviau. Pavyzdžiui, Kongresas, nepaisydamas Donaldo Trumpo administracijos pasipriešinimo, jau įvedė naujas sankcijas, taip pat, kaip ankstesnės sudėties Kongresas patvirtino Magnickio įstatymą, nepaisydamas B. Obamos pasipriešinimo. Reikia didinti spaudimą“, – sakė D. Krameris.
Siūlo nepasiduoti Kremliaus šantažui
Jo nuomone, kol kas vis dar prieštaringi signalai iš Baltųjų rūmų neturėtų būti pervertinti, ypač žiūrint ne tik į retoriką, bet ir į realius D. Trumpo administracijos veiksmus.
„O veiksmai yra stiprūs: jis nusprendė stiprinti NATO ir JAV pajėgumus Europoje, Amerika didina savo energijos eksportą Europoje, svarbus ir viceprezidento vizitas Estijoje ir Gruzijoje, kur jis kalbėjo visus teisingus dalykus, Gynybos sekretoriaus vizitas Ukrainoje, kur išreikšti teigiami signalai dėl ginkluotės tiekimo Ukrainai – šioms priemonėms pritaria, regis, visi – ir Kongresas, ir Pentagonas, ir Valstybės departamentas, dabar belieka sulaukti tik aiškaus D. Trumpo administracijos pritarimo“, – teigė JAV ekspertas.
Jis nesiryžo spėlioti, kokios priežastys verčia JAV administraciją delsti, tačiau daug kas esą gali paaiškėti po kito D. Trumpo ir V. Putino susitikimo šią savaitę.
„D. Trumpas nuolat kartoja, kad būtų šaunu sutarti su Rusija. Ir pati idėja teoriškai išties gera – juk būtų gerai, tiesa? Net Lietuvai. Bet aš manau, kad su V. Putino režimu neįmanoma sutarti. Mūsų nevienija vertybės, sieja vis mažiau bendrų interesų, o jei pažvelgsi į Kremliaus mėginimus kištis į mūsų rinkimus ar socialinių įtampų kurstymą, tai dabar galima kalbėti tik apie sankcijų stiprinimą.
Tai jau turėjo daryti B. Obama, bet jis nerimavo, kad tokie veiksmai padidins konflikto eskalaciją. Mano manymu, tai buvo pernelyg išpūsti vertinimai, per daug galvota apie veiksmų pasekmes, per mažai galvota apie neveiksnumo pasekmes. Tai buvo didelė klaida“, – negailestingai B. Obamą kritikavo buvęs aukštas JAV Valstybės departamento pareigūnas.
Priminęs, kad Rusija iki šiol naudojasi Sirijos, Irano, Šiaurės režimų ir Talibano kortomis kaip svertais, D. Krameris pažymėjo, kad „JAV negali būti laikomos įkaitų situacijoje“.
„Net jei tie svertai realūs, negalime likti suparalyžiuoti, turime elgtis teisingai, pavyzdžiui, skirti Ukrainai ginkluotę, didinti spaudimą Šiaurės Korėjai, Talibanui. Pavyzdžiui, jei dėl Pchenjano iš Kinijos gauname tai, ko norime, Rusija tik priešinasi naujoms sankcijoms“, – pažymėjo ekspertas.
Jo nuomone, greitai atsibus ir Vakarų Europa, kur, nepaisant įtakingų Rusijos verslo svertų, pamažu pradedama suprasti, ką regione išdarinėja Rusija.
„Man labai patiko, kai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, stovėdamas šalia V. Putino, labai aiškiai įvardijo, kas yra Kremliaus finansuojami kanalai RT ir „Sputnik“. Manau, kad ir mes galime padaryti daugiau, ne vien tik paskelbti minėtus kanalus „užsienio agentais“. Nesvarbu, kad Vilniaus ar Vašingtono viešbučiuose rodo tuos kanalus, kuriuos nedaug kas žiūri, svarbiau tai, kad jie sukurpia istorijas, jos plinta, o mes turime geriau dirbti, siekdami atsekti originalius šaltinius.
Propagandistams siūlo parodyti jų vietą
Be to, neturėtume RT ir „Sputnik“ įsileisti į spaudos konferencijas. Beje, Kongresas jau taip ir daro – neįsileidžia minėtų propagandinių kanalų.
Aš nesakau, kad Vakarų žiniasklaida yra ideali, ir man kelia nerimą, kai prezidentas jam nepatinkančią žiniasklaidą apšaukia „melagingų naujienų“ skleidėjais. Tačiau RT ir „Sputnik“ tikrai negalima laikyti žurnalistinėmis organizacijomis“, – pabrėžė D. Krameris.
Jis pripažino, kad naivu būtų tikėtis, jog į sulaikymo priemones Rusija niekaip nereaguos arba V. Putinas tiesiog atsiprašys ir atsitrauks.
„Galutinis tikslas yra pakeisti Rusiją. Mes negalime pakeisti režimo – tai gali tik patys rusai. Bet mes galime keisti Kremliaus elgesį taip, kad ten žinotų – jų veiksmai ne šiaip sulauks atitinkamo atsako. Aš noriu, kad jie nedrįstų pagalvoti apie naujus agresyvius veiksmus. Tai pasiekti nelengva, bet nieko nedarymas – tiesus kelias į katastrofą. Todėl turime patys elgtis agresyviai, ne tik reaguoti. Turime remti Ukrainą, Gruziją, Moldovą, nepalikti Rusijai veto teisės“, – sakė D. Krameris.
Gerinti santykių nebeverta?
Jo nuomone, argumentas, kad aktyvius Vakarų veiksmus Rusija įvertins, kaip provokaciją ir teisins savo agresiją, kaip neišvengiamą būtinybę, gali būti atkirstas paprastu pavyzdžiu.
„Savo knygoje rašau, kad visos pastarųjų dviejų dešimtmečių JAV administracijos iš pradžių siekė gerinti santykius su Maskva – tiek B. Obama, tiek G. W. Bushas, tiek Billas Clintonas tai darė įvairiomis priemonėmis, lyg Enšteinas bandydami teoriją, kad kartojant tą patį veiksmą, galima tikėtis skirtingo rezultato.
Bet viskas nuėjo perniek, o jei D. Trumpas pabandytų kažką panašaus, neabejoju, kad viskas pasikartotų, nes tol, kol Rusiją valdo tas režimas, tikėtis gerų santykių neverta. Ir atvirkščiai, kiekvieną kartą kadencija baigianti JAV administracija susidurdavo su vis didesne krize dėl Rusijos veiksmų: B. Clintono atveju 1999 metais buvo Kosovas, G. W. Busho laikais – Gruzijos karas, B. Obamos atveju – Ukraina. Kas įvyks prie D. Trumpo?“, – nerimavo D. Krameris.
Jis sutiko, kad spaudimo Rusijai didinimas ir kitos siūlomos priemonės gali priminti buvusio JAV prezidento Ronaldo Reagano strategiją, kuri galiausiai prisidėjo prie Sovietų sąjungos griūties.
„Nežinau, ar dabar tai prisidėtų prie V. Putino režimo griūties, tačiau jis bent jau atliktų atsargesnius skaičiavimus, jį tai sulaikytų“, – sakė pašnekovas.
