„Stovyklos buvo įrengtos Ukrainoje ir, regis, Lietuvoje ar Lenkijoje. Negaliu tvirtai pasakyti – kažkur ten. Pinigai keliavo per Lenkiją ir Lietuvą. Sulaikėme jau kelias dešimtis (įtariamųjų), kurie treniravosi stovyklose su ginklais. Beje, viena stovyklų buvo Bobruisko ir Asipavičų rajone. Faktiškai prieš kelias valandas sulaikėme porą dešimčių kovotojų, rengusių ginkluotą provokaciją“ , – girdint vis grėsmingesnį Baltarusijos režimo toną būtų galima nesunkiai patikėti, kad tai – pastarosiomis dienomis nuskambėję A. Lukašenkos žodžiai. Iš tikrųjų jie ištarti dar 2017-ųjų kovą, prieš artėjusias Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad“, kurios kėlė daug nerimo Lietuvoje.
„Zapad“ – su savo keista pratybų legenda apie tariamus separatistus iš išgalvotos Veišnorijos, dar didesnėmis keistenybėmis pratybų metu tada baigėsi be didesnių incidentų, tačiau nebuvo pamirštos. O pratybose nuzulinti scenarijai dabar kartojasi jau ne tik dar per vienus mokymus pasienyje su Lietuva, bet ir braškančio A. Lukašenkos režimo retorikoje.
Grėsmės – viduje ir išorėje?
„Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Kurstytojai – ne gardiniečiai, ne baltarusiai. Jie sėdi ten – Varšuvoje, Vilniuje. Ir matome, kur pabėgo tie alternatyvieji, juk jų niekas neengė ir nevarė iš Baltarusijos“, – savaitgalį atvykęs į neoficialiai opozicijos sostine vadinamą Gardiną grūmojo A. Lukašenka.
Atviri kaltinimai kaimynėms, ypač Lietuvai, o ir Lenkijai dėl tariamo NATO pajėgų judėjimo, neramumų kurstymo pačioje Baltarusijoje ir alternatyvios valdžios rėmimo susipynė su jau matytais netikėtų pratybų scenarijais. Juose – „užsienyje paruoštų kovotojų grupuočių atrėmimas, smūgiai minėtoms grupuotėms“ ir priminimas, kad už Baltarusijos stovi ir didesnė jėga – Rusija.
„Būtent juos noriu perspėti: tai – ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduos“, – priminė A. Lukašenka. Gali pasirodyti, kad tokie jo grūmojimai nedaro įspūdžio Lietuvai ir Lenkijai, kurios bent jau viešai nesureikšmino nei karinių pratybų pašonėje, nei A. Lukašenkos bandymų atitraukti dėmesį nuo vidaus problemų.
Be to, karinės jėgos demonstravimas gali būti tiesiogiai siejamas su siekiu įbauginti pačios Baltarusijos visuomenę: balta, raudona, balta vėliavomis ir kita atributika pasipuošę baltarusiai, regis, nepabūgo net po žiauriausių KGB, OMON'o ir kitų specialiųjų tarnybų bauginimų. Tačiau dabar A. Lukašenka ne šiaip užsivilko karinę uniformą ir ėmė lankyti karinius dalinius, bet ir akylai seka kariškių poziciją. Pastaroji išlieka neaiški.
Viena vertus, neseniai gynybos ministru paskirtas generolas Viktoras Chreninas dar liepą kalbėjo apie tai, kad būtina išvengti kraujo praliejimo šalyje, tačiau jau savaitgalį visa Baltarusija gyvai aptarinėjo to paties V. Chrenino žodžius, esą išsakytus susitikime su karininkais. Tariamos citatos skamba išties kraupiai.
„Tie žmonės, kurie iš mūsų išeina, – jų nedaug. Jie greitai pakeitė spalvas, mus tepa purvu. Tie politechnologai, kurie rašo tekstus Cichanouskajai, kelia klausimą: ar armija su tauta?
Ar šaudysite į tautą? Mus kviečia, taip pat ir Cichanouskaja, „nevykdyti nusikalstamų įsakymų“.
Šita moteris mus kviečia pažeidinėti įstatymus, įvykdyti išdavystę – nepaisyti įsakymų. Nusikalstami ar nenusikalstami, mes esame kariškiai, valstybės sistema nesugriauta, dirba, prezidentas išrinktas“, – rugpjūčio 19-ąją karininkų namuose esą kalbėjo V. Chreninas. Tiesa, pokalbį išrašęs leidinys garso įrašo taip ir nepateikė, o pati gynybos ministerija šių citatų nepaneigė.
Tai, kad kariuomenė iš tikrųjų telkiama netoli Gardino, kuriame visais laikais telkėsi daugiausia A. Lukašenkos kritikai, baltarusių nacionalistai, pirštų versiją, jog protestus buvusiu prezidentu kai kur jau vadinamas A. Lukašenka pasiruošęs užgniaužti ir karine jėga. Tačiau netrūksta įspėjimų, kad karinga retorika A. Lukašenka gali slėpti bei kartu atvertų kai ką daugiau.
Įvertino provokacijos pasienyje galimybę
„Rusijos intervencijos rizika Baltarusijoje“. Taip pavadintas JAV nepriklausomo tyrimų centro American Enterprise Institute analitiko, Rusijos studijų direktoriaus Leono Arono straipsnis pasirodė „The Washington Post“. Tačiau jame daugiausiai dėmesio skirta netgi ne Rusijos karinei intervencijai į Baltarusiją, o Rusijos invazijai į Lietuvą.
„Bendras reidas į Lietuvą kartu su intervencija Baltarusijoje padėtų Putinui išspręsti dvi problemas vienu metu: jis galėtų išrūkyti provakarietiškai nusiteikusio režimo grėsmę Minske ir paskandinti pasipiktinusių savo šalies gyventojų nuotaikas patriotiniame džiugesyje, kaip jis tai padarė Kryme 2014-aisiais. Ir galbūt svarbiausia jam asmeniškai – jis atkeršytų už SSRS žlugimą bei sužeistų NATO“, – tokį netikėtą scenarijų pateikė ekspertas.
Jo teigimu, tai tebūtų ribota operacija – tankams nereikėtų judėti į Vilnių, esą užtektų užgrobti vos kelis kilometrus Lietuvos teritorijos pasienyje „siekiant atgrasyti NATO agresiją“. O parodžius, kad jokie NATO batalionai Baltijos šalyse negali atgrasyti Rusijos nuo tokių veiksmų, V. Putinas esą tik įrodytų sklandančias mintis, jog aljansą ištiko „smegenų mirtis“. Pasak L. Arono, Baltarusija, kurios aukščiausias karinis elitas glaudžiai susijęs su Rusija, prisidėtų prie tokios agresijos.
Visa tai gali skambėti bauginamai, bet menkai tikėtinai, net pritemptai – pervertinant Rusijos vaidmenį, norą bei gebėjimus rizikuoti ir nuvertinant aljanso ryžtą ginti savo nares bei leisti Kremliui pasielgti pagal tokį įžūlų scenarijų.
„Nemanau, kad toks scenarijus įmanomas. Tol, kol NATO lieka stipri ir vieninga, Kremlius vargu ar bandytų ką nors panašaus“, – „Delfi“ teigė buvęs JAV pajėgų Europoje vadas generolas Benas Hodgesas, nors būtent jis buvo vienas tų, kuris ne vienius metus ypač rimtai vertino Rusijos grėsmę Baltijos šalims. Tiesa, B. Hodgesas neatmetė galimybės, kad Rusija bandytų sutrikdyti susisiekimą ties Suvalkų koridoriumi – maždaug 100 km ruože, kuris jungia Lietuvą su Lenkija ir skiria Rusijos Kaliningrado sritį nuo Baltarusijos.
Šis koridorius jau ne vienus metus kurstė teorijas apie galimus Baltijos šalių atkirtimo scenarijus. Kaip tik šiomis dienomis pasirodė keistas žemėlapis iš dar pernai gruodį išleisto leidinio „Rusijos oro kosmoso pajėgos: teorija ir praktika“ 12-ojo numerio. Jame buvo straipsnis, kuriame analizuotos rusiškų sraigtasparnių kovinės galimybės naktinių operacijų metu.
Tačiau įdomu tai, kad straipsnis iliustruotas žemėlapiu, kuriame pavaizduotas neva 2018-ųjų pratybų scenarijus. Jame Rusijos ir Baltarusijos pajėgos veikia prieš NATO pajėgas Lietuvoje ir Lenkijoje. Ir nors tokio žemėlapio svarbos pervertinti nevertėtų, jis atrodo pernelyg detalus vien tik sraigtasparnių operacijoms, jame pažymėti ir sausumos bei oro pajėgų daliniai, sukoncentravimo rajonai bei atakos kryptys: Suvalkų koridorius atkertamas ties Marijampole.
Kokias pajėgas telkia pasienyje
Net jei spėjamas Suvalkų koridoriaus atkirtimas jau nesyk buvo tiek puolamųjų Rusijos scenarijų, tiek gynybinių NATO scenarijų dalis pratybų metu, pastarųjų dienų įvykiai Baltarusijoje rodo, kad tokius karinius žaidimus A. Lukašenka nutarė dar labiau paaštrinti ir suteikė tam realybės jausmo: tvyrant politinei įtampai šalyje A. Lukašenka ėmė pinti karinių scenarijų, jau anksčiau skambėjusios retorikos ir iki šiol retai girdėtų kalbų „apie visišką kovinę parengtį“ bei „grėsmę šalies suverenumui“ elementus.
Būtent pasienyje ties Suvalkų koridoriaus pradžia, Hožos poligone vos už keliolikos kilometrų nuo Druskininkų, nuo rugpjūčio 17-osios taktinėms pratyboms telkiamos vis gausesnės Baltarusijos karinės pajėgos. Iš pradžių čia buvo iš Vitebsko perdislokuota specialiųjų operacijų pajėgoms priskirta elitinė 103-ioji desantininkų brigada.
Be to, per Baltarusijos valstybinį kanalą išdidžiai parodytos ir mažojo nuotolio balistinės raketų sistemos „Točka“ kovinės parengties pratybos Hožos poligone – senutėlės, dar 8-ojo dešimtmečio gamybos raketos gali nuskrieti vos 70 km, o šūvio paklaida gali siekti šimtus metrų.
Tačiau karinės retorikos neslepiantis A. Lukašenka, regis, nusprendė bauginti viskuo, ką tik turi, – iš Asipovičų perkelti 366-osios reaktyvinės artilerijos brigados daliniai su salvinės ugnies sistemomis „Polonez“ – pastarosios galimybės, vykdant imitacinius šaudymus, pademonstruotos A. Lukašenkai.
Smūgiai suduoti ne bet kam, o tariamoms „kovotojų stovykloms“ – kaip ir 2017-ųjų pratybų „Zapad“ metu, tik šį kartą tariami kovotojai sunaikinti jau ne išgalvotoje Veišnorijoje, konkrečiai nurodomos Lietuvos ir Lenkijos kryptys.
Netikėtos pratybos turėjo baigtis dar rugpjūčio 20-ąją, tačiau į Lietuvos pasienį atvykę baltarusių daliniai ne tik neišvyko, bet ir toliau stiprinami: tariamai naujų pratybų data – rugpjūčio 28–31 dienos. Jau šį savaitgalį naktinio žygio metu į Hožą perkeltas atskirasis mechanizuotasis 6-osios brigados batalionas.
Iš Minsko perdislokuotas 120-osios atskirosios mechanizuotosios brigados tankų dalinys, pontoninius tiltus per Nemuną suręsti pasiruošę inžinieriai.
Viso to užtenka raumenims pademonstruoti, bet ne realiai kelti karinę grėsmę Lietuvai ar juo labiau Lenkijai, kurios pajėgos tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai pranoksta Baltarusijos kariuomenę. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad A. Lukašenka ir toliau naudoja vis labiau konfrontacinę retoriką, esą užsienio priešai gviešiasi Baltarusijos teritorijų.
„Nes jos [Vakarų šalys] išsikėlė tikslą visų pirma atkirsti šią teritoriją – Gardino. Jau ir Lenkijos vėliavas neseniai iškėlė“, – prezidento žodžius citavo „BelTA“. „Šiuo metu tėvynei iškilęs pavojus. Negalime juokauti. Juolab kad tai yra ne silpnos pajėgos – NATO. Todėl perspėjau Rusijos prezidentą apie Baltarusijoje besiklostančią padėtį. Mes visiškai vienas kitą suprantame; turime atitinkamą sutartį KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties) ir sąjunginės valstybės pagrindu“, – aiškino A. Lukašenka.
„Manau, kad Lukašenka dar kurį laiką bandys palaikyti tokį Vakarų grėsmės naratyvą, net jei dauguma baltarusių tuo netiki, – pažymėjo B. Hodgesas, tačiau pabrėžė, kad A. Lukašenka negali palaikyti tokio įtempto žaidimo vienas ir čia vėlgi svarbus Rusijos vaidmuo, – Rusija naudoja dezinformavimo ir apgaulės taktiką, grasindama panaudoti jėgą.“
Žalieji TV žmogeliukai
Būtent Rusijos veiksnys, pasak B. Hodgeso ir kitų ekspertų, gali būti lemiamas, mat kol kas Rusija bent jau viešai laikosi atokiau, nors faktiškai būtent Baltarusijos jėgos struktūrose Kremliaus vaidmuo dabar yra ypač svarbus.
Pavyzdžiui, karinėse pratybose Baltarusijoje kol kas nematyti Rusijos kariškių – vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“, tačiau „žalieji TV žmogeliukai“ jau kurį laiką veikia valstybiniame kanale, kur pats A. Lukašenka pripažino, kad streikuojančius baltarusius pakeitė Kremliaus propagandistai.
Būtent jų lūpomis, prisimenant 1991-ųjų „Kaspervizijos“ laikus, Baltarusijos kanalais plūsta antivakarietiškos dezinformacijos srautas apie neva būsimą NATO invaziją, rusų kalbos uždraudimą Baltarusijoje ir baltarusių saitų atkirtimą nuo Rusijos.
O juk visa tai – A. Lukašenkai netipiška antivakarietiška, antiNATO retorika skamba dabar, nepraėjus nė mėnesiui nuo Rusijos samdinių grupuotės „Vagner“ narių sulaikymo, kai atrodė, kad Minsko ir Maskvos santykiai pakibo ant plauko. Tačiau Kremlius, regis, lošia nepralaimimą partiją.
„Rusija laukia pereinamojo laikotarpio, kai bus galima pasikeisti vaidmenimis: jei anksčiau Baltarusija buvo derybų aikštelė, tai dabar bus atvirkščiai, Rusija nori būti derybininkė sprendžiant Baltarusijos klausimą, turėti svarų balsą“, – ankstesnį A. Lukašenkos, kaip tariamo tarpininko per derybas būtent Minske dėl paliaubų Ukrainoje, vaidmenį priminė politologas Vytis Jurkonis.
„Rusija Baltarusijoje veiks bet kuriuo atveju. Klausimas, ką veiks Vakarų pasaulis, Europa, tarptautinės organizacijos? Nes neabejotinai Baltarusijos klausimas be Rusijos nesispręs, norime to ar ne“, – pridūrė jis.
Tačiau Kremliui naudinga antivakarietiška A. Lukašenkos retorika turi ir šalutinių efektų: tokios karingos kalbos tik eskaluoja padėtį ir stumia faktinį šalies vadovą į kampą, iš kurio jis gali nebematyti taikių išeičių. Anot „Chatham House“ Rusijos ir Eurazijos programos tyrėjo Keiro Gileso, grėsmė ta, kad A. Lukašenkai gali tekti vis labiau įrodinėti savo tiesą.
„Gali kilti suvaidintų incidentų ir „provokacijų“ prieš Baltarusijos karines pajėgas – tiek neva iš protestuotojų, tiek iš NATO pajėgų pusės pasienyje, siekiant sustiprinti naratyvą, kad NATO, ES ir Vakarai bendrai yra priešiški Baltarusijai, o apsaugai užtikrinti būtinos dar drastiškesnės priemonės.
Ir nors pradinės Rusijos judėjimo į Baltarusiją baimės atslūgo, Lukašenkos skundai dėl NATO gali sustiprinti Maskvos intervencijos galimybę. Karinės pratybos atitinka šį naratyvą, kad Baltarusijai kelia grėsmę Vakarai, o tokio preteksto Rusijai ir tereikia“, – pažymėjo K. Gilesas.