Nors kadenciją baigęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir jį pakeitęs J. Bidenas yra pakankamai skirtingi politikai, atstovaujantys dvi susipriešinusias ir bendrą sutarimą vis sunkiau randančias politines jėgas, Kremliaus žiniasklaidos žinutė Baltijos šalims nesikeičia – tiek 2016, tiek šiuo metu bandoma sukurti įvaizdį, kad politiniai pokyčiai JAV nulems tai, jog Baltijos šalys bus atstumtos ir pamirštos. Esą tokius pokyčius nulems radikaliai pakisianti pasaulio tvarka.
Vienas aktyviausių Baltijos šalių klausimais pasisakančių Kremliaus „politologų“, tulžį ant Lietuvos lieti mėgstantis Aleksandras Nosovičius į Baltijos šalių ateities perspektyvas taip pat niūriai žvelgė 2016 metais, į valdžią JAV ateinant prezidentui D. Trumpui, o tai daro dabar, kai į Baltuosius rūmus žengia J. Bidenas.
D. Trumpą vaizdavo kaip grėsmę
D. Trumpo grėsme Baltijos šalims A. Nosovičius gąsdino dar 2016 metų birželį. Tuokart jis tai darė nagrinėdamas realistinės tarptautinių santykių prieigos populiarėjimo tarp JAV sprendimų priėmėjų klausimą. Realizmo paradigmos atstovai teigia, kad valstybė, kaip vienintelis tarptautinių santykių veikėjas, visuomet veikia racionaliai ir vadovaujasi konkrečiais nacionaliniais interesais.
Tekste autorius cituoja įvairius JAV ekspertus, kurie į tarptautinius santykius žvelgia per minėtąją tarptautinių santykių perspektyvą, išskirdamas mintis, kuriomis abejojama Baltijos šalių narystės NATO nauda JAV, o patį regioną jis įvardija, kaip „buferinę zoną“ tarp Vakarų ir Rusijos.
Straipsnyje cituojama ir garsiai nuskambėjusi D. Trumpo mintis apie dialogo su Rusija poreikį, kuri, pasak A. Nosovičiaus, turėjo priversti Rumunijos, Lenkijos ir Baltijos šalių politikus melstis, kad nebūtų užmiršti.
Dialogą su Rusija esą ir skatina realistinės prieigos rėmėjai, o tuo pagrįstos diskusijos apie dialogą turėtų neduoti ramybės Baltijos šalių politikams. Vis dėlto JAV prezidentams kalbėti apie dialogą su Rusija ir bandyti „perkrauti“ santykius su pastarąja nėra jokia naujiena.
Dar 2001 metais, tuomet pirmąją savo kadenciją pradėjęs prezidentas Georgas W. Bushas po susitikimo su Vladimiru Putinu teigė pažvelgęs pastarajam į akis ir pajutęs jo sielą. Netrukus, 2002 metais, Vilniuje tas pats G. W. Bushas pareiškė, kad bet kas pasirinkęs Lietuvą savo prieše, taps ir JAV priešu, o dar po dviejų metų sveikino Lietuvą prisijungus prie NATO.
Jį pakeitęs Barackas Obama, kurio viceprezidentu dirbo ir naujasis prezidentas Joe Bidenas, taip pat kalbėjo apie santykių su Rusiją perkrovimą, ir dėjo nemažas diplomatines pastangas siekdamas sėkmės šiuo klausimu.
Nepaisant to, jog ši B. Obamos politika kėlė didelį susirūpinimą Lietuvai, įvykiai Ukrainoje ir kitos problemos santykių perkrovimą pakankamai greitai pavertė istorija. Galiausiai, B.Obamos administracijai baigiant savo darbus, 2016 metais NATO patvirtinto ambicingiausią iniciatyvą po Šaltojo karo pabaigos – nuo 2017 m. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti po NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę. D. Trumpas taip pat kalbėjo apie santykių su Rusiją gerinimą, tačiau jo kadencija greičiau patvirtino taisyklę, negu tapo išimtimi.
Pirmiausia, jo galias veikti Rusijos klausimu smarkiai apribojo JAV įstatymų leidėjai sankcijas Maskvai įtvirtindami kaip įstatymą, taip primenant svarbią A. Nosovičiaus pamirštamą tiesą – nors JAV prezidentas ir turi daug galios, kitos šalies institucijos gali jas apriboti.
Galiausiai, verta paminėti, kad nepaisant įvairiai vertinamo V. Putino ir D. Trumpo sutikimo Helsinkyje, JAV administracija priėmė ne vieną Kremliui nepalankų sprendimą – teikė ginkluotę Ukrainai, sankcijomis gerokai sutrikdė „Nord Stream 2“ projektą ir t.t.
Žadėjo JAV karių išvedimą, o jų čia tik daugiau
Straipsnį Aleksandras Nosovičius užbaigia cituodamas D. Trumpo žodžius, kuriais, pristatydamas savo užsienio politikos programą, tuomet dar būdamas kandidatu į JAV prezidentus, jis kalbėjo apie kairų grąžinimą iš bazių užsienyje bei abejojo tarptautinių organizacijų bei susitarimų svarba.
JAV karių, dislokuotų užsienyje, skaičiaus mažinimas nėra išskirtinai D. Trumpo politikos bruožas – dar prezidento Barako Obamos valdymo laikotarpiu galime įžvelgti kryptingą užsienio valstybėse dislokuotų karių skaičiaus mažėjimą. 2017 metais užsienyje dislokuotų JAV karių skaičiui kritus žemiau 200 tūkst., pasak Pew tyrimų centro, tai buvo mažiausias užsienyje dislokuotų karių skaičius per pastaruosius 60 metų.
Nepaisant bendrų tendencijų, JAV ir toliau reikšmingai prisideda prie Lietuvos gynybos pajėgumų vystymo, finansuodama infrastruktūrinių Lietuvos kariuomenės projektų plėtrą, taip pat nuo 2014 metų mūsų šalyje dislokuodama karius rotaciniais pagrindais.
Ir jei nuo 2014-ųjų JAV Lietuvoje rotuodavo parašiutininkų kuopą ar kitus pėstininkų dalinius, tai šiuo metu Lietuvoje yra dislokuotas sunkusis JAV sausumos pajėgų batalionas su maždaug 500 karių, tankais ir šarvuočiais.
D. Trumpas savo abejones tarptautinėmis organizacijomis ir susitarimais išties pavertė darbais, išstodamas iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo, pasitraukdamas iš Irano branduolinio susitarimo, išvesdamas JAV iš Pasaulio sveikatos organizacijos ir t.t.
Vis dėlto tai taip pat nėra naujiena JAV politikoje, ypač kalbant apie tarptautinius susitarimus, kurie nėra ratifikuoti šalies įstatymų leidėjų. Barakas Obama taip pat traukėsi iš dalies susitarimų ir sudarinėjo naujus vykdomaisiais įsakymais, kurių dalį Trumpas tiesiog atšaukė.
Kad JAV pasitraukimas ar prisijungimas prie tarptautinių susitarimų prezidentams naudojant vykdomuosius įsakymus yra įprasta praktika, įrodo ir tai, jog J. Bidenas jau netrukus po priesaikos sugrąžino JAV į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą.
O tokie svarbūs sprendimai, kaip pvz., JAV narystė NATO, dar D. Trumpo kadencijos pradžioje buvo apriboti ir šiuo metu priklauso nuo bendro JAV institucijų konsensuso, o ne prezidento valios. Prezidentas negali vienašališkai nutraukti jokių įstatymų leidėjų ratifikuotų susitarimų.
Kremliaus ruporo prognozės neišsipildė
Jau po D. Trumpo išrinkimo Rusijos „politologas“ dar kartą pakartojo savo mintis apie būsimą politinio realizmo įsigalėjimą bei naujojo JAV prezidento išrinkimą, kaip didžiausią katastrofą Baltijos šalims per visą laiką po SSRS griūties. Tekste sėkmingai išnaudojami JAV prezidento svyravimai rinkimų metu atsakinėjant į klausimus apie JAV įsipareigojimus Baltijos šalių gynybai, požiūrį į Krymą, šaipytasi, jog kaltinimai dėl Rusijos kišimosi į rinkimus yra nepagrįsti, mat tokie dalykai galėtų vykti tik Baltijos šalyse.
Tekstas pripildytas visa eile propagandinių klišių apie absoliučią Baltijos šalių priklausomybę nuo JAV dominavimo pasaulyje. Galiausiai, skaitytojams pateikiama išvada, esą Baltijos šalių pašalinimas iš NATO ir Europos Sąjungos po D. Trumpo išrinkimo tapo nebe perdėta, o realia prognoze. Prognoze, kuri per 4 Donaldo Trumpo kadencijos metus niekada neišsipildė.
Tų pačių metų gruodį A. Nosovičius pareiškė, kad Baltijos šalys pralaimėjo „naująjį Šaltąjį karą“. Tekste autorius plačiai aprašo, kodėl D. Trumpo į įvairias pozicijas siūlomi žmonės, kaip Valstybės sekretorius Rexas Tillersonas, yra draugiški Rusijai, o tai esą rodo, jog Trumpas yra pasirengęs savo pasisakymus Rusijos atžvilgiu paversti realybe.
Visgi žodžiai ir veiksmai neretai skiriasi, taip nutiko ir šiuo atveju. Nepaisant to, kad Rexas Tillersonas galėjo pakankamai lengvai bendradarbiauti su Rusijos kompanijomis dirbdamas privačiame versle, vadovavimas JAV Valstybės departamentui yra kas kita. Vos tapęs oficialiu pareigūnu, R. Tillersonas teigė, kad JAV norėtų panaikinti sankcijas Rusijai, tačiau pastaroji pirmiausia privalo įgyvendinti savo įsipareigojimus Ukrainoje. Kiek vėliau tai, kas prasidėjo kalbomis apie santykių gerinimą, virto realiomis JAV administracijos sankcijomis Kremliaus atžvilgiu.
Situaciją autorius tuo metu sutirštino pareikšdamas, kad tokie patys prorusiški politikai į valdžią žengs ir Vakarų Europoje, apgindami savo valstybių interesus. Kaip paaiškėjo vėliau, nors ir 2016 metais būta realių baimių dėl euroskeptikų ir/ar Rusijai draugiškų populistinių partijų pergalių Europoje, dauguma jų taip ir neįvyko, o ir į valdžią atėję populistai esmingai nepakeitė Europos Sąjungos pozicijos dėl sankcijų Rusijai.
Galiausiai A. Nosovičius papila visą eilę kaltinimų Baltijos šalių politikams, kurie neva kursto „naująjį Šaltąjį karą“ bei skleidžia rusofobiją, o ir mūsų nepriklausomybės paskelbimo faktą autorius kvestionuoja, pastarąjį įterpdamas tarp kabučių.
Tekstas užbaigiamas kaip įprastai pompastiška išvada – Rusija laimi „naująjį Šaltąjį karą“, kurį Baltijos šalys jau pralaimėjo, o mūsų vieta tarptautinėje sistemoje dabar bus persvarstyta, kaip po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Tačiau ši sistema taip ir nesugriuvo, nors turbulencijų ir būta.
Diskusijos apie Donaldo Trumpo kadencijos įtaką transatlantiniams santykiams greičiausiai netils dar ilgai, tačiau patys baisiausi Kremliaus propagandisto scenarijai neišsipildė – Lietuva išliko tiek Europos Sąjungoje, tiek NATO, o pasaulio tvarka reikšmingai nepakito.
D. Trumpo kadencijos metu Lietuvoje ir toliau buvo dislokuojami JAV kariai, o ir ginkluotės tiekimą Ukrainai, sankcijas „Nord Stream 2“ projektui ar kitiems su Kremliumi sietiniems asmenims bei subjektams ar kitus panašius sprendimus galime laikyti kur kas palankesniais Baltijos šalims, nei Rusijai.
Beliko bauginti Bidenu
J. Bideno išrinkimą palydėjęs distopinis A. Nosovičiaus tekstas tėra pavyzdys, kaip galima tuos pačius naratyvus kartoti dar ir dar kartą. Nors J. Bidenas yra visiškai kitos politinės jėgos atstovas, nuolat kartojantis tarptautinių organizacijų ir įsipareigojimų svarbą, pasak A. Nosovičiaus, nepaisant to Baltijos šalys vis viena bus pamirštos.
Kodėl Joe Bideno administracija neskirs dėmesio Baltijos šalims? Autoriaus atsakymas – šalyje per daug vidaus problemų. Pasak autoriaus, JAV demokratija stipriai degradavo, Jungtinės Valstijos prarado savo hegemoniją ir dėl to naujoji administracija tiesiog nebeišgalės skirti dėmesio užsienio politikos problemoms, taip palikdamos Baltijos šalis gyventi pasaulyje be JAV.
Priešingai negu abejonių dėl D. Trumpo išrinkimo legitimumo atveju, kai abejojantieji buvo pašiepiami, šįkart Joe Bideno legitimumas po rinkimų yra lyginamas su Aliaksandro Lukašenkos situacija Baltarusijoje. Esą dėl to J. Bideno administracija vargiai galės spręsti su Minsku susijusius klausimus. Pasak autoriaus, JAV tapo tokiomis susiskaldžiusiomis, jog kova už demokratines vertybes, kuriai J. Bideno rinkėjai pritaria, nėra tai, ko pastarieji iš jo nori. Tokio minties vingio autorius nepagrindžia jokia statistika.
Toliau straipsnyje tęsiamos nieko nepagrįstos prognozės, esą J. Bideno administracija, siekdama populiarumo, pradės karinį konfliktą užsienyje, o tai pavers JAV užsienio politiką dar uždaresne. Nuo to esą nukentės ir savarankiškai veikti nepratusios „vasalės“, kaip Vokietija ar Baltijos šalys, kurių politiką neva formuojama faksais iš JAV Valstybės departamento.
Tekstą A. Nosovičius užbaigia įprastai pompastiška ir drastiškai distopine nata – Baltijos šalys liks be jokios JAV apsaugos ir naujoje pasaulio santvarkoje turės atsakyti už savo žodžius. Būtent naujosios pasaulio santvarkos, kuriose Baltijos šalys bus pažeidžiamos, atsiradimas buvo ir liko esminis A. Nosovičiaus leitmotyvas.
