Kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ išleistame straipsnyje „Mano senelis nebuvo prieš nacius kovojęs herojus – jis buvo brutalus kolaborantas“ J. Noreikos anūkė Silvia Foti aprašė istoriją, kaip ji ieškojo tiesos apie savo senelį – J. Noreiką.

O atlikusi žurnalistinį tyrimą, šio prieštaringai vertinamo Tarpukario Lietuvos karininko, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio anūkė tikina „atskleidusi tiesą“: J. Noreika esą buvo žydšaudys, o to nenorinti pripažinti Lietuvos valdžia slepia tiesą.

Straipsnio pagrindines mintis kaipmat pasigavo ir tradiciškai sutirštino Kremliaus propagandos ruporai news-front.info, RIA Novosti, „Baltnews“.

„Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“, - tokiomis antraštėmis neva remdamiesi „Salon“ straipsniu trimitavo Kremliaus ruporai.

Salon straipsnis

Kodėl tokia istorija išlindo dabar, praėjus trejiems metams po to, kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ( LGGRTC) paviešino pažymą, kurioje nustatyta, kad kad J.Noreika nedalyvavo žydų žudynėse Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, bet okupacinė nacių valdžia jį buvo įtraukusi į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą?

Nuo didvyrio iki niekšo

S. Foti savo autoriniame straipsnyje rašė, kad dar prieš 18 metų jos mama, garsi JAV lietuvių operos solistė Dalia Noreikaitė – Kučėnienė (JAV žinoma kaip Dalia Kučėnas) mirties patale esą paprašė dukros pabaigti knygą apie jos tėvą J. Noreiką.

1939 metais gimusi D. Noreikaitė-Kučėnienė J. Noreiką labiau pažinojo iš pasakos, kurią jis parašė kalėdamas Štuthofo koncentracijos stovykloje 1943-siais. Tūkstančius KGB dokumentų, laiškų surinkusiai mamai pažadėjusi baigti knygą S. Foti esą kreipėsi ir į savo močiutę – J. Noreikos žmoną Antaniną Karpavičiūtę-Noreikienę. Tačiau pastaroji, anot S. Foti esą prašė nerašyti knygos. S. Foti paklausė ne močiutės, o mamos ir tada viskas esą apsivertė aukštyn kojomis.

„Neįsivaizdavau, kad leisiuosi į projektą, kuris prives mane prie asmeninės krizės, Holokausto neigimo ir Lietuvos valdžios tiesos slėpimo“, – rašė S. Foti, pabrėžusi, kad apie savo senelį augdama lietuvių gausiai apgyvendintoje Čikagoje anksčiau girdėjo tik kaip apie herojų – kovotoją už Lietuvos laisvę, kurį vos 37-erių nužudė KGB.

„Remiantis mano šemos pasakojimais, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir laimėjo tik tam, kad prarastų šalį vokiečiams. Be to, jis esą kovojo prieš nacius ir buvo ištremtas į koncentracijos stovyklą, iš kurios pabėgo, grįžo į Vilnių pradėti naujo sukilimo prieš komunistus, tačiau buvo sugautas, įkalintas KGB kalėjime ir ten kankintas. Girdėjau istoriją, kaip jis – teisininkas gynė 11 sukilėlių KGB tribunole, buvo pripažintas kaltu ir nužudytas. Jo pravardė buvo Generolas Vėtra, man tai atrodė romantiška“, – „Salon“ straipsnyje rašė S. Foti.

Silvia Foti

Tais pačiais 2000-siais mirė ne tik jos mama, bet ir močiutė. Judviejų kremuotus palaikus S. Foti su broliu nugabeno į Lietuvą, kur buvo nustebinta dėmesiu laidotuvėse.

„Mes buvom nustebę, kai prezidentas Landsbergis pasirodė su žmona, pagerbdamas Generolo Vėtros anūkus, dukrą ir našlę. Daug kas laidotuvių metu manęs klausė apie knygą, o aš atsakiau, kad pažadėjau ją pabaigti“, – rašė S. Foti. Jai buvę J. Noreikos kolega Viktoras Ašmenskas parodė ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pakabintą atminimo lentą Generolui Vėtrai.

Tačiau su broliu nuvykusi į Šukonius, senelio gimtinę pasižiūrėti į J. Noreikos vardu pavadintos mokyklos, esą pirmą kartą iš mokyklos direktoriaus išgirdo, kad būtent Noreikos vardas siejamas siejamas su žydų žudynėmis.

„Jis kaltinamas kaip žydšaudys? Apsidariau, pažvelgiau į mokytojus, direktorių – kas tie žmonės? Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš? Mano mintys sukosi: tikriausiai įsivėlė klaida“, – emocijas prisiminė S. Foti.

Prieštaringas kapitono paveikslas

Ir nors direktorius ją esą nuramino, kad visa tai – jau praeityje, sutrikusi J. Noreikos anūkė ėmė kamantinėti V. Ašmenską apie savo gandus, siejamus su jos seneliu. V. Ašmenskas pabrėžė, kad naciai 1941 metais J. Noreiką paskyrė Šiaulių apskrities viršininku, o J. Noreika esą manė, kad galės pasitarnauti šaliai ir mokėjo žaisti su abejomis pusėmis.

Iš tikrųjų dar 2015 m. paviešintame LGGRTC dokumente nurodoma, kad J. Noreikos veikla „negali būti vertinama vienareikšmiškai“.

Anot centro, J. Noreikos veikla tuo metu, kai jis ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas, buvo susijusi su žydų izoliavimu. 1941 metais buvo paskelbtas jo raštas, kad žydai turi būti apgyvendinti gete. „(...) okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“, – teigiama pažymoje.

Centro teigimu, vėlesniais vokiečių okupacijos metais J. Noreika aktyviai prisidėjo sužlugdant SS legiono steigimą Lietuvoje, vėliau jis vokiečių buvo kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sugrįžus sovietų okupacijai, jis prisidėjo ruošiantis organizuoti sukilimą galimo karo atveju. Jo su bendražygiais įkurta Lietuvos tautinė taryba buvo išsikėlusi tikslą atkurti nepriklausomą Lietuvą. J. Noreika buvo sušaudytas 1947 metais sovietų karo tribunolo sprendimu.

Jonas Noreika - Generolas Vėtra, LGGRTC nuotr.

Vis dėlto nuimti J. Noreikos lentą reikalaujantys visuomenės veikėjai teigė, kad getų sukūrimas yra neatsiejama Holokausto dalis, o J. Noreika „glaudžiai kolaboravo su nacių valdžia bei esmingai prisidėjo prie Lietuvos žydų naikinimo“. Tarp pasirašiusiųjų laišką buvo filosofas Leonidas Donskis, poetai Antanas A. Jonynas ir Tomas Venclova.

„Jis dalyvavo genocido procese. Dalyvavo taip, kad vykdė nacistinės administracijos nurodymus, skirtus suvaryti žydus į getą, paimti jų turtą, vėliau tą turtą išdalinti kitiems žmonėms“, – teigė MRU tarptautinės teisės profesorius, pasirašęs kreipimąsi į prezidentę, dr. Justinas Žilinskas.

„Niekada nemaniau, kad mano senelis galėjo būti nacių kolaborantas. Grįžusi į Čikagą nagrinėjau mano mamos paliktą medžiagą“, – rašė S. Foti. Iš pradžių nenorėjusi patikėti kaltinimais ji tikino vėliau aptikusi 32 puslapių knygelę, kurioje buvo ir jos senelio atsišaukimas prieš žydus

„Mano rankos drebėjo: nenorėjau tokio senelio, kuris buvo šios brošiūros autorius. Svarsčiau mesti projektą, net jei taip sulaužyčiau pažadą motinai. Prabėgo metai ir aš jaučiausi psichologiškai pasiruošusi tęsti tyrimą, ruošdamasi siaubingai galimybei, kad mano senelis buvo įsivėlęs į žydų žudynes“, – teigė S. Foti.

Painūs liudijimų ir faktų vingiai

2013-siais ji Lietuvoje tikina praleidusi beveik du mėnesius, kurių metu tikina pasisamdžiusi Sugiharos namų direktorių Simoną Dovidavičių.

Būtent jis esą pirmasis pakišo mintį, kad J. Noreika buvo piktadarys, kuris ne tik prisidėjo prie žydų žudynių akcijos dar prieš pasirodant naciams, bet, anot S. Foti, „būdamas kapitonas, mokė lietuvių karius, kaip efektyviai naikinti žydus: kaip juos atskirti, nuvesti į miškus, priversti išsikasti kapus, sušaudžius – užkasti“.

„Mano senelis buvo mokytojas“, – tikino S. Foti. Vis dėlto pats S. Dovidavičius DELFI paneigė S. Foti teigęs ką nors panašaus apie tiesioginį J. Noreikos vaidmenį Holokausto metu.

Mapa Holokaustu

„Čia ji neteisingai rašo, ji, kaip supratau, tai išgirdo iš Pasvalio mokyklos direktoriaus, kuris pasakė šeimai, kad yra neaiškumų dėl J. Noreikos dalyvavimo Holokauste“, – sakė S. Dovidavičius, pridūręs, kad „su J. Noreikia labai sudėtinga“.

Netikslumų „Salon“, kurį pastaruoju metu dėl suradikalėjusios pernelyg kairuoliškos pozicijos kaltina netgi buvę šio leidinio įkūrėjai, pavyzdžiui, Laura Miller, straipsnyje buvo ir daugiau.

Pavyzdžiui, LGGRTC dokumente pabrėžiama, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse“.

Vis dėlto S. Foti tokie įrodymai, regis, neįtikino. Ji tikina kalbinusi Damijoną Riauką – J. Noreikos pažįstamą. Ir nors šis taip pat paneigė, kad jos senelis dalyvavo žydų žudynėse, S. Foti neslėpė, jog kaltinimų suformuotos nuostatos suteikė dingstį įtarti tiesos slėpimą. Tam reikėjo įrodymų.

Pakalbinusi Aldoną Budrytę-Bužienę, kurios motina buvo S. Foti senelės sesuo, J. Noreikos anūkė tikino išgirdusi istoriją apie tai, kaip jos senelis iš karto po 1941 metų birželio sukilimo perkėlė į „staiga atsilaisvinusį namą“ Šiaulių centre.

„Ką reiškia „staiga atsilaisvinusį“? Man atsakė, kad žydų nebeliko, todėl namas tapo laisvas. Daugelis lietuvių persikėlė į laisvus namus“, – rašė S. Foti, tačiau ir iš savo pašnekovės išgirdusi įsitikinimą, kad jos senelis inicijavo žydų žudynes. Tačiau mintis, kad J. Noreika persikėlė į naujus namus, neva buvo sukilimo lyderis, anot S. Foti, galėjo reikšti ir tai, kad būtent jis davė įsakymus.

Tokia užuomina, anot S. Foti, tik pravirkdė A. Budrytę-Bužienę, kuri iš pradžių esą atsisakė patikėti siaubinga galimybe, o vėliau sutiko, kad taip galėjo įvykti.

Apie tai, kas galėjo įvykti ir iš tikrųjų įvyko, yra prieštaringų vertinimų. Kaltinantys J. Noreiką-Generolą Vėtrą kolaboravus su vokiečiais remiasi LGGRTC direktorės Birutės Burauskaitės aiškinamuoju raštu, kuriame esą išdėstyti faktai, jog „Jonas Noreika nacių okupacijos metais glaudžiai kolaboravo su okupantais.“

„Jos šitame pasirašytame rašte buvo labai aiškiai pasakyta, kad Šiaulių apskrities komisaras įsakė tą ir tą padaryti. Tai nėra jo įsakymas. Tai nėra Noreikos įsakymas, kaip apskrities viršininko“, – sakė LGGRTC tyrėjas dr. A. Rukšėnas.

Birutė Burauskaitė

„Žydų getoizacijos procesas Šiaulių apskrityje prasidėjo 1941 m. liepos antroje pusėje, t. y. tuo metu, kai jisai dar nebuvo Šiaulių apskrities viršininku ir tuo metu jau buvo įsteigti Šiaulių ir Žagarės getai“, – teigė dr. A. Rukšėnas.

Valkatavimo eksperto teiginiai

Vis dėlto dar 2012 metais šiaulietis Evaldas Balčiūnas, kuris save vadina anarchizmo istoriku, judėjimo „Antifa“ aktyvistų, valkatavimo ir elgetavimo ekspertu straipsnyje tvirtino, kad J. Noreika – žydšaudys. Savo tiesą E. Balčiūnas grindžia remdamasis Plungės komendantūroje dirbusio Aleksandro Pakalniškio knyga bei dienraščiu „Der Spiegel“.

„Man nekyla abejonių, kad jis tai padarė. Vienas dalykas, jis buvo LAF aktyvistas ir vadas tiek Plungėje, tiek Telšiuose, tuo metu, kai buvo nužudyti žydai. Šitos organizacijos neabejotinai prie to prisidėjo. […] Šiaulių apskrityje yra nepaneigiami įrodymai, kad jis yra pasirašęs įsakymus, persekiojančius žydus. To užtenka pasakyti, kad jis nėra didvyris. Jis yra žmogus, labai smarkiai nusidėjęs to krašto žmonėms“, – tikina straipsnio apie J. Noreiką autorius E. Balčiūnas.

Tiesa, pats „Spiegel“ straipsnis, kaltinantis J. Noreiką „organizavus ir vykdžius Plungės gyventojų žydų žudynes“, pasirodė 1984 m., jį parašė iš Lietuvos kilęs buvęs Raudonosios Armijos karininkas Leonidas Olšvangas.

LGGRTC ekspertas, tyrinėjęs J. Noreikos veiklą, tvirtina, kad E. Balčiūno straipsnyje išdėstytuose įvykiuose J. Noreika iš viso nedalyvavo.

Holokausto aukų kapai

„Jis komendantu tikrai nėra buvęs, o komendantu yra buvęs Povilas Alemas, o prieš jį dar 2 dieneles greičiausiai buvo kpt. Lipčius. [...] Ne, jisai tikrai neįsakė šaudyti žydų, ir tuo galima įsitikinti, panagrinėjus baudžiamąsias bylas asmenų, kurie buvo nuteisti už dalyvavimą masinių žudynių operacijose, kurios vyko ties Kaušėnų kaimu 1941 m. liepos 12–13 dienomis“, – teigė LGGRTC tyrėjas dr. Alfredas Rukšėnas.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prieštaringu pavadino tokį LGGRTC vertinimą. Jos teigimu, „žydų varymas į getus ar bet koks kitas „izoliavimas“ arba „su izoliavimu susijusių reikalų tvarkymas“ ir yra žydų naikinimas“. Regis, toks dokumentas neįtikino ir S. Foti, kuri įtarė, kad jos senelės įspėjimas nerašyti knygos susijęs su tamsia J. Noreikos praeitimi.

Lietuvą šmeižiančio veikėjo „tyrimas“

Vis dėlto savo straipsnyje „Salon“ S. Foti prisipažino, kad kelionės Lietuvoje pabaigoje jau buvo įtikėjusi: jos senelis įsakė nužudyti 2 tūkst. Plungės, 5,5 tūkst. Šiaulių ir 7 tūkst. Telšių žydų. Tik iš kur atsirado tokie duomenys ir kaip „nacių kolaborantas“ staiga tapo „žydšaudžiu“?

S. Foti atskleidė, kad grįžusi į Čikagą nusprendė tęsti savo projektą ir taip susipažino su Grantu Gochinu, kuris, anot S. Foti tėra „lietuvių kilmės žydas, gyvenantis Kalifornijoje ir praleido dešimtmečius tyrinėdamas savo šeimos istoriją“. Anot S. Foti, G. Gochinas, kurio pusseserė išgyveno Holokaustą, identifikavo 100 giminaičių, kuriems nepavyko išgyventi – jie buvo nužudyti.

Grantas Gochinas ir jo knyga

„Mūsų nepriklausomas tyrimas parodė, kad mano senelis žudė Gochino artimuosius“, – tikino S. Foti, pabrėžusi, kad G. Gochinas sukūrė judėjimą, kuriuo „siekiama atskleisti tuos vyrus, kurie dalyvavo Holokauste, bet kuriuos Genocido aukų muziejus vadina herojais“. Anot S. Foti, birželį atminimo lentą J. Noreikai nukabinti raginęs G. Gochinas esą paviešino 69 puslapių tyrimą, kuris neva demaskuoja J. Noreiką ir kaltina Lietuvos valdžią tiesos apie Holokaustą slėpimu.

„Aš bandau vaidinti savo mažą vaidmenį Gochino judėjime, siūlydama savo paramos pasižadėjimą, aprašydama tyrimą apie mano senelį. Lietuvos valdžios pasipriešinimas stiprus, tačiau pastangos įtikinti ją pripažinti savo vaidmenį Holokausto metu bus sunkios ir ilgos. 200 tūkst. Lietuvoje palaidotų palaidotų žydų sielos reikalauja atpildo“, – rašė S. Foti.

Tiesa, ji pamiršo paminėti, kad ant Lietuvos jau ne vienerius metus tulžį liejantis G. Gochinas yra ne šiaip Pietų Afrikoje gimęs litvakas, kuriam 2014-siais tuometinio Vidaus reikalų ministro Dailiaus Alfonso Barakausko įsakymu suteikta Lietuvos pilietybė, bet ir aktyviai besireiškiantis veikėjas viešojoje erdvėje.

Lietuvą Holokausto neigimu kaltinantis G. Gochinas siuntinėjo laiškus aukščiausiems Lietuvos pareigūnams, o nesulaukęs pageidaujamo dėmesio apkaltino juos tiesos slėpimu.

Pavyzdžiui, Lietuvos prezidentei laišką išsiuntęs G. Gochinas sulaukė atsakymo, jog visais klausimais dėl genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui vertėtų kreiptis į LGGRTC.

Toks atsakymas tik dar labiau įsiutino G. Gochiną, kuris savo tinklaraštyje pareiškė, kad minėtas centras esą iškraipo Holokausto istoriją, o prezidentė esą yra „lapė, kuri saugo vištidę“.

Lietuvą apšmeižusią knygą „Pagieža, žmogžudystė ir manipuliacija: vieno žmogaus tiesos paieškos“ parašęs G. Gochinas net neslėpė, kad jo 69 puslapių „tyrimas“, apie kurį užsiminė S. Foti, tėra retorinių klausimų ir VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros lektoriaus Andriaus Jono Kulikausko religiniame tinklaraštyje „Gvildenu“ paskelbtos publikacijos pakartojimas.

Evaldas Balčiūnas ir Andrius Kulikauskas

G. Gochinas išreiškė savo nepasitenkinimą LGGRTC atsakymais, kurie esą yra netikslūs, nepagrįsti, paremti netinkamais tyrimų metodais

„Noriu jūsų užklausti: Kodėl su jumis nesutariame dėl Jono Noreikos nusikaltimų prieš žmoniją? Rašau su tikslu išreikalauti, kad Lietuvos valstybė vienareikšmiškai pasmerktų Joną Noreiką“, – reikalavo G. Gochinas.

Iš pradžių pažymėjęs, kad jį esą įžeidė LGGRTC siūlymas „susirasti nepriklausomų mokslininkų“, G. Gochinas pripažino tokių suradęs ir juos nusamdęs: minėtuosius A. J. Kulikauską bei judėjimo „Antifa“ aktyvistą, valkatavimo ir elgetavimo ekspertu save vadinantį E. Balčiūną.

„Joną Noreiką man ištyrė VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros lektorius Andrius Jonas Kulikauskas (600 valandų) ir Evaldas Balčiūnas (250 valandų). Skyriau 510 eurų Lietuvos archyvų byloms. Man nufotografavo ir peržiūrėjo daugiau kaip 20,000 puslapių skelbtinų dokumentų nušviečiančių Jono Noreikos nusikaltimus ir jų aplinkybes.

Štai jų išvados“, – gyrėsi G. Gochinas, likusiuose keliasdešimtyje puslapių vardindamas LGGRTC tyrimo netikslumus, keldamas klausimus ir nuolat kartodamas tą pačią išvadą: J. Noreikia buvo niekšas, žydšaudys, vienas Holokausto organizatorių.

„Jonas Noreika vadovavo nusikalstamai gaujai, LAF Telšiai, kuri Lietuvos Respublikos, lietuvių tautos ir „Žemaičių žemės“ vardu per vieną mėnesį nužudė daugiau kaip 3000 žydų ir 300 lietuvių“, – tokią G. Gochino išvadą lietuviškai išplatino tik VSD ataskaitose minimų ir už antivalstybinę veiklą teistų prokremliškų pažiūrų portalas „Bukime vieningi“. Pats G. Gochinas su prašymų išplatinti jo tyrimą anksčiau kreipėsi ir į DELFI.

Savo „tyrime“ G. Gochinas pažėrė ir daugiau kaltinimų. Pavyzdžiui, jis tikino, kad minėtas J. Noreikos bendražygis – 2016-iais miręs V. Ašmenskas buvo ne šiaip garsus inžinierius, aviatorius, pasipriešinimo nacių ir sovietiniams okupaciniams režimams bei 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimo dalyvis, bet ir neva sovietų saugumo užverbuotas agentas.

Jurgis Kairys, Viktoras Ašmenskas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) reabilitavo J. Noreiką beveik prieš ketvirtį amžiaus – 1991 metais, nes jį už dalyvavimą pogrindyje buvo nuteisęs okupacinis sovietų teismas. Atsisakęs bendradarbiauti su naciais 1943 m. J. Noreika buvo suimtas ir daugiau nei dvejus metus kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje.

1945 m. rudenį jis grįžo į Vilnių, įsidarbino Mokslų akademijoje teisininku. Netrukus įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą. Jos aktyvistai planavo sukilimą prieš sovietus: buvo kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema.

Tačiau 1946 m. kovą J. Noreiką suėmė sovietų saugumas, karinis tribunolas nuteisė jį myriop. Bausmė įvykdyta KGB rūsio patalpoje, J. Noreikos kūnas su kitų šimtų sovietų saugumiečių nužudytųjų palaikais palaidotas Vilniuje, Tuskulėnų dvaro kieme, jo kūnas neatpažintas iki šiol.