Išeivijos dailininkas Kazimieras Žoromskis, dėl kurio Lietuvos dailės muziejuje saugomų paveikslų teismuose ilgą laiką kovojo jo našlė, vėl linksniuojamas teismo salėje – šįkart aiškinamasi, ar Lietuvos muzikologui pusbrolio iš JAV padovanotas paveikslas iš tikrųjų pateko į meno vertybes perpardavinėjančių verslininkų rankas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Ovidijus Ramanauskas pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimų dėl turto prievartavimo sulaukė 32 metų vilnietis Artūras Žuljevas.

Net penkis kartus teistas A. Žuljevas – neeilinė asmenybė: ne kartą už narkotinių medžiagų vartojimą baustas vyras yra gerai pažįstamas su ne vienu sostinės meno vertybų kolekcininku. Būtent didelė aistra meno kūriniams atvedė vyrą į kaltinamųjų suolą – norėdamas padėti bičiuliui susigrąžinti už parduotą paveikslą gautus pinigus, A. Žuljevas ėmėsi reketuoti vieną verslininką.

Teisme taip pat yra nagrinėjama dar viena A. Žuljevui iškelta baudžiamoji byla – vyras kaltinamas iš Santariškių klinikų pavogęs Rimo Zigmo Bičiūno 1979 m. tapytus paveikslus „Žvejys pajūrio fone“ ir „Mergina su kriaušėmis pajūrio fone“.

Susipažino ant Tauro kalno pardavinėdamas paveikslus

Mįslinga istorija, į kurią įsivėlė A. Žuljevas, nutiko dar 2012-ųjų spalį – draugiškus ryšius su žinomu Lietuvos muzikologu ir enciklopedininku Arvydu Karaška palaikęs vyras netikėtai sužinojo, kad šis neatgauna nei K. Žoromskio drobės, nei pinigų už jos pardavimą.

Kaltinamasis pasakojo, kad su A. Karaška susipažino ant Tauro kalno, kur prekiavo paveikslais – vieno susitikimo metu muzikologas prisipažino, kad į Ševčenkos g. esančią paveikslų rėminimo dirbtuvę nunešė K. Žoromskio paveikslą, tačiau jo taip ir neatgavo.

Vyro teigimu, paveikslą įrėminti buvo pažadėjęs dirbtuvėms vadovaujantis verslininkas Nodaris Turčinavičius.

„A. Karaška sakė, kad kelis kartus buvo pas jį nuėjęs pasiimti paveikslo, bet jo taip ir negavo, kol galop į jo namus namus atvažiavo N. Turčinavičius ir už paveikslą bandė įgrūsti 8 tūkst. Lt“, – sakė A. Žuljevas.

Jo teigimu, paveikslas, kurį A. Karaška buvo prašęs įrėminti, aukcione mažiausiai būtų įvertintas 22-24 tūkst. Lt.

„Nusprendžiau A. Karaškai padėti – nuvažiavau pas N. Turčinavičių ir pareikalavau grąžinti skolą – 14 tūkst. Lt, – sakė A. Žuljevas. – Jis sutiko, kad paveikslas yra vertas tokių pinigų, bet negalėjo paaiškinti, kodėl jo negrąžino A. Karaškai“.

Kaltinamasis teigė, kad verslininkas sutiko pasirašyti skolos raštelį, kuriuo kas savaitę jam pasižadėjo sumokėti po 2 tūkst. Lt. „Jis tada man davė 500 Lt“, – sakė A. Žuljevas.

Vyras neslėpė, kad tą patį vakarą vėl atėjo pas N. Turčinavičių ir reikalavo pinigų – šis davė dar 440 Lt.

„Po kelių dienų vėl atėjau, bet tada mane jau sulaikė policija“, – kalbėjo A. Žuljevas. Jis pripažino, kad į N. Turčinavičiaus dirbtuves buvo atvykęs su draugu.

Pardavus paveikslą, pasikeitė jo savininko lūkesčiai

Tuo metu N. Turčinavičius teisme pasakojo, kad A. Karaškai priklausantį K. Žoromskio paveikslą pardavė, nes būtent iš jo buvo sulaukęs tokio prašymo.

„Iki šios istorijos A. Karaška buvo geras mūsų šeimos draugas, tarp mūsų buvo ilgametis pasitikėjimas, – pasakojo nukentėjusiuoju pripažintas verslininkas.– Jis į mano dirbtuves atnešė paveikslą ir paprašė jį įrėminti, taip pat užsiminė, kad norėtų jį parduoti – sakė, kad drobė verta 10 tūkst. Lt“.

Verslininkas teigė, kad pasikalbėjo su keliais savo klientais, kol paveikslą pastebėjo meno kūrinių prekyba užsiimantis Aleksandras Sokolovskis. „Jis po savaitės surado pirkėją, bet buvo per didelė kaina – paskambinęs A. Karaškai sutariau, kad paveikslą parduosiu už 8 tūkst. Lt“, – sakė N. Turčinavičius.

Pasak jo, kai paveikslas buvo parduotas, „pasikeitė A. Karaškos lūkesčiai“ – jis norėjo drobę parduoti Vilniaus aukcione, jau buvo nustatęs ir pradinę 22 tūkst. Lt kainą.

„Kai A. Karaškai nuvežiau 8 tūkst. Lt, jis labai supyko, nenorėjo imti pinigų, tarp mūsų įvyko susistumdymas“, – neslėpė N. Turčinavičius.

Verslininko teigimu, po šio įvykio A. Karaška kreipėsi į policiją, tačiau pareigūnai jiems pasiūlė konfliktą išspręsti gražiuoju. „Tačiau to jau nebuvo įmanoma padaryti – A. Karaška man grasino teismais“, – sakė jis.

N. Turčinavičius teigė, kad apie save A. Karaška priminė praėjus maždaug metams po konflikto, kai į dirbtuves atvažiavo šio draugu prisistatęs A. Žuljevas.

„Jis elgėsi labai agresyviai, reikalavo pinigų, žadėjo kitaip elgtis, jeigu jų negaus – privertė mane pasirašyti skolos raštelį“, – sakė nukentėjusysis.

Jis neslėpė, kad iš nepažįstamojo patyrė didelį spaudimą, todėl iš karto sutiko su visais reikalavimais, tačiau vėliau kreipėsi pagalbos į policiją.

Gynė reketininką: ši istorija turės kitokią pabaigą

„Tai ne A. Žuljevas, o N. Turčinavičius turi sėdėti kaltinamųjų suole, o aš byloje ne liudytoju, o nukentėjusiuoju turėčiau būti“, – teisme pareiškė žinomas enciklopedininkas A. Karaška.

Dėl prarasto K. Žoromskio paveikslo iki šiol nuoskaudą liejantis vyras teigė, N. Turčinavičius esą jį ilgą mulkino negrąžindamas paveikslo.

„Galop jis pažadėjo pristatyti į aukcioną, tačiau paveikslo taip ir neatgavau“, – sakė A. Karaška.

Liudytojas teigė, kad A. Žuljevui, kuris jam pasirodė patikimas ir sąžiningas žmogus, kartą papasakojo istoriją apie prarastą paveikslą, šis pasisiūlė pasikalbėti su N. Turčinavičius.

„Niekada nesakiau N. Turčinavičius, kad parduosiu paveikslą, – teisme kalbėjo jis. – Šiam paveikslui nėra žemesnės kainos nei 22 tūkst., dabar jis ir 50 tūkst. Lt gali kainuoti, nors tokioms meno vertybėms apskritai nėra kainos“.

Vyras tikino, kad paveikslas iš jo buvo pavogtas.

„Man reikalingi ne pinigai, o paveikslas – už tokių meno dirbtuvių stovi kiti žmonės, supirkinėjantys vogtus paveikslus, – žodžių teisme nerinko A. Karaška.– Su manimi buvo pasielgta labai šlykščiai, tačiau ši istorija turės kitokią pabaigą“.

A. Karaška kaip įmanydamas teisme gynė A. Žuljevą: „Ant jo kaktos neparašyta, kad jis yra banditas, jis man nieko blogo nepadarė“.