Su nusikalstamu pasauliu siejamas 63 metų J. Bielskis, pravarde Senelis, ketvirtadienį Vilniaus apygardos teisme buvo priverstas prisiminti ne tik pokalbius su anksčiau tris kartus teistu (teistumai išnykę) G. Jacka, Šiaulių banditų gaujos vadeivomis, bet ir garsųjį pabėgimą iš Lietuvos, kai iš savo namo paspruko į Rusiją nuo jį saugojusių policijos pareigūnų.
„Nusprendžiau pilnai išsivalyti, kad akmuo negulėtų ant mano sąžinės, nes ir amžius mano jau nebe toks – 63 metai“, – paklaustas, kodėl pareigūnams nusprendė atskleisti ilgą laiką neišaiškintus nusikaltimus, sakė J. Bielskis.
Į teismo salę ginkluotų ir kaukėtų civilių pareigūnų atvestas J. Bielskis nuo 2005-ųjų yra įtrauktas į valstybės saugomų asmenų sąrašą. Jo gyvenamoji vieta griežtai slepiama, J. Bielskis savo veidą slėpė net vedamas į posėdžių salę – kaukę nusiėmė tik duodamas parodymus teisėjų kolegijai.
Siekė atkeršyti už duotus parodymus teisme
Teisme nagrinėjamoje byloje kaltinimų be G. Jackos ir J. Bielskio taip pat yra sulaukę su Kauno nusikalstamu pasauliu siejamas Arikas Pastuškovas, Šiaulių nusikalstamo pasaulio „autoritetai“ Saulius Skėris (jis mirė bylą nagrinėjant teisme) ir Viktoras Mula, bei dar aštuoniems asmenims.
G. Jacka teismo laukia laisvėje – jis yra sumokėjęs 100 tūkst. Lt užstatą.
Telšių verslininkas H. G. Sasnauskas buvo nušautas 1993-iųjų sausio 22-osios vakarą prie savo namų Birutės g., Telšiuose. Kaltinamajame akte teigiama, kad G. Jacka norėjo atkeršyti verslininkui už kreipimąsi į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje dėl kurstymo duoti kyšį.
Kaip teisme pasakojo J. Bielskis, į jį kreipėsi G. Jacka, pareiškęs, kad norįs H. G. Sasnauską nužudyti.
„Jis klausė, ar turiu draugų, kurie tai galėtų padaryti, – sakė J. Bielskis. – Klausiau, kodėl reikia žudyti? Jis pasakojo, kad verslininkas davė prieš jį parodymus, dėl to jis buvo nuteistas ir sėdėjo. Aš G. Jackai sakiau: kam jį žudyti, gal geriau duokime su lazdomis, – bet jis nesutiko, tai jam netiko.“
J. Bielskis sakė, kad „darbą“ pasiūlė atlikti S. Skėriui, kuris iš karto sutiko. Tada, pasak jo, G. Jacka parodė „geriausias vietas“, iš kur galima įvykdyti nusikaltimą, taip pat suteikė informaciją apie H. G. Sasnausko automobilį bei kitą informaciją.
„Jis ten (Telšiuose – aut. past.) yra gyvenęs ir gerai žino šias vietas“, – sakė J. Bielskis, pažymėjęs, kad už verslininko nužudymą buvo pažadėti 5 tūkst. JAV dolerių.
Pasak liudijusio kaltinamojo, G. Jacka nenorėjo tiesiogiai kreiptis į S. Skėrį, nes juo nelabai pasitikėjo. „Geriau tegul niekas apie tai nežinos“, - esą G. Jackos žodžius citavo J. Bielskis, taip pat pažymėjęs, jog Kurhauzo bendrasavininkas prašė, jog S. Skėriui nebūtų atskleista, kas yra nužudymo užsakovas.
„Apie nužudymą sužinojau iš spaudos – net nesitikėjau, kad taip greitai jie padarys, – kalbėjo valstybės saugomas J. Bielskis. – Tada man S. Skėris paskambino ir pasakė, kad darbas jau yra atliktas ir reikia pinigų. G. Jacka juos atvežė, aš vėliau perdaviau S. Skėriui. Tada G. Jacka jautėsi labai pasikėlęs – jis nedovanoja klaidų“.
J. Bielskis aiškino, kad nebuvo nužudymo organizatorius, tik tarpininkas, ir tikino, jog net nežinojo verslininko pavardės. Be to, vyras nurodė, kad S. Skėris jam aiškinęs, jog H. G. Sasnauską esą nušovė ne pats S. Skėris, o kažkoks su juo buvęs „bachūriukas“.
Sukurpė planą, kaip pasipelnyti iš bankininko
J. Bielskis teisme sakė, kad dažnai susitikdavo su G. Jacka, be to, turėjo ir bendrų reikalų.
„Aš pas tave esu ne kartą lankęsis ir miegojęs – dar tada, kai kazino laikei ir prostitutes prie baro“, – atsakydamas į G. Jackos klausimą, aiškino buvęs jo bičiulis, pažymėjęs, kad Kurhauzo bendrasavininkas esą palaikė draugiškus santykius su tuo metu Šilutės prokuratūroje dirbusiu Stanislovu Stulpinu.
J. Bielskis teisme pasakojo ir apie tai, kaip G. Jacka esą pasiūlė pasipelnyti iš tuo metu veikusio „Ekspress“ banko prezidento Vladimiro Naidūno, kai buvo pagrobtas jo verslo partneris Igoris Žukovskis Zilberis.
Šiame epizode apklaustas J. Bielskis pasakojo, kad kai S. Skėris ir V. Mula pagrobė I. Žukovskį Zilberį, G. Jacka esą pasistengė būti V. Naidūno namuose. Kaip tik tuo metu V. Naidūnui paskambino pagrobėjai ir pareikalavo 200 tūkst. JAV dolerių išpirkos.
„Jie sakė, kad reikia, jog kas nors iš nusikalstamo pasaulio tarpininkautų dėl paleidimo, – liudijo J. Bielskis. – Man tada buvo paskambinta ir aš sutikau. Nuvažiavau pas V. Naidūną ir telefonu pagrobėjams pasakiau, kad pinigus gausite, tik I. Žukovskio nemuškite“.
Pasak J. Bielskio, V. Naidunas sutiko sumokėti 150 tūkst. JAV dolerių. Buvo sutarta, kad kitą dieną jie su S. Skėriu susitiks Kauno kavinėje „Apuokas“. Tačiau pinigų perdavimas neįvyko, nes į susitikimą atvažiavęs S. Skėris buvo partrenktas mašinos ir atsidūrė ligoninėje.
„Tada liepiau V. Mulai paleisti I. Žukovskį, nes aplinkui pilna policijos“, – sakė J. Bielskis, pažymėjęs, kad V. Naidūnui buvo paskolinęs 50 tūkst. JAV dolerių išpirkos sumokėjimui. Šiuos pinigus jis iš karto grąžino ir net už pagalbą siūlė 5 tūkst. JAV dolerių, bet jis esą pinigų neėmęs.
„Visą planą sugalvojo G. Jacka, bet prisidėjau ir aš, nes kai žinai, kad yra pinigų...“ – dalyvavimo bankininko pagrobimo istorijoje neneigė J. Bielskis. Pasak jo, G. Jacka esą „buvo nepatenkintas, kad paleidau I. Žukovskį“.
G.Jacka: aš galiu sakyti, kad vakar buvau kosmose
J. Bielskiui teisme teko duoti parodymus ir apie Palangos vyriausiojo architekto Edmundo Benečio užpuolimą ir sužalojimą. Pasak liudytojo, architekto sužalojimą užsakė G. Jacka.
Kaltinamajame akte teigiama, kad dar 2000-aisiais G. Jacka turėjo konfliktinę situaciją su E. Benečiu, nes šis atsisakė vykdyti su nekilnojamuoju turtu susijusius reikalavimus.
„G. Jacka sakė, duok jam į kaulus, kad nevaikščiotų“, – J. Bielskis tvirtino, jog suradęs vaikiną, kuris sutiko E. Benetį sužaloti.
Tačiau, paaiškėjo, kad architektą užpuolęs vaikinas ir jo bendras savo darbo nebaigė iki galo – E. Benetis pasipriešino.
Tuo tarpu iš J. Bielskio sunkių kaltinimų sulaukęs G. Jacka tikino, kad kartu teisiamas kaunietis esą meluoja.
„Aš galiu sakyti, kad vakar buvau kosmose ir jūs tikėsite?“ – po posėdžio kalbėjo Kurhauzo bendrasavininkas, pažymėjęs, kad visos jo bėdos kilo tik dėl to, jog jis esą atsisakė parduoti Kurhauzą.
„Pamatysite, mane išteisins“, – išeidamas iš teismo patikino G. Jacka.
Išsižadėjo draugystės su S.Gaidjurgiu ir H.Daktaru
Liudytojas teigė negalįs pasakyti, kas paleido mirtiną šūvį į buvusį sportininką, tačiau neabejojo, jog žudė kažkas iš S. Skėrio ir V. Mulo grupuotės. Jos nariai buvo apiplėšę R. Kuzmino žmoną, todėl baiminosi, kad šis Šiaulių nusikaltėliams gali keršyti. Siekdami tam užkirsti kelią, banditai R. Kuzminą nušovė vienoje automobilių stovėjimo aikštelėje Kauno centre.
„Kai A. Pastuškovas sėdėjo vienoje kameroje su Sigitu Gaidjurgiu (iki gyvos galvos nuteistas Klaipėdos nusikaltėlis – aut.past.), šis jam sakė, kad „Ramaškės“ mirtis kainavo dešimt tūkstančių“, – teigė J. Bielskis, pažymėjęs, kad už R. Kuzmino žmonos apiplėšimą grėsė susidorojimas daugeliui nusikalstamo pasaulio atstovų.
J. Bielskis tikino bandęs atsiriboti nuo asmenų, kurie iškylančias problemas spręsdavo kraujo praliejimu. Taip jis esą išsižadėjo draugystės ir su S. Gaidjurgiu, ir su Henriku Daktaru.
Tiesa, J. Bielskis teisme neslėpė, kad buvo užsakęs su Kauno nusikaltėliais siejamo Algirdo Žemaičio, pravarde Kukas, sužalojimą – esą šis jam pralošė 10 tūkst. JAV dolerių, bet pinigų nenorėjo grąžinti.
„S. Skėrio prašiau, kad jį su beisbolo lazdomis gerai atvanotų“, - prisipažino J. Bielskis. Tiesa, jo užsakymas nebuvo įvykdytas iki galo – Kuką sužaloti turėję grupuotės nariai esą išsigando „stambių gabaritų“ vyro ir todėl nusprendė padėti sprogmenį, kuris nesprogo.
Paspruko iš Lietuvos, nes bijojo patekti į Lukiškes
J. Bielskis buvo sulaikytas 2004-aisiais, tačiau tik po metų sutiko bendradarbiauti su pareigūnais, kuriems padėjo atskleisti daugelį sunkių neišaiškintų nusikaltimų. Svarbus kaltinamasis sakė, kad sėdėdamas už grotų sužinojo, kad jį „pridavė“ tiek G. Jacka, tiek V. Mula, todėl ir nusprendęs papasakoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
J. Bielskis teisme sakė, kad G. Jacka jį apgavo, kai parduodamas savo namą jis pardavė ir bendrą kiemą, dėl to jis turėjo didelių problemų. „Tai buvo kaip ant manęs karštu vandeniu apipilta“, - prisipažino J. Bielskis, pažymėjęs, kad dėl to grasino G. Jackai „duoti į snukį“.
Tada, pasak J. Bielskio, G. Jacka kreipėsi pagalbos į prokurorą S. Stulpiną, o šis jį nukreipė pas Policijos departamento pareigūnus.
Kaunietis teigia, kad G. Jacka jį pirmas „pridavė“ ir nuo to prasidėjo problemos su teisėsauga, todėl sėdėdamas už grotų jis slapta parašęs laišką, kuriame „švelnia forma“ užsiminė, jog jeigu G. Jacka neduos pinigų, jis turės ką papasakoti pareigūnams.
Pasak J. Bielskio, G. Jacka išsigando, jog šis prabils apie sunkius nusikaltimus, ir iš karto jo žmonai nuvežė 20 tūkst. litų. „Kitą kartą – dar 3 tūkst. Lt davė, nors Policijos departamente varė ant manęs”, - kalbėjo kaltinamasis.
2005-aisiais J. Bielskis buvo išleistas iš kalėjimo, jį ėmėsi saugoti valstybė – kauniečiui buvo skirtas namų areštas. Kartu su pareigūnais gyvenęs J. Bielskis iš saugomo namo slaptai trumpam ištrūko 2006-ųjų balandžio 19-ąją, tačiau tą pačią dieną grįžo.
„Vakare namuose išgirdau, kaip pareigūnai kalbėjosi, jog jie pastebėjo pažeidimą ir privalo rašyti tarnybinius pasiaiškinimus, o aš netrukus vėl būsiu uždarytas, – teisme pasakojo J. Bielskis. – Tada atėjo mano draugas, paėmiau jo pasus, persiklijavau savo nuotrauką ir išėjau“.
J. Bielskis teigė, kad iš karto išvyko į Rygą, tačiau kitą dieną grįžo į Vilnių, kur pernakvojo viešbutyje. Kitą dieną jis taksi nuvyko prie Lietuvos ir Rusijos pasienio ir valtele perplaukė į Kaliningrado sritį. Taksi nuvažiavęs į Kaliningradą jis nusipirko lėktuvo bilietą ir išskrido į Sankt Peterburgą.
Čia pora mėnesių gyvenęs vyras du kartus buvo išvykęs į Sočį (kartą su dukra), tačiau buvo sulaikytas Sankt Peterburge.
„Tai buvo neparuoštas ir neapgalvotas pabėgimas, gal čia pavasaris ar saulė karšta kalta“, – sakė J. Bielskis.