Teisės instituto mokslininkai dr. Algimantas Čepas ir dr. Gintautas Sakalauskas pristatė naujausiame instituto leidinyje „Registruotas ir latentinis nusikalstamumas Lietuvoje: tendencijos, lyginamieji aspektai ir aplinkos veiksniai”, kuriame publikuotos mokslinių tyrimų išvados apie mažėjantį nusikalstamumą Lietuvoje.
Nusikaltimų skaičius mažėja
Pasak leidinio autorių, bendri registruoto nusikalstamumo rodikliai Lietuvoje per pastaruosius 10 m. iš esmės nesikeičia, kai kurie netgi mažėja, o per pastaruosius 7 m. (nuo 2004 m.) pastebima visų rodiklių mažėjimo tendencija.
„2010 m. buvo užregistruota tiek pat nusikalstamų veikų, kiek ir 1998 m. Be to, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje yra 2-3 kartus mažesnis. Latentinio (t. y. neužregistruoto) nusikalstamumo tyrimų rezultatai taip pat rodo mažėjančią tendenciją”, – apžvelgdamas leidinį kalbėjo G. Sakalauskas.
Kriminologas teigia, kad užregistruotų vagysčių (nusikalstamų veikų) skaičius pastaruosius 5 m. nesiekia 40 tūkst. per metus, o 1992-2005 m. jis kasmet buvo didesnis, 2009-2010 m. užregistruotų nužudymų skaičius buvo mažiausias nuo 1990-1991 m., 2010 m. užregistruotų plėšimų skaičius buvo mažiausiais nuo pat 1994 m., kai Baudžiamajame kodekse įsigaliojo dabartinė plėšimo samprata.
Krizė neturėjo įtakos nusikalstamumui
Pasak, G. Sakalausko, klaidinga teigti ar manyti, kad ekonominė šalyje padarė kokią nors ženklesnę įtaką nusikalstamumui. Įsivaizdavimas, kad, pavyzdžiui nedarbas, didina nusikalstamumą, nepasitvirtino – daugelyje Vakarų Europos šalių nedarbas yra kelis kartus mažesnis negu Lietuvoje, o registruotas nusikalstamumas – kelis kartus didesnis.
Atlikus tyrimą, pastebėta, kad nors nužudymų skaičius Lietuvoje 2009-2010 m. buvo mažiausias nuo 1990-1991 m., o nuo visų nusikaltimų žuvusių asmenų skaičius buvo mažiausias per visą nepriklausomybės laikotarpį, tačiau pagal užregistruotų nužudymų skaičių Lietuva vis dar pirmauja ES. Per metus Vilniuje užregistruojama daugiau nužudymų negu 6 kartus daugiau gyventojų turinčiame Berlyne. Dažniausiai tai – buitinio pobūdžio konfliktai, pasibaigiantys mirtimi. Tuo Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija išsiskiria iš kitų ES šalių.
Pastebima, jog didėjantis pasitikėjimas teisėsauga (kuris šiuo metu yra toks žemas, kad ateityje neabejotinai turės tik didėti) turėtų didinti ir registruotų nusikalstamų veikų skaičių, nes labiau teisėsauga pasitikintys gyventojai linkę dažniau pranešti apie patirtą nusikalstamą elgesį.
Šiuo metu šis pasitikėjimas Lietuvoje yra mažiausiais iš visų ES šalių, mažesnis jis tik Bulgarijoje. Didėjantis registruotų nusikalstamų veikų skaičius neturėtų gąsdinti, o teisėsauga neturėtų jo laikyti prastu savo veiklos rezultatu – priešingai, jis rodytų tendenciją, jog iš „šešėlinės“ (latentinės) nusikalstamo elgesio erdvės į paviršių ištraukiama daugiau nusikalstamo elgesio atvejų.
Registruoti nusikaltimai neatspindi realios padėties
Kriminologijoje seniai suvokta, kad registruotas nusikalstamumas – tai pirmiausia teisėsaugos veiklos apimčių rodiklis, o ne jos veiklos rezultatas. Remiantis leidinyje apibendrinamais viktimologiniais tyrimais, realus nusikalstamų veikų, kuriose yra aukų, skaičius Lietuvoje yra mažiausiai 4 kartus didesnis nei užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius, o, pavyzdžiui, seksualinės prievartos – net iki 30 kartų didesnis.
Be to, šalyje padaroma daugybė nusikalstamų veikų, kuriose nėra tiesioginių aukų, pavyzdžiui, pastaraisiais metai Lietuvoje užregistruojama maždaug 1 000 korupcijos atvejų, nors kas trečias suaugęs gyventojas (t. y. maždaug 700 000 žmonių) teigia per pastaruosius metus davęs arba paėmęs kyšį, kasmet Lietuvoje užregistruojami keli tūkstančiai nusikalstamų veikų, susijusių su nelegaliais narkotikais, nors apklausų duomenimis kasmet nelegalių narkotikų teigia vartoję maždaug 6 proc. (t. y. 140 000) suaugusių Lietuvos gyventojų.
Tai, kad teisėsauga neturėtų laikyti registruoto nusikalstamumo tendencijų savo veiklos rezultatu, rodo tarptautinis kai kurių atskirų rodiklių palyginimas. Pavyzdžiui, Švedijoje užregistruojama beveik 6 kartus daugiau vagysčių nei Lietuvoje, tačiau apklausų duomenys rodo, jog, pavyzdžiui, vagysčių iš gyvenamųjų patalpų ar transporto priemonių Lietuvoje nutinka kelis kartus daugiau nei Švedijoje. Paprasčiausiai Lietuvoje gyventojai dėl to nesikreipia į policiją arba pastaroji tokių atvejų tiesiog neregistruoja, nes žino, kad ištirti tokias veikas bus labai sunku, o jas užregistravus bus „sugadinti“ nusikalstamumo rodikliai.
Tai, kad Lietuvoje užregistruotų ir ištirtų nusikalstamų veikų skaičius vis dar laikomas vienu svarbiausių policijos veiklos rezultatu, verčia policiją neregistruoti nusikalstamų veikų, kurių ištyrimas neperspektyvus. Tokiu būdu susidaro didžiulė disproporcija tarp realaus ir registruoto nusikalstamumo, nors teisėsauga dažniausiai pateikia ir analizuoja tik pastarojo tendencijas.