Apkaltinamąjį nuosprendį paskelbusi teisėja Jūratė Damanskienė pažymėjo, kad nusikalstamų veikų padarymui J. Kurickis ruošėsi iš anksto, jos nebuvo spontaniškos. Be to, teismo teigimu, reikalaudamas pinigų iš banko verslininkas buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų.
Teisėja pabrėžė, kad teismas negali nuteistajam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės – tam nėra jokio pagrindo.
Apkaltinamąjį nuosprendį J. Kurickis dar galės apskųsti apeliacine tvarka.
Kaltu pripažintas J. Kurickis iš banko reikalavo pinigų, nes, kaip pats sakė, „neturėjo kitos išeities“ – jam labai reikėjo pinigų.
„Dabar galvoju, kad tai buvo briedas, bet tuo metu įsivaizdavau, jog bankas padės pinigus ir aš juos paimsiu vien už tai, jog duosiu nurodymus, kaip atjungti bombą. Gyvenime išgyvenau tris bankrotus, ketvirto neišlaikiau, dabar visi iš manęs kalėjime juokiasi, ką tu čia sugalvojai. Bet filmus visi žiūri ir visi turi savo vaizduotes“, – teisme yra sakęs skandalingai išgarsėjęs verslininkas, prisipažinęs, jog už grotų jau yra sumąstęs keletą verslo idėjų.
Iki suėmimo bendrovei „Inter Baltic Travel“ vadovavęs J. Kurickis Vilniaus apygardos teisme prisipažino, kad išsiuntė laišką „Swedbank“, kuriam nurodė, jog Konstitucijos pr. esančio pastato garaže yra padėta bomba. Kadangi bankas ilgą laiką neatsakė į laišką, J. Kurickis taip pat išsiuntė laiškus „DnB Nord“, „Danske bank“ ir bendrovei „Maxima“, ragindamas gelbėti „Swedbank“.
Kai į J. Kurckio, pasirašusio Artūru Arturovu laišką sureagavo „Swedbank“ darbuotojas, jis pareikalavo milijono eurų už informaciją, kaip užkirsti kelią sprogdinimui.
„Tada man kažkas su galva atsitiko, patekau į paralelinį pasaulį, kaip ir vaikystėje pirkau loterijos bilietus ir maniau, kad išlošiu, tai ir dabar tas pats nutiko – galvojau, jog pinigai išgelbės mano biznį“, – teisme kalbėjo J. Kurickis.
Verslininkas pasakojo, kad visos jo bėdos prasidėjo maždaug 1997-aisiais, kai Lietuvoje pasikeitė mokestinė sistema ir jo statybų bendrovei teko sumokėti 400 tūkst. Lt PVM. Netrukus prasidėjo vadinamoji Rusijos krizė, kuri dar labiau palietė gyvenamųjų namų kompleksą statyti ketinusio verslininko bendrovę.
„Pardaviau tėvų butą ir tapau valkata, tiesiogine prasme“, – sakė jis.
Žlugus statybų verslui verslininkas siejo viltis su turizmo agentūra, bet ją vėliau buvo priverstas perleisti žmonai po skyrybų. Dar vėliau J. Kurickis teigė dar kartą ėmęsis statybų verslo – Vilniaus rajone ketino statyti gyvenamuosius namus.
„Iš banko buvo paimta paskola, viskas ėjosi lyg ir gerai, bet 2008 m. vasarą paaiškėjo, kad bankas daugiau pinigų neduos, ir vėl žlunga verslas, o aš vėl tampu valkata“, – sakė J. Kurickas.
Tada iš nepilnai įrengto namo jis su antrąja žmona persikraustė gyventi į Vilnių.
„Pamačiau, kad griūna visos svajonės, nes statybų vietoje dingo visa statyboms reikalinga technika, be to, bankas iš manęs prisiteisė 100 tūkst. Lt, nes aš buvau laidavęs už bendrovę“, – sakė kaltinamasis.
Paskutinius 16 tūkst. litų J. Kurickis teigė investavęs į komiso parduotuvės atidarymą, tačiau ir ji nedavė jokio pelno, o netrukus bankrutavo.
Verslininkas aiškino, kad tuo metu jam paskutinė viltis buvo žemės sklypas Vilniaus rajone, bet savivaldybė nepakeitė žemės paskirties, o valstybė neleido jos parduoti užsieniečiams.
„Ir tada man prasidėjo depresija, skilimas, visur užsidarė durys, ir tuo metu gimė idėja, kuri atrodė man galėtų padėti išgyventi“, – sakė jis.
J. Kurickis prisipažino, kad dar praėjusiais metais nusipirko automobilį, vėliau – dar kelis, per išpardavimus ieškojo medžiagų, kuriomis ketino imituoti sprogmenį. Tiesa, jis tikino, kad savo plano nesiryžo įgyvendinti – ieškojo būdų, kaip išsikapstyti iš jį užgriuvusių bėdų.
J. Kurickis teigia pratrūkęs birželio 15-ąją, kai Vilniaus apygardos teismas jį nuteisė dėl turto iššvaistymo.
„Birželį pinigų jau visai nebuvo, liko vos pora šimtų litų, – sakė jis, – tada žmona turėjo išvažiuoti pas motiną į dviejų kambarių butą, kur gyveno penkių asmenų šeima. Birželio 29-ąją turėjau pasirinkti – arba darau šį žingsnį, arba žlunga šeima. Šeimos žlugimas šitą ir privertė padaryti, tą dieną buvo tas taškas“.
J. Kurickis pasakojo, kad tądien degalinėje išgėrė „dvigubą kavos“ ir su tariamai užminuotu automobiliu apie 7 val. atvyko į Konstitucijos pr. esantį „Swedbank“ pastatą. Automobilį, kurį pastatė garaže, J. Kurickis buvo apipurškęs putomis, o viduje esantį seifą su tariamu sprogdikliu apstatė silikoniniais blokeliais.
Grįžęs į namus J. Kurickis teigia susikūręs elektroninio pašto dėžutę ir apie 11 val. į „Swedbank“ išsiuntęs elektroninį laišką, kad banko garaže yra pastatytas automobilis su bomba. Tačiau niekas iš darbuotojų į laišką nereagavo, todėl papildomai jis išsiuntė laiškus kitiems bankams bei „Maximai“, siūlydamas kuo greičiau gelbėti užminuotą „Swedbank“.
„Kai apie 17 val. iš banko parašė gyvas žmogus, parašiau laišką, kad tokioje ir tokioje vietoje, toks ir toks mašinos numeris, ir kad jis sprogs tokiu ir tokiu laiku, – sakė J. Kurickis. – Pareikalavau milijono eurų už tai, kad pasakyčiau, kaip šitą bombą atjungti. Kodėl milijono? 100 tūkst. litų prašyti – nerimtai atrodys, nusprendžiau prašyti rimtesnės sumos“.
Verslininkas tikino, kad banko darbuotojams davė laiko iki kitos dienos ir daugiau tą vakarą su niekuo nebebendravo.
„Kitą rytą per televizorių pamačiau, kad jau visi žino, jog automobilyje buvo muliažas, – sakė jis. – Tada supratau, kad viską reikia pradėti nuo nulio, kas nuskendo, jau neišgelbėsi. Bet tada mane sulaikė“.
Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas verslininkas tvirtino buvęs įsitikinęs, kad bankas sumokės reikalaujamus pinigus. Tam jis specialiai Viršuliškių mikrorajone buvo pastatęs automobilį, kurio bagažinėje įrengė kamerą, per kurią būtų stebėjęs, ar iš tikrųjų bus atnešti pinigai.
Penkis mėnesius Lukiškių kalėjime praleidęs verslininkas sakė, kad jau apmąstė savo poelgį, kuris jam dabar atrodo ganėtinai keistas ir nerealus. Vyras neslėpė, kad prieš grasindamas bankui iš vieno nepažįstamo asmens nusipirko metamfetamino, kurio pabandė likus kelioms savaitėms iki laiško išsiuntimo bankui. Tiesa, kaip aiškino kaltinamasis, narkotikai jam nepadarė jokio poveikio, todėl jis įvykio dieną jų ir nevartojęs.