aA
Atsivėrus kalėjimo vartams pasijunti kažkaip ypatingai keistai – šalia tik moterys. Beveik 300 moterų. Ir visos jos – nusikaltėlės. Šiandien jos padarytų bet ką, kad tik galėtų grįžti į laisvę – joms tai lyg išsvajotasis rojus sudaužytų ir kraujuojančių širdžių vienuolyne.
Sudaužytų ir kraujuojančių širdžių vienuolyne - žudikės ir plėšikės išpažintys
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Jeigu galėtų prabilti daugiau kaip prieš 200 metų pastatytų Panevėžio pataisos namų sienos, galėtume išgirsti tokių istorijų, kokių net nepamatytume pačiame baisiausiame siaubo filme – čia anksčiau yra kalėję ir politiniai kaliniai, ir vyrai. Specialia įkalinimo įstaiga, kurioje bausmę atlieka tik moterys, Panevėžio pataisos namai tapo tik 1960 m. Kasmet čia bausmę atlieka apie 300 moterų.

Kaip išgyventi, kai šalia tavęs – tik nepažįstamos, kartais net ir priešiškai nusiteikusios likimo seserys? Ar įmanoma susitvarkyti gyvenimą atlikus bausmę – ar iš tikrųjų kalėjimas į gerąją pusę pakeičia suklydusias moteris?

Nuteistosios neslepia, kad yra atsakymas į šį klausimą, tačiau koks, priklauso tik nuo pačio žmogaus – jeigu jis supranta padaręs didžiulę klaidą ir nuoširdžiai atgailauja, tuomet sugebės grįžti į laisvę ir adaptuotis mūsų visuomenėje. O jeigu nenori, jeigu dėl savo nesėkmių kaltina tik kitus, nieko gero nesitikėk – ne viena moteris taip ir nesugebėjo gyventi laisvėje ir savo gyvenimo kelio toliau ieškodavo už grotų.

„Tokių nuteistųjų yra nedaug, jos dar nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nepripažindavo kaltės ir atvežtos į pataisos namus aiškindavo, kad yra nekaltos ir neturi ką čia veikti, tačiau beveik visos nuteistosios pripažįsta kaltę ir elgiasi gana ramiai“, – neslepia Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė Laima Krasauskienė.

Didžioji dauguma Panevėžio pataisos namų „gyventojų“ dar puoselėja viltį susitvarkyti savo gyvenimą ir sulaukti atgailos iš tų, kuriuos jos nuskriaudė. Sudaužusios kitų gyvenimus jos nori atsitiesti ir nieko kito labiau, kaip būti šalia mūsų, gyvenančių laisvėje.

Bet ar įmanoma sulaukti atgailos už tai, ką jos padarė? Nuteistosios, su kuriomis pataisos namuose bendravo DELFI reporteriai, prisipažino, kad yra pasiryžusios įrodyti, jog gyvenime galima atleisti net už didžiausias nuodėmes. Tereikia neskubėti pasmerkti žmogaus, visų pirma reikia jį išgirsti ir pasistengti bent kažkiek suprasti. Jeigu įmanoma.

Kristinos istorija: mano gyvenimą pakeitė žmogžudystė

Į pasimatymų kambarį įeina Kristina – 30 metų smulkutė nedidelio ūgio moteris. Bando šypsotis, nors labai susijaudinusi, o akys išduoda, kad tuoj tuoj gali ir apsiverkti. Tai pirmasis interviu jos gyvenime.

„Sėdžiu už žmogžudystę – gavau 11 metų, jau esu atlikusi 4 metus 3 mėnesius, – nedrąsiai kalba moteris. – Pačius gražiausius savo gyvenimo metus praleidžiu čia, už grotų, o ne šalia savo šeimos, vaikų. Laikas, kuris prabėgo kalėjime, išsibraukia iš gyvenimo – suprantu, kad jo atgal nesugrąžinsiu, bet dar neprarandu vilties, jog jį galėsiu kažkaip kompensuoti išėjusi į laisvę. Dabar turiu tiesiog gyventi ir nepalūžti.“

Šeima – jautriausia tema Kristinai. Kai dėl nužudymo ji pateko į areštinę, o vėliau ir į tardymo izoliatorių, moters dukrai tebuvo dveji, o sūnui – septyneri. „Tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausias išsiskyrimas mano gyvenime“, – rodos, moteris tuoj pravirks. Bet susitvardo.

Kristina nenori pasakoti, ką nužudė ir kodėl tada nesusitvardė, kodėl, kaip ji pati sako, padarė didžiausią gyvenimo klaidą. Tačiau jos žodžiai išduoda pačią baisiausią paslaptį.

„Tai – moteris, – nuleidusi galvą sako ji. – Bet nenoriu apie tai kalbėti. Tėvų jau nebeturiu, tėvas seniai mirė nuo vėžio, liko tik sesuo, vyras, vaikai ir brolis. Jis – vienintelis, kuris su manimi nebendrauja ir neatleido. Aš jam visą laiką rašau laiškus, kad nepyktų, man atleistų, sveikinu su visomis šventėmis, bet jis dar nė karto jų neskaitė – net neatplėšia voko. Žinau, kad jis tų laiškų neišmeta, o deda į stalčių – gal dar nenori atleisti. Dabar nieko labiau netrokštu – kad tik brolis man atleistų, suprastų ir palaikytų. Aišku, guodžia tai, kad yra sesuo, kuri mane labai palaiko ir viską puikiai suprato, sugebėjo atleisti, džiaugiuosi, kad yra supratingas vyras ir vaikai.“

Kristina neslepia: šiandien atiduotų bet ką, kad tik galėtų grįžti į praeitį ir ištaisyti neištaisomą klaidą.

Kristina: dabar nieko labiau netrokštu – kad tik brolis man atleistų.
Kristina: dabar nieko labiau netrokštu – kad tik brolis man atleistų.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Gal tą dieną būčiau kur nors išėjusi, kad taip nebūtų atsitikę, gal būčiau kitaip pasielgusi, jeigu laiką galėčiau atsukti atgal, galbūt net save pakeisčiau, nebūčiau tokia, kokia esu, – sako moteris. – Kalėjimas pakeičia žmones. Labai. Žinoma, laisvėje nebuvau tokia bloga, bet čia, turėdama daug laisvo laiko, mąsčiau apie savo gyvenimą, apie savo klaidas. Tai man atvėrė akis ir labai pakeitė – kad tik nebūtų buvę to įvykio.“

Patekus už grotų Kristinai buvo sunkiausia be vaikų – motina net negalėjo įsivaizduoti, kad jie savo vaikystę praleis tik su tėvu ar motinos seserimi (Kristinos sūnų dabar globoja jos sesuo, nepilnametį išsivežusi į Airiją). „Gerai, kad yra ilgieji pasimatymai, galiu vaikus bent dviem paroms pamatyti – iš pradžių buvo labai sunku, susitikę tik verkdavome, nors ir dabar kiekvieną kartą labai sunku išsiskirti, tačiau supranti, kad jau kitaip nebus.“

Moteris sako, kad net nebandys nuo savo dukros slėpti, jog sėdėjo kalėjime – sūnus tai suprato iš karto po baisaus nusikaltimo. „O dukrytė galvoja, kad mama yra ligoninėje“, – liūdnai sako ji.

Gyvenimas pataisos namuose Kristinai nėra toks baisus, kaip atrodė būnant laisvėje – didžiausią košmarą ji patyrė praleisdama tardymo izoliatoriuje. 8 mėnesius.

„Ten tik sėdi ir nieko daugiau – visada buvome uždarytos, tik trumpam išvesdavo į lauką, kameroje moterys be perstojo rūkydavo, net baisu tai prisiminti, – sako ji. – Labai bijojau patekti į pataisos namus, nors ir žinojau, kad kito kelio nebus – turėjau su tuo susitaikyti. Pradžioje visoms nuteistosioms būna sunku, bet paskui apsipranti, susitaikai, o kiekvieną dieną skaičiuoji, už kiek laiko išeisi į laisvę.“

Kristina neslepia, kad patekusi į pataisos namus iš kitų nuteistųjų sulaukė klausimo, kuris tuomet jai atrodė pats baisiausias: už ką esi nuteista?

„Iš pradžių buvo sunku, bet kai su moterimis pasikalbėjau, kai paaiškinau situaciją, jos suprato ir manęs nesmerkė, – prisipažino ji. – Žinoma, yra ir tokių, kurios nieko nesako, bando nuslėpti savo praeitį, bet taip elgdamiesi mes tik dar labiau save skaudiname ir bėgame nuo to, nuo ko neįmanoma pabėgti. Aš pati puikiai suprantu, kad nusikaltau, labai jaučiuosi kalta, taip bus visada. Visą laiką širdyje nešiosiu tą kaltę – kad ir ką bedaryčiau, nieko jau nepakeisiu, kas buvo, tas buvo.“

Gyvenimas pataisos namuose Kristinai teka įprasta vaga – kiekvieną rytą prabudusi ji jau žino, ką veiks. Rutina įtraukia.

Nuotaiką jai praskaidrina darbas bibliotekoje – pasikeisdama su likimo seserimi ji kiekvieną dieną dirba po 4 valandas. „Nuteistosios ateina paskaityti laikraščių, knygų – daugiausia skaito psichologines, kriminalines knygas, – sako ji. – Ir dar labai mėgsta meilės romanus. O populiariausia knyga – „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, turime du egzempliorius, moterys net laukia eilėje, kad ją gautų paskaityti.“

Kaip ir laisvėje, taip ir čia, už grotų, Kristina nesitraukia nuo televizoriaus: „Labai mėgstu turkiškus serialus, dar žinias pasižiūriu – kad žinočiau, kas vyksta laisvėje.“

O į ją Kristiną traukia lyg magnetas – dar liko kalėti 3 metus, kad galėtų pretenduoti į teisę išeiti lygtinai. „Labai daug laiko, bet laukiu, nors suprantu, kad iš pradžių bus labai sunku – per tuos metus viskas pasikeitė ten, kur gyvenau, reikės daug laiko, jog priprasčiau, gal iš pradžių net žmonių bijočiau, – sako ji. – Nepatikėsite, bet vis dėlto, labai keista bus po tiek laiko išeiti į laisvę, nors apie tai kasdien svajoju.“

Bet dar labiau už baimę išeiti į laisvę Kristiną neramina nuo kitų metų balandžio 1-osios įsigaliosiantis įstatymas, kuriuo nuteistosioms bus uždrausta matytis su savo tėvais, artimaisiais ir, svarbiausia, vaikais.

„Leis susitikinėti tik su vyru, – liūdnai sako ji. – Tai labai neteisinga ir skaudina kiekvieną motiną – juk su kiekvienu vyru galima apsiženyti ir išsiskirti, o vaikas yra vaikas, jis – vienintelis. Ir net su tėvais neleis susitikinėti, o juk kai kurios merginos dar vyrų neturi, jos bus visiškai pamirštos.“

Kristina neslepia, kad dar turi vilties, jog politikai persigalvos ir įstatymą patobulins. „Ir čia kalinčios, ir jau išėjusios į laisvę, ir jų artimieji pasirašė peticiją, kad būtų pakeistas įstatymas – žinojome, jog parlamentarai jį svarsto, bet tada nereagavome, nes tiksliai nebuvo parašyta, kad bus galimi pasimatymai tik su sutuoktiniu“, – sakė ji.

„Žinote, aš ištekėjau tik būdama čia, nors laisvėje su savo dabartiniu vyru draugavome 8 metus, kartu auginome vaikus, bet kažkaip neprisiruošdavome, – netikėtai prisipažįsta moteris. – Vyras labai norėjo vestuvių, sakė, gana, jau nebėra laiko atidėlioti, todėl atvažiavo į pataisos namus ir susituokėme. Tai buvo didžiausia mūsų gyvenimo šventė, bet ji – už grotų. Manau, tai pakartosime dar laisvėje, kai mane išleis. Aišku, jeigu jis manęs dar lauks, jeigu jam neatsibos pas mane važinėti – juk jau 4 metus kankinasi. Labiausiai bijau, kad jis gali palūžti – juk jis yra vyras.“

Dėl savo didžiausios gyvenimo klaidos Kristina sutuoktiniui yra pasiryžusi net atleisti neištikimybę. „Kaip būtų, taip būtų, tebūnie, bet geriau nežinoti“, – liūdnai ištarė ji.

Ramintos istorija: noriu gyventi, bet visada turėsiu rinktis

Ramintai – 31 metai, bausmę atlieka už plėšimus ir vagystes. Taip pat, kaip ir Kristina, nuteista pirmą kartą. Atrodo savimi pasitikinti, bet viduje – labai pažeidžiama ir jautri, galbūt net per daug įskaudinta. Bet nepalūžusi.

„Esu nuteista 4 metams 7 mėnesiams, o už grotų esu jau 1 metus 5 mėnesius, – pokalbį pradeda juodaplaukė. – Labai noriu išeiti į laisvę, spalio mėnesį jau galėsiu prašyti, kad išleistų su intensyvia priežiūra, juk manęs artimieji, vaikas laukia. Ne, čia man nėra blogai, su tuo susitaikiau dar būdama laisvėje – į pataisos namus patekau iš Reabilitacijos centro, tokiame centre gyvenu ir dabar.“

Šie Ramintos žodžiai išduoda, kad mergina buvo priklausoma nuo narkotikų – ji net nebando slėpti, kad nusikaltimus, dėl kurių atlieka bausmę, padarė būdama apsvaigusi nuo mirtį sėjančių kvaišalų.

„Trejus su puse metų vartojau heroiną, nors pradėjau nuo amfetamino, o dabar bandau atsikratyti priklausomybės, – sako ji.– Jums įdomu nuo ko viskas prasidėjo? Nuo vyro, nors jo dėl to nenorėčiau kaltinti, juk jis – mano dukros tėvas. Bet viskas buvo jo iniciatyva, pirmas kartas buvo toks, kad net nežinojau, jog vartoju.“

Kalbėti apie šiuo metu kalėjime taip pat bausmę atliekantį sutuoktinį Ramintai be galo skaudu, juoba kad jos iniciatyva kaip tik šiuo metu vyksta skyrybų procesas: „Nebendrauju su juo, svarbiausia, kad jam jau atleidau ir nebepykstu. Paleidau, nenoriu nieko bendro su juo turėti, nors ir puikiai suprantu, jog jis yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, mus sieja vaikas, jis yra tėvas. Jeigu dukra norės, galės bendrauti su tėvu, negalėsiu tam prieštarauti, jeigu ir labai norėčiau. Tačiau gyventi su juo daugiau nebegalėčiau. Ne, niekaip.“

Raminta: visą laiką yra baisu, kai išeini į nežinomybę.
Raminta: visą laiką yra baisu, kai išeini į nežinomybę.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Dalyvaudama reabilitacijos programoje Raminta labai pasikeitė. Bent pati taip sako.

„Išmokau pažinti kitokį gyvenimą, būdama čia, zonoje, išgirdau liudijimų, kaip žmonės, narkotikus vartoję po 15-20 metų, atsistojo ant kojų, susitvarkė savo gyvenimą, laimingai sukūrė ir susigrąžino šeimas, augina vaikus, dirba socialinį darbą, – kalbėjo ji. – Aš tikiu, kad ir man pasiseks, svarbiausia – motyvacija. Gal todėl man nebuvo sunku, kai patekau į pataisos namus – buvau nusiteikusi, kad prieš įstatymą reikės atsakyti už savo klaidas. Nenorėjau, kad mano gyvenimas čia praeitų veltui – dar prieš atvažiuodama susidėliojau prioritetus, nusiteikiau, nors nežinomybė šiek tiek ir trikdė.“

Nors Raminta ir tikina, kad sugebėjo atsikratyti priklausomybės narkotikams, tačiau prisipažįsta, jog nežino, kaip bus laisvėje.

„Šiuo metu, manau, esu stipri, noriu gyventi, bet žinau, kad išėjusi į laisvę kiekvieną kartą turėsiu rinktis – arba savo naudai, arba – ne, – sako ji. – Ir taip bus visada – gali gydytis nors ir visą gyvenimą, tačiau priklausomybė išliks visam laikui. Ir tik jam bėgant galima išmokti su priklausomybe gyventi, ją valdyti.“

Nuteistoji neslepia, kad ją labai motyvuoja artimųjų palaikymas. „Laisvėje manęs laukia šeima, jie mane palaiko ir tiki, o tai man – didžiulė motyvacija, – sako ji. – Jeigu prieš 5 metus man kas būtų pasakę, kad atsidursiu kalėjime, nežinau, kaip būčiau reagavusi, tikrai niekada nepagalvojau, jog taip susiklostys mano gyvenimas. Ir draugai, kaimynai žino apie mano bėdą, bet jie tiki manimi – ir tai perduoda mano mamai. Man tai labai svarbu. Aišku, nepasakysiu, kad tai – kertinis akmuo, nes svarbiausia yra tikėti savimi, pačiam norėti pasikeisti, o visi kiti patikės, kai matys, kaip tu gyveni.“

„Labiausiai man skaudu dėl savo dukros – ji dabar pas mano vyresniąją seserį, bet nuo jos neslepiama, kur jos mamytė, tegul geriau tai žino iš artimųjų, o ne iš svetimų, – netikėtai prisipažįsta moteris. – Esu priversta dėl jos aukotis – mergaitė yra labai jautri, labai noriu ją apkabinti, bet nutariau, kad ji čia manęs negali matyti. Nenoriu jos traumuoti. Žinau, kad dabar nieko negaliu pakeisti, yra kaip yra – tikiu, išėjusi į laisvę galėsiu savo gyvenimu įrodyti, kas esu, tikiu, galėsiu susigrąžinti jos pasitikėjimą. Žinoma, man labai daug reikės pastangų, bet jau tam nusiteikiau, viską dar galima ištaisyti, o juk vaikai atleidžia. Ir myli. Kad ir kokie bebūtų jų tėvai.“

Patekusi į pataisos namus moteris ne tik save pažino iš naujo, bet ir suprato, kad gyvendami laisvėje žmonės susvetimėja, nevertina nuostabių, kartais net ir labai paprastų dalykų.

„Čia kartais trūksta labai paprastų dalykų, kurių laisvėje net nematai – gamtos, pasivaikščiojimų miške, net paprasčiausio kaimiško maisto, – sako Raminta. – Laisvėje mes to nevertiname, suprantame, kad taip ir turi būti, ir tik viso to netekę suvokiame, ką praradome. Iš tikrųjų, esu net dėkinga Dievui – už viską, kas nutiko mano gyvenime. Jeigu nebūčiau čia pakliuvusi, galbūt nevertinčiau tokių paprastų dalykų, kurie yra šalia mūsų, galbūt negalėčiau užjausti kitų žmonių, jeigu viso šito pati nebūčiau praėjusi. Tai mane labai pakeitė – ir dar dabar kartais vakare susigūžusi į antklodę verkiu, – visi mes žmonės, visi mes turime jausmus.“

Nors Raminta ir svajoja apie sugrįžimą į laisvę, bet tuo pačiu neslepia, kad labai bijo tos dienos, kai jai atsivers kalėjimo vartai.

„Visą laiką yra baisu, kai išeini į nežinomybę, bet kažkaip tikiu savimi, turiu artimuosius, kurie iš pradžių man padės atsistoti ant kojų, o pati turėsiu susikurti naują gyvenimą – darbo nebijau, prieš patekdama už grotų dirbau, niekada nebijojau bendrauti su žmonėmis, o jeigu reikės, ir sunkius darbus galėsiu dirbti, – sako moteris. – Esu ir Suomijoje dirbusi, blogiausiu atveju ten galėsiu išvažiuoti – tikrai nepergyvenu, jeigu ne iš karto susirasiu darbą. Jeigu ne vienoje, tai gal šeštoje vietoje mane priims, svarbiausia – nenuleisti rankų. Neslėpsiu, kartais pagalvoju ir apie savo verslą – laisvėje iš smėlio ir akmenukų darydavau paveikslus, rėmelius, net mano darbus yra vežę į parodą Vilniuje.“

Raminta įsitikinusi, kad visuomenė taip pat galėtų atlaidžiau žiūrėti į nusikaltusius asmenis – viena klaida kartais gali sugriauti visą gyvenimą. „Niekada nereikia nusisukti nuo žmogaus, jeigu yra galimybė, geriau jam padėti, juk visi mes klystame, nors kartais ir padarome neatitaisomas klaidas“, – sako ji.

„Ne, man skirta bausmė nebuvo per griežta – kiek nusipelniau, tiek ir gavau, niekada dėl to nieko nekaltinau ir nekaltinsiu, nes pati esu kalta dėl to, ką padariau, – toliau kalbėjo ji. – Bet manau, kad nuteistosioms, ypač toms, kurios čia sėdi jau daug metų, reikia ypatingos pagalbos ir dėmesio – juk išėjusios į laisvę jos pamato visai kitokį pasaulį. Kitokį gyvenimą, kuris labai greitai keičiasi. Girdėjau, kaip viena nuteistoji pasakojo: „Išėjau į laisvę, nuėjau į parduotuvę, o ten durys atsidarė. Labai išsigandau.“ Patikėkite, daug laiko už grotų praleidę žmonės net tokių dalykų nežino, o juk yra ir bankomatai, kitos moterys net nežino, kur įkišti kortelę. Tokioms nuteistosioms reikia ypatingo dėmesio.“

Bet, anot Ramintos, ir pačios nuteistosios turi suvokti, kad gyventi reikės savarankiškai – kokį gyvenimą susikursi, tokį ir turėsi.

„Turi būti noras, motyvacija ir ryžtas, nes kitaip kalėjimas žmogaus nepakeis, – įsitikinusi moteris. – Tai, ką pamačiau ir išgirdau čia, pataisos namuose, yra didelis įrodymas, kad ir kaliniai yra žmonės, bet jie savo elgesiu ir darbu turi įrodyti, jog jau pasikeitė, yra verti gyventi mūsų visuomenėje – vien žodžiai nepadės.“

Pataisos namų darbuotoja: čia nėra neformalių lyderių

Panevėžio pataisos namuose bausmę atlieka apie 300 nuteistųjų – pilnametės moterys ir nepilnametės merginos, taip pat motinos, auginančios vaikus iki 3 metų. Nuteistųjų skaičius, nors ir nežymiai, bet kasmet mažėja. Apie 60 proc. čia kalinčių moterų bausmę atlieka pirmą kartą – daugiausia jų yra nuteistos už vagystes (apie 60 proc.) ir prekybą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis (apie 12 proc.). Lygtinai į laisvę praėjusiais metais buvo paleista 121 nuteistoji.

„Išeidamos iš pataisos namų visos nuteistosios tikisi, kad atgal daugiau niekada nesugrįš, sako, jog tai – paskutinis kartas“, – pažymėjo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė L. Krasauskienė.

Pirmą kartą nusikaltusios moterys pataisos namuose gyvena atskirai nuo tų, kurios įstatymus buvo pažeidusios jau anksčiau. Įkalinimo įstaigoje organizuojami įvairūs kursai (nuo virėjų iki apdailininkų), taip pat yra sudarytos sąlygos mokytis. Tokia galimybe yra labai susidomėjusios romų tautybės moterys. Be to, nuteistosios gali dirbti – veikia siuvykla.

L. Krasauskienė sakė, kad moterų pataisos namuose tarp nuteistųjų neegzistuoja vadinamosios kąstos ir nėra kalinių subkultūros.

Tačiau atvejų, kai nuteistosioms perduodami mobilieji telefonai ir SIM kortelės, vis dar pasitaiko. „Labai jų nepaslėpsi, nes nuolat daromos kratos“, – patikino ji.

Pasak Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkės, savo gyvenimą pakeisti norinčios nuteistosios turi tam puikią galimybę – tereikia tik noro ir tikėjimo, jog gali pasikeisti.

Fotografuoti ir filmuoti pataisos namuose be nuteistųjų sutikimo griežtai draudžiama.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Drama Kaune: ekskavatoriumi prieš istorinę vilą (155)

Prestižiniame Kauno Žaliakalnio rajone, Ąžuolyno pašonėje, Perkūno alėjoje stovėjusi Art...

Pirmoji ES šalis grįžta prie karantino papildyta (91)

Airija tapo pirmąja Europos Sąjungos valstybe nare dėl augančio naujojo koronaviruso atvejų...

Praėjusią parą – 202 nauji koronaviruso atvejai ir dvi mirtys mirusiesiems koronavirusas nustatytas spalio 10-15 d. (85)

Praėjusią parą šalyje nustatyti 205 nauji koronaviruso atvejai. Tai žiniasklaidai patvirtino...

Grybauskaitė: po rinkimų prasidės reguliacijos ir priemonės, kurios dabar vėluoja (146)

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė antradienį balsuodama išankstiniame balsavime...

Prabilo apie pauzę nuo visuomeninio gyvenimo: kalba eina ne tik apie ilgesnes moksleivių atostogas papildyta 10:46 val. (264)

Premjeras Saulius Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga nuteikinėja...

Šimonytė dėl „diržų veržimosi“ istorijos įgėlė Karbauskiui: klausimas dabar yra kitas (130)

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašo lyderė Ingrida Šimonytė...

Šapokos pateiktas biudžetas Seimui kelia klausimų dėl deficito ir skolos papildyta (142)

Antradienį Seimo posėdyje finansų ministras Vilius Šapoka pateikė kitų metų valstybės...

Linas Kojala | D+ nariams

Surenki daugiau balsų, bet rinkimus pralaimi. Sveiki atvykę į JAV

Įsivaizduokite: atėjus lemiamai rinkimų nakčiai, po varginančios mėnesių mėnesius trukusios...

Neregėtas pasityčiojimas: tai, ką žinomas verslininkas padarė su medžiais, privertė aikčioti net patyrusius pareigūnus (735)

Gavo leidimus pagenėti medžius, bet paliko tik stuobrius. Tokia situacija susiklostė Lietuvoje...

Kauno miesto savivaldybė nesiruošia grąžinti karantino metu buvusių ribojimų viešajame transporte (10)

Lietuvoje augant sergamumui COVID-19 , Kauno miesto savivaldybė sako, kad grąžinti ribojimus...

|Maža didelių žinių kaina