Naudotis internetu reikia lygiai taip pat, kaip elgtis gatvėje
Anot pašnekovo, Lietuvos visuomenėje vaikų saugumui internete daug dėmesio neskiriama. Mokykloje bendrųjų programų metu kalbama tik apie atsakomybę priimant sprendimus, bendraujant su žmonėmis, tačiau internetui, kaip šiuolaikinio gyvenimo „viniui“, dėmesys neskiriamas. Todėl kiek tėvai sugeba paaiškinti apie su internetu susijusias grėsmes, tiek vaikai ir žino.
„Pasaulyje apie tai kalbama labai rimtai. Neseniai grįžau iš Turkijoje vykusios konferencijos, kurios metu buvo diskutuojama, kad tos klasikinės programos, kurios egzistuoja, turi būti papildytos nuostatomis apie tai, kaip apmokyti vaikus saugiai naudotis internetu. Kol kas vieningos metodologijos šiuo klausimu nėra, gal tik norvegai turi specialiai internetui skirtą programą.
Tačiau reikia suprasti, kad ne „Facebook“ ar koks nors kitas socialinis tinklas yra problema. Šioje konkrečioje situacijoje matau vieno skambučio problemą. Mergaitei pasakius, kad ji išeinanti pas draugę, tėveliui tereikėjo paskambinti šios draugės tėvams ir pasiteirauti, ar nakčiai liekanti dukra jų neapsunkins. Nenoriu nieko kaltinti – situacija jau įvyko, bet visiems tėvams palinkėčiau nepamiršti, kad paaugliai internetu naudojasi tikrai geriau nei suaugusieji. Tėvai dažnai nė nežino, ką jų vaikai veikia, todėl negali suvokti ir grėsmių. Galioja principas: aš tokių dalykų nedariau ir nedarau, todėl manau, kad ir kiti to nedaro“, - pasakojo L. Slušnys.
Anot psichiatro, kiekvienas tėvas išmoko vaiką saugiai elgtis gatvėje, nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis, apeiti vietą, kuri gali kelti grėsmę, namų duris atidaryti tik močiutei ir seneliui. Tokio paties elgesio vaikus reikia mokyti ir internete.
„Tėvams rekomenduotina domėtis, ką internete veikia vaikas. Pavyzdžiui, galima prieiti, paklausti, kokios jo galimybės, ir paprašyti išmokyti. Tai ne tikrinimas, kuris ypač paauglius labai erzina, bet domėjimasis pakeliant vaiko savivertę. Ir vaikas rodys, kaip internete galima bendrauti, nusiųsti žinutę, kažką parašyti ir pan. Aišku, visada bus tokių, kurie kažką slėps, to neišvengsime, tačiau apskritai tėvai per mažai domisi“, - įsitikinęs pašnekovas.
Anot jo, draudimai, ribojant naudojimąsi internetu, ne išeitis, kadangi šiais laikais vaikas vis tiek ras, kaip juo pasinaudoti. Būtent todėl draudimus reikia keisti domėjimusi.
Tėvai privalo žinoti, kur ir su kuo jų vaikas
Paklaustas, ką manantis apie populiarėjantį modernų požiūrį, kuris skatina tėvus aklai pasitikėti savo vaikais, psichiatras pabrėžė, kad pasitikėjimas – geras dalykas, tačiau reikia nepamiršti, kad paauglystė yra amžius, kada bandoma peržengti visas įmanomas ribas.
„Aš nesu griežtos kontrolės šalininkas, bet aš už tėvų domėjimąsi vaiko gyvenimu: kas su juo vyksta, ką jis veikia. Tėvai turi nuolat palaikyti kontaktą su savo vaiku ten, kur vyksta jo bendravimas su kitais paaugliais. Tėvai turi žinoti, netgi kada vaikas išeina iš draugo, kad žinotų, kada jis grįš namo. Tokie suvaržymai įprasti visose demokratiškose valstybėse“, - teigė pašnekovas.
Anot jo, bene labiausiai konservatyvus požiūris šiuo klausimu yra gilias demokratijos tradicijas turinčioje Amerikoje. Šioje šalyje iki 18 metų vaikas persekiojamas vos ne kiekviename žingsnyje: nuolat klausiama, kur jis eina, ką darys, jis turi įrodyti, kad nemeluoja. Tėvai savo kontrolę argumentuoja tuo, kad kol jie atsako už savo vaikus, turi teisę juos kontroliuoti ir dėl jų bijoti. Tuo tarpu vaikai dėl tokios kontrolės nesijaučia prarandantys laisvę ar orumą.
Duomenų, ar paaugliai labiau linkę nei suaugusieji susipažinti su internetiniais draugiais gyvai, nėra, tačiau, anot psichiatro, viską pačiupinėti jiems tikrai norisi labiau. „Esu girdėjęs ne vieną kartą, kaip iš socialinių tinklų jie stengiasi pereiti į kitokį, atvirą bendravimą. Jiems labai reikia ir gyvo kontakto. Ir tai priežastis, kodėl suaugusieji turėtų būti atidūs, nes „Facebook“ yra priemonė gauti kuo daugiau bendravimo kontaktų, kitaip tariant, tai dar vienas patogus būdas užmegzti ryšius, kurie paaugliams yra labai svarbūs“, - aiškino L. Slušnys.
Paaugliams būdinga burtis į grupes ir realiame pasaulyje, o tokiuose tinklapiuose tai padaryti paprasčiau. Be to, galima tas grupes keisti, dalyvauti keliose ir niekas už tai nebaudžia. Tai socialinio tinklapio privalumas, mat realiame gyvenime, jei pažeisi tam tikros grupės ribas, gali būti pasmerktas. Problema ta, kad būti virtualiame pasaulyje paaugliams neužtenka.
„Ši nelaimė yra pamoka, kuri turi padėti suvokti, kad internetas gali daryti labai didelę įtaką, ir šį suvokimą reikia diegti vaikams. Tai ne tik džiaugsmas, komunikacija, bet ir labai rimtas pavojus. Jei tėvai sugebės domėtis, ką veikia jų vaikai internete, vaikas jų pastabas įsidėmės, kad ir kaip jam nepatiks tokia kontrolė.
Kaip besistengtų šiuo požiūriu auklėti mokykla, kol į tai neįsijungs tėvai, nieko nebus. Vaikas laiką leidžia ne tik mokykloje, bet ir namie. Kadangi tėvai su juo bendrauti neturi laiko, jis sėdi internete, kuriame jis randa, kas su juo bendrauja. Tačiau reikia žinoti, kad tėvai paaugliui vis dar turi didžiulę įtaką. Nors jie neigia tėvų žodžius, bet tėvų pavyzdys juos labai veikia. Kalbu apie tai, kaip tėvai elgiasi. Paaugliai taip pat mato, jei tėvai sako viena, o daro kita. Pavyzdžiui, tėvas, pats rūkydamas, sūnui aiškina, kad rūkyti negerai, užuot prisipažinęs, kad jis turi priklausomybę ir nenorėtų, kad toks pats likimas ištiktų sūnų“, - teigė pašnekovas.
Anot psichiatro, didysis paauglystės neigimo periodas yra trumpas – 4-5 metai. Tėvai turi jį ištverti ir nesiliauti formavę vertybinę savo vaiko sistemą.