Tokia profesija - privatus detektyvas – iš tiesų yra. Vakarų pasaulyje ji gana paplitusi. Ispanijoje nuo 1992-ųjų, kai buvo priimtas įstatymas, reguliuojantis privačių detektyvų darbą, licencijos buvo išduotos 2,5 tūkst. turinčių reikalingą tokiam darbui išsilavinimą, žmonių. Amerikoje veikia 203 tūkst. privačių detektyvų biurų, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje panašiai - proporcingai gyventojų skaičiui. Atsirado jau ir Lietuvoje tokias paslaugas siūlančių įstaigų. Ką privatūs detektyvai daro?
Tie, kurie netiki televiziniais pinkertonų ir Teksaso reindžerių žygdarbiais, žinoma teisingai daro, kad netiki. Daugelis jų tikriausiai mano, kad samdomų seklių darbas – tai tik visokių meilės istorijų atpainiojimas. Žmona įtaria, kad jos vyras kitoje vietoje valgo šiltus cepelinus, arba vyras - galbūt draugas, kaip dabar sakoma, - tuo įtaria savo gyvenimo palydovę, ir pasamdo seklį, kad jis viską išsiaiškintų.
Taip manyti būtų neteisinga. Neištikimybės tyrimai iš tiesų atliekami, jų neišvengsi, bet jie sudaro tik 10 proc. užsakymų. Visi kiti - ir svarbesni, ir sunkesni. Jie atliekami norint patvirtinti ar išsklaidyti kliento nuogąstavimus, kad jo darbuotojas išduoda paslaptis kitai firmai, vagia, apgaudinėja, gal rausiasi po jo kėde, siekdamas užimti jo vietą, vykdomi kiti su ekonomika susiję tyrimai.
Moterys meluoja geriau
Kitas neatitikmuo ekrano įvaizdžiui - daugumoje Europos šalių privatiems detektyvams draudžiama nešioti ginklą (kai kuriose leidžiama, bet tik po dešimties nepriekaištingo darbo metų). Rimtas Ispanijos dienraštis „ El Pais” atrado dar vieną tos truputį paslaptingos profesijos ypatumą.
Pasirodo, trečdalis seklių — moterys, jos dažnai dirba geriau už vyrus. Kodėl? Tikriausiai ne todėl, kad, kaip tas priežodis sako, ko nesugeba velnias, sugebės moteris. Moterys iš prigimties moka greitai ir lengvai persirengti, pakeisti visą išvaizdą, tarsi įsikūnyti į kitą personažą. Be to, jos tą darbą dirba entuziastingai.
Šiuo metu Europoje privataus detektyvo licencijų išduodama daugiau moterims negu vyrams. Tūla Chon Garcia — ji studijavo universitete kriminologiją ir detektyvų darbą, dabar studijuoja teisę, pasakoja, kad jai tas darbas įdomus — pati išgalvoji asmenį, kuriuo apsimeti, persirengi, kasdien vaidini vis kitą vaidmenį. Kaip kine. Turi sugebėti pakliūti ten, kur tau reikia pakliūti, bet tai turi padaryti neatkreipdama dėmesio. Tiesa, moterys kartais būna per daug jautrios. Vykdydama užduotį pradeda suprasti, kad klientas visai ne toks „gerietis“, kokį vaizduoja, o sekamasis — nebūtinai blogas. Detektyvės moterys pačios pripažįsta, kad labai graži arba labai elegantiška moteris tokio darbo dirbti negali. Neliktų nepastebėta, o šiame darbe likti nepastebėtai - svarbiausia.
Bijo tiesioginio akių žvilgsnio
Ko labiausiai bijo detektyvai, ypač moterys? Tiesioginio žvilgsnio, akių kontakto su sekamu asmeniu. Nes kartais ateina kritiškas momentas, kai stebimas žmogus pradeda kažką įtarti. Tą momentą privalai pajusti ir dingti. Reikia, kad praeitų kiek laiko - jeigu tai įmanoma, - ir tik tada vėl grįžti į darbą. Jeigu praleidi tą kritišką momentą, kartais įvyksta apsikeitimas vaidmenimis. Sekamasis pats pradeda stebėti seklį, tykoja pasislėpęs, net prieina prie jo ir klausia : „ Ar tu mane seki?“ Detektyvas, žinoma, neigia. Teismuose būna įdomių scenų. Detektyvui liudijant - teisme jo liudijimai laikomi įrodymais, kaltinamasis labai nustemba ir piktinasi dėl savo nepastabumo.
Kartais sekamieji tampa agresyvūs. Stiprus, sportiškai sudėtas jaunuolis savo darbovietėje įteikė nedarbingumo lapelį, gavo draudimo išmokas, bet tuo pat metu įsitaisė į kitą firmą ir dirbo gatvėje su pneumatiniu kūju. Detektyvas tą jo darbą nufilmavo, vaikinas pastebėjo ir puolė muštis.
Bet apskritai, kaip pripažįsta profesionalai, tai nuobodus, ilgai trunkantis darbas. Kartais praeina mėnesiai, kol nufotografuoji ar padarai garso įrašą: bučinį į lūpas ar slaptą darbuotojo susitikimą su konkuruojančios firmos atstovu. Sekti - reiškia valandų valandas žiūrėti ir vaizduoti, kad esi kažkas kitas, sustoti sankryžoje tarsi apsigalvojus ir nueiti į kitą pusę, nuolat kažkur sėdėti - bare ar ant suoliuko, tampytis po miestą su mažyte fotokamera, magnetofonu ir mobiliuoju telefonu.
Darbas griežtai reglamentuotas
Ar detektyvai gali turėti asmeniškų jausmų ir emocijų? Taip. Ypač kai tenka tirti paauglių ir vaikų išnaudojimą arba žiaurų elgesį su kuo nors. Antra vertus, kartais jiems gaila sekamojo. Klausia patys savęs: „Ir kas tave, žmogau, privertė taip blogai (arba taip kvailai) elgtis?!“ Bet negali žmogaus nei pateisinti, nei pasmerkti. Jų darbas – tik pateikti faktus..
Bet kaip žmogus nepastebi, kad yra sekamas du ar tris mėnesius? Geras detektyvas tampa tarsi nematomas.
Europos Sąjungos šalyse privačių detektyvų darbas gana griežtai ribojamas ir kontroliuojamas. Daugumoje valstybių privačiame bute vykstantį pokalbį galima į magnetofoną įrašyti. tik tada, jei pats detektyvas kalbasi su sekamuoju. Viešoje, visiems prieinamoje vietoje įrašus daryti galima, bet draudžiama įjungti magnetofoną įmonėje ar įstaigoje, viešbučio kambaryje, arba, sakysim, palapinėje - tai yra visose privačiose vietose. Pavyzdžiui, esant restorano tualete, įrašą galima daryti tik toje dalyje, kur praustuvai. Kabinose - ne. Įstatymai ir taisyklės griežti iki smulkmeniškumo. Jų tikslas apsaugoti ir sekamąjį žmogų. Jis irgi neturi tapti kiškiu, kurį persekioja vilkų gauja. Neleidžiama be savininko sutikimo arba pačiam detektyvui nedalyvaujant daryti magnetofoninius įrašus bute, bet jeigu kas nors vyksta balkone - pokalbis ar veiksmas, įrašinėti ir filmuoti galima.
Užsakymų niekada netrūksta
Kai kuriuose Europos universitetų Teisės fakultetuose yra specialūs privačių detektyvų kursai. Kitose šalyse šio darbo imasi buvę policininkai, juristai. Būna ir neprofesionalų, mėgėjų. Bet dėl minėtų apribojimų, ir dėl labai sunkaus darbo tik pusė žmonių, pradėjusių tą verslą, išsilaiko jame. Kiti meta. Būna tokių, kurie neišlaiko nuolatinio susidūrimo su tuo, kas yra blogiausio šeimose, su nelaimėmis, nutinkančiomis niekuo nekaltiems žmonėms. Na ir tuo, kad tose nelaimėse tenka vienu ar kitu būdu pačiam dalyvauti.
Tačiau į jų vietas ateina kiti. Darbo užtenka visiems, nes privatūs detektyvai samdomi dažnai: kai žmonės būna neteisėtai atleidžiami iš darbo arba nesąžiningos konkurencijos, ekonominio šnipinėjimo, apgavysčių atvejais, kai kyla abejonių ir reikia patikrinti pateikiamą gyvenimo aprašymą. Tokios užduotys - 40 procentų krūvio.
Kartais privatūs detektyvai samdomi vaikų elgesio kontrolei, patikrinti , kaip prižiūrimi kai kurie šeimos nariai, pavyzdžiui, ligoniai. Dar būna naujo kliento arba nelabai aiškaus kandidato į partnerius mokamumo klausimai, nelaimingi įvykiai ir susijusios su jais išmokos, dingusių žmonių arba vertingų daiktų paieškos ir taip toliau.
Toks dabar gyvenimas
Privatūs detektyvai dirba ir tose srityse, kuriomis policija užsiimti negali. O kas juos samdo? Visi. Ir firmos, ir privatūs asmenys. Žmonos, našlės, meilužiai, vedę žmonės ir viengungiai, tėvai, motinos, seneliai, kuklių pajamų piliečiai ir turtingieji, farmacijos, draudimo firmos, laidojimo biurai ir net futbolo klubai. Kai kyla įtarimų, kad geras sportininkais ruošiasi pakeisti uniformą arba vyksta nešvarios derybos dėl geresnio atlygio, tariamasi dėl būsimų rungtynių rezultato. Geras detektyvas ras būdą, kaip laiku pasiklausyti ir pokalbį įrašyti.
Gynyba prieš industrinį šnipinėjimą, gamybos paslapčių ar sandorių išsaugojimas - irgi neišvengiamas dalykas.
Gyvenimas jau niekada nebus toks paprastas, koks buvo anksčiau, ypač dideliuose miestuose, ir nieko čia jau nepadarysi. Bet, matyt, mums reikia žinoti tą naują gyvenimą, naują epochą, į kurią žengiame. Ji nėra blogesnė negu ankstyvesnės. Tiesiog ji neįprasta.