Tą dieną aikštė prie Seimo buvo pilna žmonių - tūkstančiai susirinko atšvęsti komunistinio pučo Rusijoje pabaigos. Tačiau Lietuvoje vis dar buvusios Sovietų armijos karininkams tai visai nepatiko.

Apie 17 val. rusų specialiųjų pajėgų kareiviai prie Seimo atlėkė milicijos visureigiu (jei tą mašiną galima taip vadinti). Vėliau taip ir nepaaiškėjo šio išpuolio prasmė - penkiese pulti parlamentą, kur buvo šimtai gynėjų, idiotizmas.

Privažiavę pirmąjį apsaugos kordoną, prie „Pedagoginio“ tilto, rusų kareiviai sargybiniui įrėmė į galvą automatą. Po to nuvažiavo iki Seimo ir ėmė mėtyti sprogstamuosius paketus bei šaudyti pro automobilio langus. Paskui apsisuko ir bandė pabėgti, bet jau buvo vėlu.

Iš Seimo prie pirmosios pozicijos išbėgo gynėjai. „Mes su kolega turėjome po TT, trečias mūsiškis neturėjo jokio ginklo. Bet prie mūsų iškart prisidėjo du „Arai“ su automatais. Jie buvo netipiški to meto policininkai - drąsūs lietuviai“, - pasakojo ten dalyvavęs Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus pareigūnas.

Prie šlagbaumo buvo sudėti dideli betoniniai blokai, apsunkinantys važiavimą. Ten užpuolikai ir įstrigo. Atbėgę gynėjai išsidėstė taip: abu „Arai“ užėmė pozicijas prie visureigio galo (ten buvo durys), ATAS pareigūnai puolė prie šoninių durelių.

Užpuolikams vadovavo, akivaizdu, karininkas, tačiau neuniformuotas. Jis labiausiai ir domino mūsiškius, tačiau jam pavyko pabėgti. Kiti milicijos automobilyje buvę kareiviai buvo uniformuoti. Susišaudymo metu vienas iš jų išlipo iš mašinos, leido automato serijas į gynėjus, bet jam nepasisekė - buvo peršautas, nukrito į tranšėją (visas Seimas tuo metu buvo apkastas apsauginiais grioviais). DELFI pašnekovas pasakojo apie tą susirėmimą: „Baigėsi šoviniai. Gulėdamas ant nugaros nušliaužiau iki betoninio bloko, ten pakeičiau apkabą“.

Netrukus atbėgo Krašto apsaugos departamento vadas A. Butkevičius ir mosikuodamas pistoletu ėmė šaukti: „Rus, zdavaijsia!!!“ (Ruse, pasiduok).

O paskui prasidėjo pats įdomumas.

Medikas, kuris visą tai padarė, nesutinka apie tai oficialiai pasakoti net praėjus daugybei metų, nors jokia atsakomybė negresia.

Po to, kai prie Seimo buvo nušautas Lietuvos karys, naktį skambučio iš Sveikatos apsaugos ministro susilaukė vienas garsiausių šalies chirurgų. Jam liepė staigiai atvykti į Vidaus reikalų ministerijos kiemą.

Atvažiavęs ir į saugomą kiemą įleistas medikas mikroautobuse, ant grindų, pamatė dejuojantį uniformuotą rusų kareivį. Šalia sėdėjo civiliais drabužiais vilkintys vyrai su automatais. Medikas sako taip ir nesupratęs, kas tai buvo: kariai, prokuratūra, neseniai įsteigto saugumo departamento pareigūnai ar t.t.

Mikroautobusas, sulaukus mediko, išvažiavo iš VRM. Visi magistraliniai keliai tuo metu buvo užblokuoti sovietų - visur stovėjo šarvuočiai, bet pareigūnai sugebėjo pravažiuoti.

Buvo važiuojama miškais, šunkeliais. Kareivis buvo atvežtas į vieno rajono centro ligoninę. Beje, vietos gydytojas, tvarkęs peršautą okupantą, paskui tapo tos ligoninės vyr. gydytoju.

Sveikatos apsaugos ministro naktį iš lovos išverstas chirurgas kolegoms buvo žinomas, kaip medikamentų, kurie naudingi tardant, specialistas.

Peršautą kareivį rajoninėje ligoninėje apdorojo vaistais, kurie šiais laikais naudojami kaip anestetinė priemonė, bet kažkada buvo sukurti spec. tarnybose, kaip tiesos serumas. Kaip pasakojo rusų kareivį tardęs medikas, svarbiausia yra tinkama dozė - per mažai, meluos, per daug - užmigs. Desantininkui dozę parinko tinkamą - jis iškart pasakė savo dalinio numerį, vado pavardę, o paskui tie neaiškūs civiliai daktarą išvedė iš palatos ir jis nieko nebegirdėjo.