Teismo pranešime nurodoma, kad moteris kaltinta 2014 m. vasarį, dėl savanaudiškų paskatų, siekdama materialinės naudos sau – užvaldyti santuokoje su sutuoktiniu įgytą turtą, pažadėdama 3000 litų piniginį atlygį, pasitelkdama kitą asmenį, kurio SMS žinute prašė užmušti jos vyrą, rengėsi nužudyti sutuoktinį.

Pinigus kaltinamoji perdavė bendrininkui balandžio mėnesį už neva dalinai atliktą darbą – sutuoktinio sužalojimą auto įvykio metu.

Teismas nustatė, kad kaltinamosios veiksmai – SMS žinutės, kurioje buvo prašymas „užmušti“ jos sutuoktinį, parašymas asmeniui, kuris pats skatino tokios žinutės parašymą, ir pinigų – 3000 litų sumokėjimas tam asmeniui už neva dalinai atliktą darbą – tariamą auto įvykio sukėlimą, kuris to asmens buvo sugalvotas, negali būti vertinamas kaip ben­drininkų nusikalstamai veikai padaryti telkimas ir tikslas padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudyti savo sutuoktinį.

Teismas atsižvelgė į tai, kad tuo laikotarpiu vyko sutuoktinių skyrybos, jų santykiai buvo įtempti, kaltinamoji sirgo, vartojo vaistus, daugiau jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami, kaip pasiruošimas nužudyti sutuoktinį, neatliko ir jų neskatino. Tuo tarpu asmuo, kurį kaltinamoji neva telkėsi sutuoktinio nužudymui, pats jai prisistatė „skolų išmušinėtoju“, kurstė ją nurodytos SMS žinutės parašymui, kad galėtų ją panaudoti kaip įrodymą kaltinamosios sutuoktiniui, pamelavo kaltinamajai apie neva auto įvykio su jos sutuoktiniu sukėlimą ir jo sužalojimą, o vėliau gavo pinigus ir iš kaltinamosios už šį tariamai atliktą darbą, ir iš jos sutuoktinio už tai, kad pranešė jam apie rengiamą jo nužudymą.

Be to, R. Liesienė buvo kaltinta ir tuo, kad 2014 metais ligoninėje, neturėdama teisėto pagrindo, panaudojo kitai gydytojai priklausantį antspaudą, kurį uždėjo ant receptų, priklausančių ligoninei, juose įrašė savo duomenis bei medikamentų pavadinimus, kuriuos pagal spaudą turėjo paskirti kita gydytoja, taip R. Liesienė, neturėdama teisėto pagrindo, panaudojo kitai gydytojai priklausantį antspaudą ir suklastojo du tikrus dokumentus – receptus, kuriuos laikė namuose iki kol pareigūnai kratos metu šiuos suklastotus receptus rado ir paėmė.

Teismas nustatė, kad receptai (blankai) ligoninės skyriaus poste buvo laisvai prieinami, jie nėra griežtos apskaitos dokumentai, pati kaltinamoji, būdama gydytoja, turėjo teisę išrašyti vaistus.

Kaltinamoji sirgo, buvo gydoma tokiais pačiais ir panašiais vaistais, receptuose išrašyti vaistai nėra kompensuojami ar riboto naudojimo.

Receptai nebuvo panaudoti, jų išrašymas nepažeidė kitų asmenų interesų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad dėl R. Liesienė in­kri­minuotų veiks­mų iš esmės nebuvo pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai, kad recep­tuo­se užfiksuota juridinę reikšmę turinti informacija realios žalos valdymo tvarkai nepadarė, teisėjų kolegija sprendė, kad kaltinime nurodytuose recep­tuose išrašymas sau gy­dy­mui naudoti tinkamus vaistus ir receptų pasirašymas kitos gydytojos vardu, nesiekia tokio pavojingumo laips­nio, kad galėtų būti vertinamas kaip nusikalstami veiksmai baudžiamosios teisės prasme.

Pagal nekaltumo prezumpcijos principą, visas abejones, kurių negalima pa­šalinti, aiškindamas kal­ti­namosios naudai, teismas sprendė, kad byloje surinktais įrodymais nėra paneigtas kaltinamosios tvirtinimas, jog iš ligoninės posto ji paėmė receptus, kurie jau buvo suantspauduoti kitos gydytojos antspaudu. Teismas nurodė, kad R. Liesienė padaryti veiksmai – receptų išrašymas sau gali būti vertinami kaip gydytojo profesinės etikos pažeidimas.

Baudžiamoji byla buvo nagrinėjama neviešuose teismo posėdžiuose siekiant apsaugoti kaltinamosios ir nukentėjusiojo privataus gyvenimo aplinkybes.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.