Nors ir negražu taip sakyti, bet būtų gerai, kad vagys vogtų tik gerus, brangius telefonus. Jokiu būdu ne todėl, kad pavydėtume kam nors techniškai pažangių mobiliųjų, o dėl to, kad brangesnio daikto savininkas natūraliai yra budresnis. Čia toks pats skirtumas, kaip žmogus saugo naują automobilį ir 1995 metų „Volkswagen Golf“, nors abiem atvejais moraliniai nuostoliai būna vienodi – abiem savininkams labai gaila savo automobilio ir jis vienodai reikalingas.
Tačiau, pasiklausę policijos perspėjimų nedemonstruoti brangių telefonų viešose vietose, eilinių, juo labiau prastų telefonų savininkai vaikšto gatvėmis gana ramiai. Ir visai be reikalo. Nerimą kelia tai, kad nuo šių nusikaltimų labiausiai nukenčia vaikai, nors daugelis jų naudojasi tikrai nebrangiais telefonais, dažniausiai su išankstinio mokėjimo kortelėmis: apiplėšimas – ne tik materialinis nuostolis, bet ir psichologinė trauma, kurią neretai padidina tėvai, postringaudami, esą „reikėjo žiūrėti“, „tau neįmanoma patikėti gero daikto“ ir t. t.
Patyrusi panašią situaciją, tikrai galiu pasakyti, kad moralizuoti vaiką, jog „reikėjo žiūrėti“, taip pat beprasmiška, kaip įrodinėti, kad einant „reikia žiūrėti po kojomis“. Verčiau jau paruošti jį tokioms situacijoms iš anksto.
Apie vaikus šneku ne tik todėl, kad jie yra lengviausios nusikaltėlių aukos, bet ir dėl to, kad net ir suaugęs žmogus, taip apvogtas gatvėje, jaučiasi kaip vaikas, iš kurio vyresniųjų klasių moksleivis be jokių ceremonijų atėmė saldainį – akyse nenorom tvenkiasi nuoskaudos bei bejėgiškumo ašaros, o susidoroti su pažeminimo jausmu prireikia nemažai psichinių jėgų.
Bjauriausia buvo tai, kad išplėšęs telefoną vagis lyg ir niekur neskubėjo, ramiai sau žirgliojo gatve ir tik man pradėjus dairytis pagalbos paspartino žingsnį bei movė į krūmus.
To negali būti...
„To tiesiog negali būti“, – tokia buvo mano pirmoji mintis, kai pusę devynių ryto, skaisčiai šviečiant saulei, kai, rodos, nieko blogo negali nutikti, kažkoks subjektas visuomeninio transporto stotelėje iš rankų išplėšė telefoną. Jo sėbras, man ėmus energingai protestuoti prieš tokį elgesį (kažkodėl apėmė jausmas, kad aš galiu jį perkalbėti), nėrė toliau, net neatsisveikinęs su draugeliu.
Galima spėti, kad „akcija“ buvo spontaniška, o į draugelio šio ryto planus neįėjo susitikimas su policija, nors ir mažai tikėtinas, juo labiau kad jis buvo tik stebėtojas. Įdomi buvo jų bežodė reakcija, lyg savaime suprantama – pirmasis nieko nesakęs griebia telefoną, kitas taip pat be žodžių neria į kitą gatvės pusę.
Kad nusikaltėlis veikė greičiau iš piktumo, įrodo ir tas faktas, kad, griebdamas nelabai vertingą mano telefoną atkeliamu dangteliu, vos jo nenutraukė, nes paskutiniu momentu spontaniškai į jį įsikabinau.
Įdomu, kad apimtoje šoko galvoje mintys sukosi žaibo greičiu: viena minčių srovė pašėlusiu greičiu suko informaciją, kam šiandien reikėjo paskambinti, kas man turėjo paskambinti ir kur atgauti pražuvusius numerius, o kita – pavyzdžiui, apie 75 metų senelę, kuri nesidavė apiplėšiama: įsistvėrusi plėšikui į skvernus ir garsiai rėkdama išsikvietė pagalbą.
Tačiau tuoj pat atmečiau tą mintį, nes vyrukas atrodė iš tokių, kurie nesunkiai gali užvožti į dantis, jei ne blogiau. Nors nebuvo nei girtas, nei apsvaigęs, nuo jo tvokste tvoskė „kalėjimiška“ neapykanta. Kai vėliau pagalvojau, nemalonus buvo ne tiek telefono praradimas, kiek susidūrimas su jausmu, kad tavęs nekenčia tiesiog šiaip sau, dėl to, kad esi. Apima nepaaiškinamas, bet nepaprastai nemalonus jausmas, kuris persekioja dar ilgai.
Ko gero, pakoreguočiau mintį, kad neapykanta žaloja tą, kuris nekenčia, o ne tą, kurio nekenčiama. Iš tiesų žmogus, aplietas neapykanta, taip pat jaučiasi nekaip.
Mandagumas be entuziazmo
Žodžiu, vagiui pasislėpus artimiausiuose krūmuose, teko nukabinus nosį sliūkinti į mobiliojo ryšio bendrovę ir policiją.
Policijoje akivaizdžiai pradžiugo, kad nesu ryžtingai nusiteikusi rašyti pareiškimą. Tačiau vis dėlto pasakiau, kad neturėtų būti taip, kad žmonėms vidury dienos iš rankų plėšiami telefonai, ir galbūt galima ką nors šia linkme nuveikti.
Dūsaudama tyrėja paklausė, kam gi aš tą telefoną išvis išsitraukiau. Pasakiau, kad norėjau pažiūrėti, kiek liko laiko, kada atvažiuos autobusas. „Hm“, – sulaukiau neaiškaus atsakymo. Galiausiai, kad nelikčiau visai be dėmesio, vis dėlto buvo nutarta iškviesti patrulinį automobilį – jo laukėme gana ilgai.
Vėl man buvo nepašykštėta patarimo, kad reikėjo kviesti policiją iškart. Tačiau, visų pirma, kuo paskambinti, visų antra – kokia tikimybė, kad tuo metu bus laisvas patrulinis automobilis ir kad vagis lauks (tegu ir kelias minutes), kol jis atvyks? Tiesą pasakius, policininkų entuziazmo stoka visai suprantama.
Tačiau vis tiek sėdome į policijos automobilį, ir aš, ištempusi akis, ėmiau dairytis pro tamsintus langus, kad kaip nors pateisinčiau visą šią operaciją. Beje, policininkai sakė, kad pasitaiko žioplių, kurie, pavogę telefoną, toliau sukiojasi toje pačioje vietoje.
Nuvažiavome pažiūrėti ir nusikaltimo vietos – ten po senovei švietė saulė, ėjo reti praeiviai. Tačiau vagis su mano telefonu rankoje, deja, nei ant suoliuko sėdėjo, nei gėrė alų prie netoliese įsikūrusio kioskelio...
Galiausiai situacijos kvailumo pirmoji neištvėriau aš – gal, sakau, eisiu į darbą kaip ėjusi. Policininkai su regimu palengvėjimu atsiduso patikinę, kad pareiškimą policijai galėsiu parašyti vėliau, jei pamatysiu tą įtartiną subjektą... Viskas: nusikaltimas yra, bausmės – ne. Nebent bausme laikytume mano pigų telefoną, galimas dalykas, dar ir sugadintą besitąsant...
Policijos patarimai: kaip jais pasinaudoti?
Policija pataria išmokyti vaiką viešose vietose su telefonu elgtis atsargiai – laikyti jį krepšyje arba kišenėje, kad jo nesimatytų. Vaikas turėtų būti įjungęs tylios arba vibruojančios aplinkos režimą ir vengti telefonu naudotis gatvėje.
Tokiu atveju telefoną geriau išvis palikti namie – juk mobilusis telefonas ir sukurtas tam, kad juo būtų galima naudotis gatvėje. Tikriausiai, saugantis vagysčių, tačiau norint bet kokiu momentu susisiekti su reikiamais žmonėmis, geriausia susirašinėti SMS žinutėmis, jei ne pasitaikantys atvejai, kai plėšikai prieina prie moksleivio ir ne traukia telefoną iš rankų, o liepia jį atiduoti. Jei vaikas apsimes, kad neturi telefono, ar iš tikrųjų jo neturės, gali būti iškratytas arba net sužalotas.
Taip pat akivaizdu, kad bene labiausiai Europoje mobiliaisiais telefonais aptekusioje Lietuvoje kiekvienas suaugęs žmogus jį turi, taip pat telefonus turi ir daugelis moksleivių – bent jau didžiuosiuose miestuose. Taigi vengimas bendrauti telefonu gatvėje apsaugotų nebent nuo spontaniškų vagysčių.
Jeigu vaikui prireikia paskambinti ar atsiliepti į skambutį esant viešoje vietoje, patarkite, kad jis būtų atsargus ir liktų ten, kur galėtų aiškiai matyti, kas vyksta aplinkui.
Tai veiksmingas patarimas, tačiau, deja, labai dažnai vagystės įvykdomos dieną, aplinkui vaikštant žmonėms. Viskas įvyksta žaibiškai, niekam nespėjus nė mirktelėti.
Vaikas neturėtų naudotis telefonu eidamas ar sutemus. Patarkite savo vaikui neduoti telefono nepažįstamam žmogui, kuris sakys, kad jam reikia skubiai paskambinti. Taip greičiausiai bus siekiama telefoną pavogti.
Tai taip pat geras patarimas, tačiau pasinaudoję juo žmonės niekam neleis naudotis savo telefonu, nes frazė „Pavogė telefoną, man reikia paskambinti policijai“ jiems atrodys klasta, o vagišiaus ir pėdos jau bus ataušusios. Būtent taip aš ir jaučiausi, o paprašyti telefono neįsidrąsinau. Nors tuomet jau buvo per vėlu.
Jūsų vaikas turi suprasti, kad jis ir jo sveikata yra svarbiausia, o telefono praradimas nebus bėda, jeigu tai padės apsisaugoti nuo užpuolikų. Jeigu yra grasinama, jūsų vaikas turėtų nesipriešinti ir atiduoti savo telefoną, o paskui iš karto apie tai pranešti jums (t. y. tėvams).
Jeigu pavagiamas vaiko mobilusis telefonas, informuokite savo mobiliojo ryšio operatorių, paskambinę klientų aptarnavimo telefonu, ir policiją. Padarykite tai kaip galima greičiau, nes jums reikės apmokėti naudojimosi pavogtu telefonu išlaidas tol, kol nepranešta apie vagystę.
Kalbėti svetimu telefonu – šią taktiką naudoja telefoną radę nesąžiningi žmonės (sąžiningas nesunkiai ras, kaip telefoną grąžinti, paskambinęs numeriu su įrašu „mama“, „vyras“, „žmona“ ar bet kuriuo kitu) arba neprofesionalai, vykdantys šias vagystes tik retkarčiais. Profesionalai SIM kortelę iškart išmeta.
Įdomu tai, kad Viešosios policijos Prevencijos skyriaus parengtoje informacijoje kalbama tik apie vaikus, lyg suaugusieji turėtų daugiau galimybių apsiginti. Žinoma, gal iš pasaulio galiūno sudėjimo žmogaus rankų niekas neluptų telefono, bet visi kiti turi mažai galimybių, nebent pro šalį eitų stambus greitos reakcijos ir neabejingas artimo nelaimei vyrukas. Sutikite – per daug „jei...“.
Vagysčių gausėja
Tikimybė susidurti su telefonų vagimis Lietuvoje gana didelė. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, mobiliųjų telefonų vagystės ar plėšimai mūsų šalyje šiuo metu sudaro apie 60 proc. visų viešose vietose padaromų nusikaltimų.
Manoma, kad Lietuvoje per metus pavagiama keliasdešimt tūkstančių mobiliųjų telefonų. Policija neretai užfiksuoja atvejų, kai dėl telefono užpuolikai auką perdūrė peiliu, sumušė, suspardė, tad neretai telefono vagystė susijusi ne tik su materialiniais nuostoliais.
Netiesiogiai mobiliųjų telefonų vagysčių mastą patvirtina ir faktas, kad kasmet į mobiliojo ryšio bendroves kreipiasi iki dešimties tūkstančių klientų, prašydami užblokuoti prarastų telefonų korteles. Manoma, kad dauguma jų yra pavagiami. Net jei būna pamesti, jie patenka į nelegalią apyvartą. Juk pamestus telefonus kažkas randa ir greičiausiai parduoda.
Specialistai sako, kad oficialią statistiką drąsiai galima dauginti iš trijų, nes dalis pavogtų telefonų savininkų nesikreipia nei į policiją, nei į mobiliojo ryšio bendrovę, jei naudojasi išankstinio mokėjimo paslauga.
Deja, nėra tikslios statistikos, kokie telefonai labiausiai vagiami.
Nei mums, nei vagiui
Telefono vagystė – tik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų egzistuoja visas jų pardavimo tinklas. Didelę paklausą vogti telefonai turi Rusijoje, ypač – Baltarusijoje. Kartais Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje pavogti telefonai vežami į Lietuvą. Tačiau perkantieji vogtus telefonus labai rizikuoja.
Jeigu jų savininkai savo šalies mobiliojo ryšio bendrovėse yra užblokavę ne tik numerius, bet ir IMEI kodą, tokiais telefonais nebus galima naudotis, jau nekalbant apie moralinį šio reikalo aspektą.
Ypač keista situacija tampa tuomet, kai jums pavogė mobilųjį, o jūs nusiperkate taip pat vogtą telefoną. Tad geriausia telefoną pirkti ne turguje ir ne, atrodo, legaliai veikiančiuose kioskeliuose, o salonuose.
Prieš kelerius metus pakeisti IMEI kodą buvo įmanoma bet kurioje mobiliojo ryšio bendrovėje. Dabar tokia veikla, pakeitus įstatymą, yra baudžiama. Kad prie IMEI buvo prikišti nagai, galima visai lengvai nustatyti.
Tik nereikia susipainioti – pakeisti IMEI kodą yra ne tas pats, kas atsieti telefoną nuo vieno ryšio ir susieti su kitu. Pastarąją operaciją atlikti yra legalu ir kur kas paprasčiau. „Atrišant“ telefoną IMEI kodas nekeičiamas. Tad jei kas nors, parduodamas jums telefoną, ramina, kad jį bus lengva susieti su bet kokiu ryšiu, tai jums nieko nepadės, jei IMEI bus sugadintas ar užblokuotas. Juk dėl daugelio vagysčių nesikreipiama nei į policiją, nei į mobiliojo ryšio bendrovę – ypač kai pavagiami telefonai, kuriems naudojamos bet kuriame kioske parduodamos kortelės.
Vagių gildijos techninė grandis apie IMEI kodą žino viską, o daugelis žmonių apie jį išgirsta tik tuomet, kai pavagiamas telefonas, arba yra girdėję, tik neturi žalio supratimo, koks jis ir kur jį rasti. Beje, kaip mums aiškino „Tele2“ mobiliojo ryšio bendrovėje, norint sužinoti IMEI kodą, visai nereikia ieškoti mobiliojo telefono dėžutės ar techninės dokumentacijos, be to, IMEI kodą galima užblokuoti bendrovei pateikus asmens dokumentą. Tiesa, apsilankius savo mobiliojo ryšio bendrovėje, apie šią galimybę man niekas neužsiminė, o aš šios informacijos nežinojau.
15 skaitmenų kodas yra užrašytas ant kiekvieno telefono pakuotės, ant telefono korpuso užklijuoto lipduko, taip pat jį galima rasti telefono garantinėje pažymoje. Kodas yra įdiegtas ir kiekvieno telefono programinėje įrangoje – tereikia surinkti tokią simbolių seką: *#06#.
Tačiau dažniausiai žmonės stengiasi užblokuoti numerį, kad vagis nepasinaudotų kortele. Jei būtų užblokuojamas ir IMEI, tai trukdytų sugauti vagį, jei kas nors bandytų tai daryti, nes tokios paieškos brangiai kainuoja ir vykdomos išskirtiniais atvejais. IMEI kodo blokavimas tik atima galimybę kam nors kitam naudotis jūsų telefonu.
Beje, iki gyvos galvos nuteistas pakelių maniakas K. Jonaitis buvo susektas būtent pagal nužudytųjų merginų telefonų IMEI kodus, nors telefonai buvo išjungti.
Policijos departamente saugomi slaptu žymėjimu paženklintų telefonų sąrašai. Tai taip pat labai padeda ne tik ieškant dingusio telefono, bet ir įtarus, kad asmuo naudojasi vogtu daiktu.