aA
Kilnojamosios meno vertybės nuo seno domino ne tik siekiančiuosius jų įsigyti legaliai, tačiau ir tuos, kurie troško šį turtą gauti bet kokiais būdais. „Menas yra žavingas, tačiau verčia daug dirbti“, – dar tarpukariu yra pasakęs vokiečių komikas Karlas Valentinas.
Pablo Picasso paveikslas "Nude, Green Leaves and Bust"
© AFP/Scanpix

XX a. paskutiniame dešimtmetyje neregėtai meno rinkoje išaugusios kainos padidino meno kūrinių vagysčių skaičių, o atsivėrusios Europos sienos palengvino nelegalią meno kūrinių apyvartą. Vien Vokietijoje kiekvieną dieną pagrobiama po septynis meno kūrinius.

JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) duomenimis, metinė nusikaltimų, susijusių su meno ir kultūros vertybėmis, apyvarta siekia 4,56 mlrd. eurų (6 mlrd. JAV dolerių). Tiek pinigų kasmet netenkama dėl meno kūrinių vagysčių, sukčiavimo, nelegalaus meno kūrinių gabenimo ir neteisėtos prekybos jais. Interpolas skaičiuoja, kad tai ketvirta dažniausių nusikaltimų rūšis po prekybos narkotikais, ginklais ir pinigų plovimo.

Koks likimas ištinka meno kūrinius, kai jie dingsta iš visuomenės akiračio? Kas ryžtasi meno vagystėms, žinodamas, kad tokie šedevrai kaip Pablo Picasso paveikslas „Balandis su žaliaisiais žirneliais“ (1912) ar Henri Matisse’o „Pastoralė“ (1906), pavogti praėjusių metų gegužę Paryžiuje, niekada negalės rasti pirkėjų viešojoje meno rinkoje?

Kaina padidėtų

2010-aisiais meno kūrinių vagims ypač sekėsi. Iš Mohamedo Mahmoudo Khalilo muziejaus Kaire rugpjūtį dingo Vincento van Gogho paveikslas „Vaza su gėlėmis“, vertinamas 42 mln. eurų. Tik įvykus vagystei paaiškėjo, kad iš 43 muziejaus salėse įrengtų apsaugos kamerų veikė vos septynios. Kiekvienas muziejuje eksponuojamas paveikslas privalėjo būti saugomas dar ir signalizacijos, tačiau ir ši buvo išjungta.

Prieš tai, 2010 m. gegužę, Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejuje (Musée d’Art Moderne de la Ville de Paris) vagys, išdaužę langą, išpjovę metalines groteles ir ramiai apvaikščioję muziejaus sales, pasirinko penkis moderniojo meno kūrinius: Pablo Picasso, Henri Matisse’o, Amedeo Modigliani, Georges’o Braque’o ir Fernando Légero darbus. Muziejaus darbuotojai vagystę pastebėjo tik kitą rytą. Vėliau paaiškėjo, kad ir šiame muziejuje signalizacija neveikė jau kelis mėnesius. Pavogti paveikslai ekspertų vertinami nuo 100 iki 500 mln. eurų.

Meno kūrinių, kurie iki tol niekada nebuvo pasiūlyti meno rinkoje, tikslią vertę nustatyti sudėtinga. Vadovaujamasi tik lyginamuoju metodu, gretinant panašius darbus. Tačiau jei vieną dieną dingęs meno kūrinys staiga atsirastų, tiek pats vagystės faktas, tiek įgytas populiarumas jo kainą gerokai padidintų.

Įtraukia ir draudimo bendroves

Pernai Paryžiuje ir Kaire pavogti paveikslai iki šiol nesurasti. Tikimybė, kad jie kada nors atsiras, labai maža. Pasak Londone veikiančios asociacijos Prarastų meno kūrinių registro (The Art Loss Register) atstovų, surandama vos 12–15 proc. pavogtų meno vertybių. Jei jos surandamos, tai paprastai arba netrukus po vagystės, arba jau po daugybės metų.
Kartkartėmis pasigirsta pranešimų apie keistomis aplinkybėmis surastus meno kūrinius. Regis, jie savaime atsirado kokiame nors apleistame bute ar miške – lyg būtų buvę slepiami tokiose niekam tikusiose slėptuvėse. Žinoma atvejų, kai neprofesionalus meno vagis, susigundęs dailiu ir prastai saugomu meno kūriniu, jį tiesiog pasiima su savimi. Tik išsinešęs pagaliau suvokia, ką padarė.

„Pavogti meno kūrinius nepalyginamai lengviau nei vėliau juos paversti pinigais“, – teigia meno ekspertai. Vagiui, neturinčiam reikiamų kontaktų juodojoje meno rinkoje, parduoti visiems atpažįstamus šedevrus beveik neįmanoma. Suvokę tai jau po pavykusios vagystės, kai kurie vagys moja ranka į patirtą riziką ir tiesiog atsikrato jiems nebereikalingų meno kūrinių – palieka juos viešose vietose. Tiesa, kūriniai, atsiradę tokiose keistose vietose, neretai slepia ir kitą scenarijų: nusikaltėlių ir nuskriaustųjų bendradarbiavimą.

Meno kūrinius vagiančių ir reketu užsiimančių nusikalstamų grupuočių taikiniais neretai tampa ne pavogtų meno kūrinių savininkai, o draudimo bendrovės. Joms finansiškai apsimoka derėtis ir atsiskaityti su nusikaltėliais. Kad ir kokia didelė būtų prašoma kaina, ji beveik visada mažesnė už tą, kurią tektų sumokėti savininkui, jei meno kūrinys nebūtų surastas. Draudimo bendrovių pranešimai apie numatomą atlygį už suteiktą informaciją paprastai slepia žinutę vagims apie pasiryžimą derėtis.

Pirmiausia komplikuoja paiešką

Tik retkarčiais pavogtos meno vertybės vėl išnyra viešojoje meno rinkoje. Didieji aukcionų namai „Sotheby’s“ ar „Christie’s“, saugodami gerą vardą ir prestižą, rūpestingai analizuoja parduodamų meno kūrinių kilmę. Čia parduoti neseniai pavogtus meno kūrinius labai sudėtinga. Mažesni aukcionų namai ir meno perpardavinėtojai paprastai neturi tarptautinių ryšių ir ne taip kruopščiai domisi kūrinio kilme.

„Jei meno kūrinio vagis nėra visiškas naujokas, jis nedelsdamas išveš pavogtą meno kūrinį į užsienį“, – tvirtina prof. Erikas Jayme, Hagos tarptautinės teisės akademijos viceprezidentas, tarptautinės teisės ir meno teisės ekspertas. Vos kirtus sieną, ima veikti jau kelių valstybių įstatymai: tos, kurioje meno kūrinys buvo pagrobtas, tos, kurioje jis atsidūrė, o galbūt ir dar vienos, kurios pilietis yra vagis… Padėtis iš karto tampa daug sudėtingesnė.

Įvairiose šalyse skirtingai skaičiuojami ir senaties terminai, taikomi meno vertybių vagystėms. Būtent dėl šios priežasties dalis meno kūrinių ilgus metus laikomi slėptuvėse, laukiant naujos jų „gimimo“ valandos, kai legalizuoti nusikaltimą bus saugiau. Italija – vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kurioje esama teisinių galimybių legalizuoti vogtą meno kūrinį. Tereikia įrodyti, kad pirkėjas jį įsigijo neturėdamas nusikalstamų ketinimų ir vadovavosi geros valios nuostatomis.

Ribų neliko

Kasdien iš muziejų, bažnyčių ir privačių kolekcijų Austrijoje pavagiamas bent vienas meno kūrinys, Vokietijoje – septyni. Tikslių skaičių apie kitas šalis nėra, tačiau tikėtina, kad Prancūzijoje, Italijoje, JAV ir Didžiojoje Britanijoje jie būtų gerokai didesni. Italija ir Prancūzija – valstybės, kuriose pavagiama daugiausia ir brangiausių meno kūrinių.

Meno vertybės nuolat dingsta ne tik iš muziejų kolekcijų, bet ir iš menkai saugomų bažnyčių, rūmų ir vienuolynų. Iki XVIII a. pabaigos tokios vagystės vis dar buvo tabu. Bažnytiniai lobiai atbaidydavo net didžiausius vagis, tikėjusius neišvengiama Dievo bausme. Tačiau net ir pavogus bažnytinio meno vertybes, nebūtų buvę įmanoma jų parduoti net ir perpardavinėtojams. Šiandien ši linija jau peržengta.

Vagia ir saugotojai

Meno kūrinių nuolat pasigendama. Tačiau nei muziejų, nei privačių galerijų vadovai, nei nukentėję privatūs asmenys nelinkę garsiau kalbėti apie dingstančias vertybes. Vengiama pripažinti, kad apsaugos sistemos veikia prastai, o meno vertybių saugotojai yra aplaidūs.
2005 m. nuskambėjo istorija apie tuometę Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus parodų kuratorę Larisą Zavadskają. Per 30 darbo muziejuje metų ji sugebėjo iš muziejaus kolekcijos pasisavinti 221 meno vertybę. Bendra jų vertė siekė 3,73 mln. eurų.

Po šio atsitikimo Rusijos muziejams teko peržiūrėti ir iš naujo kataloguoti savo kolekcijas. Neseniai Sankt Peterburgo Ermitažo muziejaus direktorius Michailas Petrovskis prašneko apie šios peržiūros rezultatus. Jis paskelbė, kad valstybinėse Rusijos muziejų kolekcijose šiuo metu trūksta mažiausiai… 87 tūkst. objektų!

Teikdamas informaciją direktorius išliko ramus, padėties nedramatizavo. Jo nuomone, vagystės vyksta visur, ne vien muziejuose, tad neverta muziejų salių perkrauti stebėjimo kameromis: „Muziejus – tai žmogiška vieta, ji turi skatinti pasitikėjimą vieni kitais...“
O ką daryti, jei pasitikėjimas pakertamas?

Tikrieji užsakovai – kriminalistai

Įvykus didelei meno kūrinio vagystei, pasigirsta spėlionių apie galimus užsakovus. Tebėra gyvas mitas apie apsėstą „romantišką“ meno kolekcininką, požemiuose slapstantį savo kolekciją, trokštantį bet kokia kaina padidinti ją nepasiekiamais šedevrais.

Nemažai šedevrų, saugomų valstybiniuose muziejuose, išties nėra ir niekuomet nebus parduodami. Daugumoje Vakarų valstybių meno kūrinys, kartą patekęs į muziejaus kolekciją, niekada daugiau jos nebepaliks – jį parduoti uždrausta. Tokia taisyklė galioja siekiant apsaugoti nacionalines kolekcijas, kad jos nebūtų iššvaistytos muziejaus vadovybei pristigus lėšų ar įsigeidus renovuoti pastatą.

Vadinasi, dauguma garsiausių meno kūrinių privatiems kolekcininkams iš tiesų niekada nebus prieinami. Tačiau ar tai pakankama priežastis rizikuoti? Istorija apie kliedintį kolekcininką, nelegaliai įsigijusį visame pasaulyje ieškomą šedevrą, yra pasitvirtinusi tik kartą. 1983 m. Budapešte pavogtas Rafaelio paveikslas „Esterhazy Madonna“ po poros metų buvo rastas Graikijoje.

Patys pavojingiausi meno vertybių vagys – gerai pasirengusios profesionalių nusikaltėlių gaujos. Jos verčiasi tipiška organizuotų nusikaltėlių veikla, bet taip pat grobia ir meno kūrinius. Tai ne jautrūs meno mėgėjai, o šaltakraujiški nusikaltėliai. Menas jiems tėra būdas reketuoti, šantažuoti, naudoti mainams už kitus nusikaltimus. Ir tik retesniais atvejais jis naudojamas tiesioginei prekybai juodojoje rinkoje. Teigiama, kad juodojoje rinkoje už meno kūrinius mokama vos 10 proc. tikrosios jų vertės.

Originalai – už kopijų kainą

Žinovai tvirtina, kad pastaraisiais metais stiprėja tendencija Vakaruose pavogtus originalius meno kūrinius perparduoti Azijoje kaip… geros kokybės jų kopijas.
Originalaus kūrinio idėja ir jos vertės supratimas – išskirtinai Vakarų kultūros išugdyta ir čia puoselėjama vertybė. Kitose kultūrose tiek paties kūrinio originalo sąvoka, tiek muziejaus, kaip institucijos ir originalų saugotojo, idėja perimta dar tik labai neseniai. Ir į meno vertybių kilmės istoriją ten kur kas mažiau gilinamasi.

Azijos ir arabų valstybėse svarbiausi estetiniai kriterijai. Net jei ir keliamas klausimas, ar kūrinys originalus ir ar jis legalus, paprastai šis klausimas nebūna pats svarbiausias. Milijonus eurų kainuojantį originalą pardavę už jo kopijos kainą, meno vagys vis tiek gauna apčiuopiamos finansinės naudos.

Pavogė ir „Mona Lizą“

Norint pavogti garsiausius meno kūrinius, nebūtinai reikalingas sudėtingas vagystės scenarijus.

Pagalbinis Luvro muziejaus darbininkas italas Vincenzo Peruggia nusikabino nuo sienos Leonardo da Vinci tapytą „Mona Lizą“ ir išsinešė, įsidėjęs į odinį lagaminėlį. Tai buvo sekmadienį, 1911 m. rugpjūčio 20 dieną. V. Peruggia, kuris „darbavosi“ apsivilkęs tarnybinę uniformą, muziejaus lankytojai nedrįso užkalbinti. Po vagystės net porą dienų niekas rimtai nesidomėjo, kur dingo garsiausias pasaulyje paveikslas. Gal jis užlaikytas fotografo arba restauratorių dirbtuvėse? Tik pačiam fotografui paklausus, buvo susigriebta, kad „Mona Lizos“ iš tiesų nebėra.

Tyliai išsinešęs paveikslą iš Luvro, V. Peruggia išgabeno jį į savo gimtąją Italiją. Dvejus metus slėpė po lova. Tuo metu skirtingose šalyse buvo parduotos keturios išties aukštos kokybės „Mona Lizos“ kopijos, tvirtinant, kad kiekviena jų – tai paslaptingai dingęs ir vėl atsiradęs originalas.

Pagaliau V. Peruggia nusprendė parduoti garsųjį paveikslą… Italijos valstybei. „Mona Liza“, pasak naivaus tėvynę mylinčio vagišiaus, Napoleono buvusi nesąžiningai pavogta iš italų tautos. Šiandien žinoma, kad pats L. da Vinci XVI a. atvežė paveikslą į Paryžių ir padovanojo Prancūzijos karaliui Pranciškui I.

Turėjo aistrą menui

„Iki gyvenimo pabaigos mylėsiu meną“, – baigiantis teismo procesui 2002 m. ištarė Stéphane’as Breitwieseris, garsiausias visų laikų meno kūrinių vagis, kaip jį apibūdino britų dienraštis „The Guardian“. Per šešerius metus (1995–2001) iš įvairių Europos muziejų šis prancūzas pavogė 239 meno kūrinius, kurie vėliau ekspertų buvo įvertinti 1,05 mlrd. eurų suma.

Įdomi detalė – pinigai S. Breitwieseriui nebuvo svarbūs. Meno kūrinius jis vogė apimtas nenusakomos aistros. Labiausiai jį domino sidabro dirbiniai, gobelenai ir senųjų meistrų darbai. Šis jaunas prancūzas kalėjime vėliau parašė prisiminimų knygą.
Nesuvaldomą trauką meno dirbiniams jis tvirtina pajutęs po tėvų skyrybų. Išsikraustydamas tėvas pasiėmė iki tol jaunuolį supusius meno kūrinius. Likęs tuščiame „Ikea“ stiliumi apstatytame bute, S. Breitwieseris ėmė kaupti savo meno rinkinį. Važinėjo po Europą, lankėsi meno mugėse, galerijose, susipažino su svarbiausiomis meno kolekcijomis. Sužinojo geriausius būdus, kaip iš jų pasipildyti savąją.

S. Breitwieseris retai vogdavo iš didelių muziejų ir tik keletą kartų susigundė itin brangiais meno kūrinius. Vienas jų – didžiojo XVI a. vokiečių dailininko Lucaso Cranacho vyresniojo kūrinys „Sibilės iš Klevė portretas“, įvertintas 7,3 mln. eurų.
Neretai S. Breitwieseris lankydavosi Šveicarijos, Vokietijos, Pietų Prancūzijos pilyse. Išsirinkęs patinkančias meno vertybes, tiesiog išmesdavo jas pro langą. Aplankęs parodas, pasivaikščiodavo parke ir susirinkdavo ten besimėtančius meno kūrinius...

Išdavė upė

S. Breitwieseris buvo sučiuptas Liucernoje po nedidelės senovinio ginklo vagystės. Policijos komisariate jaunam vaikinui buvo paaiškinta, kad jei jis grąžins pavogtą meno kūrinį, byla nebus keliama.

Stéphane’as susisiekė su savo motina. Išaiškinęs, kur rasti reikalingą meno vertybę, paprašė ją atvežti. Motina, pirmąsyk po daugelio metų įėjusi į sūnaus butą, negalėjo patikėti savo akimis...

Galbūt gelbėdama sūnų ar iš neapykantos menui ji supjaustė visus rastus tapybos darbus į mažus gabaliukus. Sidabro dirbinius, ginklus ir muzikos instrumentus tiesiog sumetė į netoliese tekėjusią Reino upę.

Netrukus dalį meno vertybių srovė išplukdė į krantą ir istorija iškilo viešumon. 102 meno kūriniai buvo restauruoti ir grąžinti muziejams, 137 sunaikinti amžiams.

Tapo populiarus

Ekonominiu sunkmečiu buvo girdėti balsų, kad investuoti į meno kūrinius verta. Investuoti į paveikslus, porcelianą ir kitas meno vertybes, regis, saugiau nei į vertybinius popierius. Tačiau pasikliauti vien tuo taip pat rizikinga.

Niekas iki šiol rimčiau nepagrindė, kas ir kokiais tikslais praėjusių metų gegužę galėjo pavogti milijoninės vertės P. Picasso, H. Matisse’o, A. Modigliani, G. Braque’o ir F. Légero darbus iš Paryžiaus miesto moderniojo meno muziejus. Mažai tikėtina, kad šie paveikslai dabar puošia privataus kolekcininko slaptų apartamentų sienas. Pavogtos meno vertybės greičiau taps tolesnių piktų kėslų įrankiu.

Paryžiaus moderniojo meno muziejus, iki tol buvęs Pompidou meno centro šešėlyje, gali guostis nebent įgytu populiarumu. Kalbama, kad iškart po vagystės muziejaus lankytojų skaičius gerokai padidėjo. Tik ar naujieji turistai iš tiesų domisi meno kūriniais, kurių anksčiau nepastebėjo, ar tik iš smalsumo apžiūrinėja stiklines muziejaus vitrinas, tokias nepatikimas, kad net neapsaugo pasaulinių šedevrų?

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Juodasis mokyklų sąrašas, kurį prieš pat rugsėjį suplėšė Karbauskis (260)

Ne visų mokyklų koridorius ir klases nuo rugsėjo užpildė krykštaujančių mokinių balsai. Viena...

Karaliaučiaus žurnalistų tyrimas: ES milijonai gelbėti Baltijos jūrą buvo iššvaistyti „rusiškais“ metodais (159)

Kaliningrado srities valymo įrenginiai tebeteršia Baltijos jūros akvatoriją. Už jų statybas...

Prabilo apie precedento neturintį sprendimą dėl pensijų: gali būti atleisti šimtai žmonių (47)

Praėjusią savaitę priimtas Vyriausybės sprendimas nuo 2021-ųjų pensijų išnešiojimą patikėti...

Prie FIBA kritikų prisijungė Prancūzijos žvaigždė: tas pats šūdas specialiai Krepšinis.lt iš Pekino (15)

Prieš penkerius metus Evanas Fournier su kitais Prancūzijos rinktinės krepšininkais sunkiai...

Baltijos jūroje prie Klaipėdos – didžiulės dingusiojo paieškos, pasitelktos pajėgos

Baltijos jūroje prie Klaipėdos pirmadienio rytą atnaujinta iš apvirtusios jachtos dingusio...

Triumfuojantis Scariolo šypsosi: čempionate stipriausia komanda buvo Serbija, bet... galutinė rikiuotė (6)

Italas Sergio Scariolo ir vėl triumfuoja. 58-erių krepšinio specialistas Ispanijos rinktinę...

EK atstovas apie Johnsoną: tiesą sakant, esame kiek šokiruoti (12)

Europos Sąjungos pareigūnai atmeta Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Boriso Johnsono...

Diena, kai žuvo 75 proc. gyvybės: asteroidas trenkėsi 10 milijardų atominių bombų jėga (38)

Prieš 66 milijonus metų Žemėje nutiko šis tas baisaus. Milžiniškas asteroidas (jo skersmuo...

Atviras Natalijos Bunkės interviu: apie psichologo pagalbą, sunkumus su sūnumi bei santykius su buvusiu vyru ir Viktorija Siegel (128)

„Aš nesu pasiruošusi su visa Lietuva dalintis savo lova. Tai, chebryte , pradedam“, – jau...