Tai DELFI paskatino atidžiau pažvelgti į dabartines legendinio pačiame sostinės centre veikiančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vidines problemas.
Kiek asmenų bando žudytis?
Kad itin siaubingos sąlygos Lietuvos kalėjimuose pernai rudenį žiniasklaidoje itin plačiai papasakojo ir žinomas šalies prodiuseris Rolandas Skaisgirys. Jis buvo tapęs įtariamuoju garsioje plataus masto politikų bei verslininkų korupcijos byloje, todėl jam teko už grotų Vilniuje, T. Kosčiuškos gatvėje esančioje areštinėje praleisti 48 valandas.
Sugrįžęs į laisvę lietuviškų serialų sumanytojas ir buvęs Rolando Pakso „tvarkiečių” partijos visuomeninis konsultantas viešai pareiškė, kad savo rankomis sutvarkys apgailėtinai atrodančią kamerą, kurioje jam teko trumpai kalėti. Tačiau praėjus kuriam laikui žurnalistui pasiteiravus, kada bus ištesėtas šis viešojoje erdvėje paskelbtas pažadas, prodiuseris R. Skaisgirys atsitvėrė tylos siena.
Maršrutu kalėjimas-laisvė-kalėjimas dabar keliauja beveik 9 tūkstančiai kriminalinių nusikaltėlių, įstatymo laužymą pavertę savo karjera ir gyvenimo būdu. Kietos rankos priemonės jiems nepadeda. Baudžiamosios institucijos – policija, prokuratūra, teismai, kalėjimų sistema – iki šiol bejėgės sustabdyti itin spėriai kylančią nusikaltimų bangą.
Kalėjimų departamento pateiktais duomenimis, 2014 m. pabaigoje Lietuvoje kalėjo 8 628 asmenys, iš jų – 7 778 nuteistųjų ir 850 suimtųjų. Laisvės atėmimo įstaigose kalėjo 373 moterys ir 78 nepilnamečiai, visi kiti kalintys asmenys yra vyrai.
Kai kurie nuteistieji ar teismo pabaigos laukiantys vyrai savo laiškuose teigia, kad nuo visuomenės kruopščiai slepiama dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų ir konfliktų su kitais nuteistaisiais, nusižudžiusiųjų asmenų skaičius.
Kalintys asmenys pateikė šokiruojančių žinių, kad esą bene daugiausia tokių atvejų nutinka pačiame Vilniaus centre jau 111 metų veikiančiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Kai kurie nepanorę savo vardų pateikti asmenys prasitarė, kad esą pasitaiko ir tokių atvejų, kai slapčia iš Lukiškių teritorijos išvežami mirusieji nuteistieji ar kalintys iki teismo.
Esą netgi kruopščiai nuo visuomenės slepiama tikroji mirusiųjų asmenų statistika.
Tačiau šia tema pašnekinta Kalėjimų departamento direktorės patarėja Karolina Frolovienė atsakė: „Visų pirma, norime paneigti šią nelogišką informaciją, ir galime pagrįsti faktais. Pernai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nusižudė du kalintys asmenys, o 2015 m. pirmąjį pusmetį neužfiksuota nė viena savižudybė. Visose Lietuvos laisvės atėmimo vietose 2014 m. užregistruota 11 savižudybių, šiemet iki šios dienos – 5”.
„Nemanau, kad jie žudosi dėl prastų kalėjimo sąlygų, tiesiog žmonėms būna depresija, stresas, kai jie patenka už grotų, ir tada jie kai kada pradeda elgtis neadekvačiai”, – pastebėjo ilgametis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo viršininko pavaduotojas Romas Ostanavičius.
Tuo tarpu Kalėjimų departamento atstovai kiek anksčiau teigė, kad 2014 m. sausio-rugsėjo mėnesių laikotarpiu, daugiausia bandymų nusižudyti užfiksuota būtent Lukiškių kalėjime – 39.
Minėtu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įstaigose iš viso bandė nusižudyti 179 asmenys, tačiau visi bandymai buvo laiku pažaboti.
Skundų lavina – iš Lukiškių
Šiuo metu Lietuvoje yra 11 laisvės atėmimo vietų įstaigų.
Kalėjimų departamento atstovai teigė, kad kalintieji dažniausiai skundžiasi kalinimo sąlygomis ir gyvenamojo ploto stoka.
„Ši problema yra akivaizdi dėl daugelio priežasčių, viena didžiausių yra tai, kad visos centrinės institucijos (prokuratūra, teismai ir t. t.) yra įsikūrusios Vilniuje, – nurodė departamento atstovai. – Visi konvojuojami iš kitų įstaigų asmenys yra laikinai apgyvendinami Lukiškėse, dėl ko ir būna perpildymas. Įstaiga yra įsikūrusi miesto centre, todėl jos ploto didinti neįmanoma. Problemą bandoma spręsti keičiant konvojavimo maršrutus ir iškeliant kalėjimą iš Vilniaus centro. Iškėlus kalėjimą, būtų atlaisvintos vietos tardymo izoliatoriuje apgyvendinamiems asmenims.”
Rugpjūčio pabaigoje Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomi 657 asmenys, iš jų – 403 atlieka teismo paskirtą bausmę, o 254 – suimtieji.
Anot Kalėjimų departamento vadovės patarėjos K. Frolovienės, Lukiškių iškeldinimo iš Vilniaus centro viešųjų pirkimų procedūros labai užsitęsė, todėl vis dar negalima įvardyti tikslios datos, kada kompleksas persikels į Pravieniškes. Lukiškių kalėjimo pastatą planuojama parduoti ir taip padengti dalį perkėlimo išlaidų.
Spaudžia ankštos kameros
1904 m. birželio 26 d. Vilniaus centre pastatytas Lukiškių kalėjimas yra apipintas įvairiausiomis istorijomis, legendomis. Dieną atrodantis nebylus, jis dažniausiai atgyja naktį. Ši kalinimo įstaiga garsėja tuo, kad joje bausmes atlieka ne tik paprasti nuteistieji, bet ir sunkiais nusikaltimais kaltinti, iki gyvos galvos nuteisti asmenys.
„Mums smagiausia būtų žinia, kad jau būsime iškeldinti, – optimizmu netryško R. Ostanavičius. – Bet kada tai įvyks, vis neaišku. Į šį klausimą galėtų tiksliai atsakyti Kalėjimų departamentas.”
Sudėtingomis sąlygomis dirbantis ir nuolat įvairiausiais nuteistųjų skundais užverstas R. Ostanavičius ir jo pavaldiniai pripažįsta, kad pagrindinė Lukiškių kalėjimo problema – plotas, nuteistųjų skaičiumi perpildyta įstaiga.
„Lukiškių tardymo izoliatorius – sena įstaiga, pastatytas kalėjimas daugiau kaip prieš 100 metų, – sakė jis. – Juk tada nebuvo jokių normų, o šiais laikais yra nustatytos normos ir negalime jų nevykdyti, realizuoti, todėl sulaukiame daugybės skundų. Todėl sulaukiame teismų sprendimų, kuriais yra nusprendžiama paskirti žmogui sankciją ar suėmimą, ir kad suėmimas būtų vykdomas mūsų izoliatoriuje. Pagrindinė mūsų įstaigos problema – plotas. Bet mes ne visada galime pakankamai užtikrinti ploto. Pagal teisės aktus yra nustatyta vienam žmogui 3,6 kvadratinio metro. Šito negalime užtikrinti ir šiai dienai teismuose dažniausiai pralaimime bylas dėl ploto ar kitų nepasitenkinimų. Teismai priteisia pinigų už gyvenamo ploto trūkumą.”
Ar daug tokių bylų, kai Lukiškių kalėjimas sulaukia skundų iš nuteistųjų? Anot pareigūno, per duomenų sistemą šiai dienai pradėta daugiau 750 bylų visose kalinimo įstaigose. „Vien tiktai pas mus Lukiškėse šiuo metu kali 900 asmenų”, – pabrėžė R. Ostanavičius.
Pašnekovo žodžiais, skundai nepriklauso nei nuo statuso kriminaliniame pasaulyje, nei nuo garsios, žiniasklaidoje išpopuliarintos nusikaltėlio pavardės.
„Juk teisė kreiptis su skundais ir prašymais visiems užtikrinama, – teigė kalėjimo direktoriaus pavaduotojas. – Jie skundžiasi, o mes atsakome, ar tie skundai yra pagrįsti, ar ne. Arba jiems nurodome, kad jie gali kreiptis į Kalėjimų departamentą arba teismus. Manau, kad skundus rašyti tapo madinga. Šiai dienai pagrindinis nuteistųjų arba teismo sprendimo laukiančių asmenų užsiėmimas yra skundų rašymas. Nebesvarbu, – ar tai pagrįstas, ar nepagrįstas skundas. Jiems esmės nesudaro.”
Pareigūnas pažymėjo, kad Lukiškėse neretai darbo reikalais vieši ir kolegos iš užsienyje veikiančių kalinimo įstaigų. „Kad ir kaip skambėtų, bet jie džiaugėsi, kad turime tokį seną pastatą su įrengtomis kameromis, teikiamomis paslaugomis”, – sakė R. Ostanavičius.
Maištaujantiems: svetimtaučių draugija
Kartkartėmis, kaip žurnalistui, asmeniškai tenka apsilankyti Lukiškių kalėjime, kadangi būtent šioje vietoje bausmes atlieka nemažai ankstesnėse knygose aprašytų bei šiandien didžiulį visuomenės susidomėjimą keliančių garsių baudžiamųjų bylų herojų.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, regis, viskas tvarkinga ir stabilu. Tačiau kiek ilgiau pabendravus su keliais jau ne vienerius metus šioje įstaigoje ne savo noru gyvenančiais ir teismų pabaigos laukiančiais, tačiau kategoriškai savo vardų nenorėjusiais atskleisti asmenimis, galima buvo susidaryti dvejopą įspūdį.
„Kai kada paskaičius žiniasklaidoje vieno iš Lukiškių vadovo R. Ostanavičiaus pasisakymus, kad pagrindinė šios įstaigos problema yra kvadratūra, kelia tik juoką, – pašnekesį pradėjo vienas kaunietis, teisiamas už dalyvavimą organizuoto susivienijimo veikloje. – Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį į administracijos darbuotojų galimą piktnaudžiavimą, biurokratizmą ir psichologinį smurtą suimtųjų atžvilgiu. Visi seni darbuotojai, ypač užimantys aukštas pareigas, laikosi pasenusių nuostatų žvelgdami į suimtuosius. Jie elgiasi taip, kaip įpratę dar sovietmečiu – jei tu čia patekai už grotų, esi niekas, o jie viršininkai ir nelinkę eiti į kompromisus sprendžiant iškilusias problemas. Jie nelinkę spręsti opiausių problemų, nerodo jokios iniciatyvos ir tuo pačiu toleruoja subkultūrą tarp pareigūnų ir suimtųjų.”
„Nesutikus su jų vykdoma diktatūra, pradėjus rašyti skundus, kone iškart prasideda psichologinis spaudimas: suimtieji talpinami į kameras rūsyje, taip vadinamame karantine, apgyvendinami su užsieniečiais (iš trijų skirtingų šalių), – tęsė pokalbį jis. – Arba prasideda masiniai mėtymai per kameras. Toks vaikymasis trunka įvairiai – kartais pasitaiko ir dešimt sykių per mėnesį arba po 3 per savaitę. Skiriamos ir nepagrįstos nuobaudos. Šių nuobaudų nagrinėjimas vyksta nesilaikant įstatymuose numatytos tvarkos. Apskundžiant nuobaudas ir rašant skundus (šiuo atveju – Lukiškių kalėjimo vadovui bei Kalėjimo departamentui) niekas nenagrinėjama, neatliekamas joks tyrimas – tik formaliai, neatsižvelgiama į suimtojo ar liudininkų argumentus. Po to dažniausiai pasiekia šabloniško turinio atsakymas: „Jūsų skundas nepagrįstas“. Todėl ir daugelio skundai yra nepagrįsti, kadangi taip išeina, kad mažai suimtųjų minėtų įstaigų atsakymus skundžia Administraciniam teismui. O ir daug tų skundų nepasiekia – būna atmetami dėl suimtųjų nežinojimo kaip elgtis tam tikrais atvejais.”
Atvirai prabilti nusprendęs asmuo pabrėžė, kad iš kalėjimų Administracinį teismą pasiekiantys skundai dažnu atveju yra išnagrinėjami nuteistųjų naudai.
Sportui – 2 valandos per mėnesį
Nenorėjęs būti atskleistas kitas pašnekovas tvirtino, kad už tokį atvirumą gresia didelis kalėjimo administracijos spaudimas.
„Dažnai esu etapuojamas, todėl pastebėjau, kad nei Kauno, nei Šiaulių tardymo izoliatoriuose šitokio administracijos teroro ir betvarkės nėra, kaip Lukiškėse, – tvirtino suimtasis. – Ne sykį yra tekę girdėti, kad Lukiškių vadovams ypač nepatinka lyginimai su minėtomis kalinimo įstaigomis.”
Anot jo, didelė problema – suimtųjų ir nuteistųjų užimtumas tarp niūriai atrodančių Lukiškių kalėjimo sienų: „Suimtieji negali niekur daugiau mokytis, išskyrus, vidurinį išsilavinimą. Nėra galimybės lankyti užsienio kalbų kursų.”
Atvirai prabilęs suimtasis nustebino pareikšdamas, kad į sporto salę kalėjime vyrai patenka labai retai.
„Galbūt laisvėje gyvenantiems atrodo, kad, mes čia nieko neveikiame, o tik sportuojame ir auginame raumenis, – sakė jis. – Deja, į sporto salę galime eiti tik du kartus per mėnesį ir praleisti po vieną valandą. Be to, iš suimtųjų kamerų atimamas bet koks sporto inventorius (šokdynės, jogos kilimėliai), nepravedamos jokios reabilitacinės programos, kai tuo tarpu Kaune ir Šiauliuose jos veikia. Vidurinio išsilavinimo mokytojai užduotis perduoda faktiškai neatidarydami kameros durų, išberia jas pro pravertą kameros langelį. Galbūt kai kam pasirodys absurdiška, bet nėra jokių bendrų užsiėmimų klasėse.”
Būtiniausia medicina – koridoriuose
Suimtasis vardijo ir apgailėtinas higienos sąlygas Lukiškių kamerose.
Ne ką mažesnę problemą pašnekovas laiko ir medicininės dalies darbą. Jo teigimu, vaistai prastai besijaučiantiems suleidžiami tiesiog kalėjimo koridoriuose.
Vyras pasakojo, kad pirmojo korpuso kiemeliai seniausiame Lietuvos kalėjime yra avarinės būklės – sienos byra, viršuje sutrupėjusio šiferio lakštai, grindinys ir prieigos yra duobėtos. Todėl smarkiai palijus susidaro didžiulės balos, ir kalintys asmenys ne tik negali jame laisvai vaikščioti, bet ir bėgioti. Anot pašnekovo, tokie vaizdai itin šiurpina į Lukiškes patekusius užsienio piliečius.
Užsieniečiai neriasi kilpas?
Lukiškėse kalintieji teigė, kad esą kalėjimo administracija nuo visuomenės nuslepia dažnai šioje įkalinimo įstaigoje pasitaikančius savižudybės atvejus.
„Prieš kiek laiko teko kalbėti su 21 metų Gruzijos piliečiu, kuris pamatęs karantino sąlygas, ketino pasikarti, – nelinksmai nusiteikęs kalbėjo sostinės centre esančiame legendiniame kalėjime teismų pabaigos laukiantis vyras. – Jis pareiškė: „Jei čia būčiau laikomas dar dvi, penkias dienas, būčiau neištvėręs ir pasikoręs”. Stebina, kad atvykėliai iš užsienio, dažniausiai pabėgėliai yra sodinami bendrose kamerose su žmogžudžiais, kriminaliniais autoritetais. Visiškai neatsižvelgiama į jų prašymus sėdėti su tos pačios tautybės žmonėmis. Sakyčiau, kad iš atvykėlių ypatingai tyčiojasi kalėjimo administracija – vilkina arba visiškai nesuteikia jiems teisinės pagalbos, būtinų vertėjo paslaugų. Tenka pasišnekėti ir su kitais suimtaisiais, kurie dažnai vežiojami po kitas įkalinimo įstaigas. Ir jie visi sutinka, kad toks chaosas bei prižiūrėtojų subkultūra klesti tik Lukiškėse.”
Kitas to paties likimo vyriškis minėjo, kad ne kartą naktimis yra girdėjęs kalėjimo prižiūrėtojų sujudimus dėl vyrų, kurie bando prieš save pakelti ranką.
„Tiksliai negaliu pasakyti, kiek žmonių nusižudė, tačiau vien tiktai pernai pats esu girdėjęs bemaž dešimt sykių, kai pareigūnai bėgo ir šaukė: „Pasikorė !”, – sakė jis. – Čia niekam nėra paslaptis, kad labai dažnos užsieniečių savižudybės. Kaip tik šiandien kalbėjau su būrio viršininku, jis man prasitarė, kad buvo paskirtas į pirmą aukštą, karantiną, kuriame kalinami užsienio piliečiai, tai jis pats atvirai pasakė, kad jei šie taip dažnai nesikartų, būtų viskas gerai.”
„Dėl paminėto fakto apie užsieniečių savižudybes ir neva slepiamus, naktimis išnešamus kūnus galime pasakyti, kad tai yra tiesiog neįmanoma, – suimtųjų teiginiais stebėjosi Kalėjimų departamento direktorės patarėja K. Frolovienė. – Lietuvoje kalintys užsieniečiai yra jų gimtosios šalies žinioje, apie kalinamą asmenį yra informuotos visos tarnybos ir institucijos, su jais bendrauja konsulatų ir ambasadų atstovai. Todėl bet koks mįslingas asmens dingimas būtų žinomas kitoms institucijoms. Be to, su kalinčiais asmenimis ryšį palaiko laisvėje esantys artimieji.”
Tiesa, legendiniame šalies kalėjime kalintys vyrai negailėjo gerų žodžių bene vieninteliam – Lukiškių kalėjimo apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojui Valentinui Liniovui. Anot jų, minėtas pareigūnas visada stengiasi išklausyti ir atsižvelgti į suimtųjų skundus, laikosi duoto žodžio ir bet kokia kaina siekia pakeisti morališkai pasenusias kalėjimo vidaus taisykles.
„Tarp suimtųjų ir jau nuteistų gerai žinomų kriminalinių istorijų herojų yra nemažai protingų, tvirtai savo duoto žodžio besilaikančių vyrų, – kalbėjo tarp suimtųjų autoritetą pelnęs vienas iš Lukiškių prižiūrėtojų vadovas V. Liniovas. – Pastebėjau, kad senos ir dabartinės kartos kriminalinėms gaujoms priskiriami asmenys skiriasi kaip diena su naktimi. Šių laikų nusikaltėliai yra labiau išprusę ir mažiau laikosi tų kalėjime būdingų tarpusavio supratimo taisyklių („paniatkių” – red. past.), tad ir pačiam kartais kur kas smagiau bendrauti su žmonėmis, kurie tave išties girdi ar su tavimi eina į kompromisus, o ne tuščiai kariauja ar užverčia keistais raštais su dar keistesniais nusiskundimais.”
Jau 18 metus Lukiškių kalėjime gyvenantis iki gyvos galvos nuteistas buvęs bene garsiausias šalies samdomas žudikas V. Januškevičius stebėjosi, kad amžinybei už grotų pasiųstiems asmenims galioja tos pačios taisyklės kaip ir suimtiesiems ar tam tikra bausme nuteistiems asmenims. Jis teigė galįs papasakoti daug, tačiau tam neužtektų laiko, kadangi jam leidžiamo su laisvėje esančiais žmonėmis pokalbio trukmė trunka tik dešimt minučių.
„Paštu siunčiami laiškai tampa atgyvena, bet net ir jiems skirtą popierių bei pašto ženklus privalome įsigyti savomis lėšomis, – per vieną telefoninį pokalbį atvirai dėstė kadaise už pinigus žmones šaudęs ir sprogdinęs V. Januškevičius, nuteistas septynis kartus iki gyvos galvos. – Jas dažniausiai gauname į savo vardu pažymėtą sąskaitą iš artimųjų. Teko girdėti, kad yra organizacijų ir pavienių asmenų, kurie tikisi modernizuoti šalies kalėjimus. Ketina įsteigti video pokalbių ar modernizuotų pasimatymų kambarius. Yra netgi ketinimų tam tikrą laiką leisti prisėsti prie interneto svetainių. Bent jau visa tai galėtų suteikti, mums, nuteistiesiems iki gyvos galvos. Visgi, mes iš čia niekada neišeisime, praleisime visą likusį gyvenimą. Tačiau visa tai tik ilgai trunkantys pažadai, todėl esu tikras, kad šitų naujovių jau nesulauksiu. Liūdniausia, kad net ribojami ir telefoniniai pokalbiai – tarkime, iš Lukiškių taksofono galima skambinti tik kartą per savaitę. Tai ypatingai stebina kalinčius užsieniečius, kurie pasakojo, kad tenykščiuose kalėjimuose galima skambinti nevaržomai ir kam tiktai panorėjus.”
Diskusijos tarptautiniu mastu
Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas jau yra įgijęs tam tikrą „tarptautinę reputaciją“ dėl nežmoniškų laikymo sąlygų. Dėl kalinimu Lukiškėse pažeidžiamų žmogaus teisių, Lietuvai išduoti asmenis 2013 m. yra atsisakęs Jungtinės Karalystės teismas, o 2014 m. – Danijos teismas.
Pašnekovas tvirtina, kad Lietuvos (kaip ir kitų Europos valstybių) laisvės atėmimo įstaigose kas kelerius metus lankosi prie Europos Tarybos veikiančio Komiteto prieš kankinimus ekspertai. Po kiekvieno vizito išleidžiama ataskaita su Komiteto pastabomis.
„Ypatingos kritikos susilaukė Alytaus pataisos namai, – sakė K. Liutkevičius. – Skirtingai nei kitose įstaigose, juose Komiteto nariams kaliniai skundėsi prižiūrėtojų naudojamu smurtu: kaliniai yra mušami ir spardomi, kartais pasitelkiamos ir guminės lazdos. Dalį pasakojimų patvirtino delegacijos atliktos medicininės apžiūros – kai kurie nuteistieji turėjo kraujosruvas ant galvos, nugaros, šlaunų ar aplink akis. Tačiau labiausiai kritikos iš Komiteto Lietuva susilaukė todėl, kad nuo paskutinio apsilankymo kai kuriose srityse, kuriose problemos konstatuotos jau anksčiau, Lietuva iš esmės nepadarė jokios pastebimos pažangos. Visų pirma tai susiję su gyvenimo sąlygomis laisvės atėmimo įstaigose – areštinėse ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.”
Europa šaukia: Lietuva – nepažangi
Teisininko K. Liutkevičiaus surinktais duomenimis, dažniausiai Lietuvos kalėjimuose kalinamų asmenų skundai būna dėl blogų materialinių sąlygų: laisvės atėmimo įstaigos perpildymo, itin mažos vienam asmeniui tenkančios erdvės (neretai tai būna 3 kv. m ar mažiau), prastų sanitarinių sąlygų – nešvaros gyvenamosios patalpose, miegojimui skirtose vietose ir išduodamose patalynėse bei čiužiniuose, atvirų tualetų gyvenamosiose patalpose – ir galimybės laikytis asmeninės higienos nesudarymo, ir panašių sunkumų.
„Derėtų atkreipti dėmesį, kad skundai dėl įkalinimo sąlygų pasitaiko ne tik iš nuteistųjų, bet ir įtariamųjų, kurie iki teismo proceso patalpinami į tardymo izoliatorius, – sakė K. Liutkevičius. – Pastaruosiuose materialinės sąlygos neretai būna prastesnės nei laisvės atėmimo vietose, kuriose laikomi nuteistieji. Turbūt pamenate po prezidentės apsilankymo kilusį šurmulį dėl situacijos Šiaulių tardymo izoliatoriuje.”
Ar Lietuva savo kalinimo įstaigomis gerokai atsilieka nuo kitų Vakarų Europos šalių?
„Vizitų į kitų valstybių kalėjimus ar tyrimų apie juos lyginamosios analizės atlikę nesame, todėl pateikti vienareikšmišką atsakymą, – pažymėjo jis. – Kita vertus, užsienio teismų sprendimai verčia daryti būtent tokią išvadą. Lietuva Europos Žmogaus Teisių Teisme yra pralaimėjusi bylas dėl sąlygų policijos areštinėje, Šiaulių ir Lukiškių tardymo izoliatoriuose.”
Po kovos – H. Daktaras išpešė radiatorių
Anot pašnekovo, tikėtina, kad greitu metu Lukiškių izoliatoriaus klausimas išspręstas nebus, todėl reikia imtis kitokių priemonių, nes šiuo metu yra užburtas ratas – valstybė laiko žmones kankinančiomis sąlygomis, po to išleidžia krūvą pinigų administruojant skundus teismuose ir, galų galiausia, dar sumoka pinigus už tą laikymą. Anot jo, realiai jau suimant žmogų valstybė žino, kad jam reikės mokėti pinigus.
„Manau, kad mokesčių mokėtojams tokios valstybės „investicijos” nelabai prie širdies”, – teigė advokatas.
Anot advokato, teismams reikėtų trumpinti bausmių terminus, jeigu suimtasis ilgą laiką buvo suėmime kankinančiomis sąlygomis.
„Perskaičiau Vyriausybės 2014 m. ataskaitą į Europos komiteto prieš kankinimą 2012 m. pareikštas pastabas ir matau, kad realiai tai yra atsirašinėjimas, – kalbėjo advokatas K. Ašmys. – Todėl manau, kad jeigu šių klausimų negali išspręsti Vyriausybė, tai turi daryti teismai, gal tada bus koks judėjimas. Mes su H. Daktaru tris metus kovojome su Lukiškių administracija, kad jį laikytų žmogiškomis sąlygomis, ir tik kai Lietuvos apeliacinis teismas priėmė atskirą nurodymą dėl kankinimo, kitą dieną H. Daktarui atnešė du radiatorius, nes kameroje vasario mėnesį buvo 13 laipsnių šilumos. Be to, pavyzdžiui, jau ir Lietuvoje yra formuluojama praktika, kad terminuota laisvės atėmimo bausmė yra mažinama, jeigu baudžiamasis procesas vyko ilgą laiko tarpą. Analogiškai tai turėtų būti taikoma ir kankinančių sąlygų atveju, nes realiai suimtieji iki nuosprendžio įsiteisėjimo kelerius metus sėdi kalėjimo sąlygomis, be pakankamos dienos šviesos, antihigieniškomis sąlygomis.”
Išlikimas žmogumi tampa iššūkiu
Sostinės advokatė Ingrida Botyrienė, atstovaujanti rezonansinių bylų kaltinamuosius ir iš užsienio šalių, pareiškė, kad prastomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo sąlygas pavadino dar 2010 m. gegužės mėnesį kruopščiai ištyręs bei įvertinęs nepriklausomas kalėjimų inspektorius profesorius Rodas Morganas, inspektavęs daugybę Europos ir kitų žemynų kalinimo įstaigų. Jis buvęs ilgametis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą narys.
Žinios iš kalėjimų plinta „Facebook“
Lukiškių kamerose kalintieji negailėjo karčių žodžių kalėjime tiekiamo maisto kokybei, perdėtai tvarką prižiūrintiems pareigūnams. Ne vienas jų teigė, kad laukia dienos, kai iš Lukiškių bus perkelti į kitas šalies įkalinimo įstaigas – Kauno, Šiaulių tardymo izoliatorius arba Pravieniškių koloniją.
„Man ribojami susitikimai su artimaisiais, netgi klausomasi apie ką aš šneku telefonu, kai skambinu šeimai ir noriu aptarti itin intymias gyvenimo detales, – neslėpdamas nepasitenkinimo dabartiniu gyvenimu iš Lukiškių kalėjimo kalbėjo vienas teismo maratono pabaigos laukiantis kaunietis. – Maistas toks baisus, todėl neretai tenka pirkti nuvytusius produktus iš vietos parduotuvės ir dažnai pačiam gamintis įvairius patiekalus. Kelissyk kalėjimo skalbyklėse buvo sugadinti, o vėliau ir netikėtai dingę man priklausantys itin brangūs drabužiai. Neabejoju, kad jais dabar savaitgaliais vaikšto savo kaimuose pasipuošę prižiūrėtojais dirbantys asmenys. Kai kurie pareigūnai netgi šaiposi iš manęs sakydami, jog anksčiau gyvenau šokolade, tad dabar turi progą susipažinti su kitokiu gyvenimu.”
Pastaruoju metu socialiniame tinkle „Facebook“ sparčiai populiarėja asociacija „Kalinys”. Daugiau kaip 4 tūkst. pasekėjų turinčioje ir paslaptingų administratorių prižiūrimoje paskyroje kaskart skelbiamos mobiliaisiais telefonais slapčia darytos fotografijos ir vaizdo įrašai iš Pravieniškių, Marijampolės pataisos namų.
Populiariame socialiniame tinkle paskelbtose nuotraukose ir vaizdo įrašuose matomos apšnerkštos, sugriuvusios, surūdijusiomis kriauklėmis kalėjimų kameros. Prie tų pačių vaizdo failų smulkiai aprašytos situacijos, kaip esą sunkiomis ligomis sergantys nuteistieji negali laiku prisišaukti pagalbos, nesulaukia elementarios kalėjimo medikų apžiūros. Dažna paskleista žinia sulaukia audringos reakcijos ir komentarų, akivaizdu, ne tik iš kitų kalėjime dienas skaičiuojančių, bet ir laisve besimėgaujančių žmonių.