Kalėjimų departamento direktoriaus patarėjas Antanas Laurinėnas, dirbantis šioje sistemoje daug metų, sako, kad pabėgimų iš saugomų objektų niekada nebuvo daug. Per pastarąjį dešimtmetį tik 2008 ir 2010 metais yra pabėgę po du kalinius (tarp jų ir vienintelė moteris, pabėgusi iš Panevėžio pataisos namų).
Kaliniai rausia tunelius
2010 m. Alytaus pataisos namuose nuteistieji pagalbinėje patalpoje, kur sportuodavo, išlaužė betonines grindis ir kasė tunelį. Kai prižiūrėtojai jį aptiko, tunelis jau buvo kelių metrų ilgio.
Maždaug prieš dešimtmetį Vilniuje, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, esančioje šalia Lukiškių kalėjimo, besigydantys kaliniai irgi kasė tunelį. Angą slėpdavo ant jos pastatę lovą. Kasė viskuo, ką turėjo – puodukais, dubenėliais, netgi lašinės maišeliu.
Iškastą žemę slėpė po grindų linoleumu. Jau buvo nemažai iškasę, kai vienas prižiūrėtojas atkreipė dėmesį į tai, kad dingo palatos durų slenkstis – grindys su juo susilygino.
O maždaug 1995-iais Pravieniškėse iš pataisos namų per kanalizaciją pabėgo 7 ar 9 kaliniai. Dalis jų bėgti nenorėjo, tačiau buvo priversti organizatorių, kad neišduotų. Visi bėgliai vėliau buvo sugaudyti, o keli net patys sugrįžo.
Prižiūrėtojai praranda budrumą
Pasak A. Laurinėno, sovietų laikais maždaug po vieną pabėgimą būdavo registruojama kasmet. Dažniausiai tai įvykdavo dėl to, kad prižiūrėtojai prarasdavo budrumą.
Tais laikais, kai automobilis būdavo neapsakoma vertybė, Lukiškių direktoriaus pavaduotojas savo „Žigulius“ naktį laikydavo kalėjimo teritorijoje, o ryte pastatydavo gatvėje. Sykį anksti ryte jam išvažiuojant į gatvę tuo spontaniškai pasinaudojo kalinys.
Tuo metu per kalėjimo kiemą prižiūrėtojas vienas (tai taisyklių pažeidimas) vedė dešimt kalinių. Vienas jų, pamatęs atvirus vartus, paprasčiausiai puolė bėgti. Ir sėkmingai paspruko. Tiesa, vėliau jis buvo sučiuptas, kai stabdė pakeleivingas mašinas Ukmergės plente.
Nepilnametis suimtasis, su grupe paauglių Lukiškių kalėjimo (tuo metu dar nebuvo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus) kiemu vedamas į pirtį pasinaudojo tamsa (buvo žiemos vakaras) ir pabėgo nepastebėtas.
Nepilnamečių grupę vedė viena prižiūrėtoja, ji nepastebėjo, kad vienas suimtasis atsiskyrė. Paauglys susirangė ant kalinių produkcija pakrauto sunkvežimio GAZ užpakalinio tilto. Išvažiuojančios mašinos pareigūnai nepatikrino.
Bėglio buvo pasigesta ne iš karto, o tik jo grupę parvedus iš pirties į korpusą.
Ankstyvas rytas buvo šaltas (apie -15), kol sunkvežimis nuvažiavo į Ukmergės gatvę, vaikinas nušalo rankas (laikėsi už metalo). Mašinai sustojus prie šviesoforo, bėglys nulipo, bet toli nepabėgo – netrukus buvo sulaikytas ten pat Ukmergės gatvėje.
Pabėgimo plano silpnoji vieta - pernelyg trumpa virvė
Jau Atgimimo laikais, 1988 ar 1989 metais, Lukiškėse buvo įvykdytas pabėgimas, kuriam buvo ilgai ir kruopščiai rengiamasi.
Šį pabėgimą rengė penkiolikai metų nuteistas žmogžudys su dviem bendrininkais. Tuo metu Lukiškėse buvo apie 300 dirbančių kalinių, dalis jų gamino elektros variklių statorius. Apvijos būdavo tvirtinamos stipriais kaproniniais siūlais. Iš jų bėgliai pasidarė virvę.
Kaliniai tada dar vilkėdavo uniformas. Besirengiantieji pabėgimui gavo Ūkio aptarnavimo brigados aprangą, pasidarė priklausimą šiai brigadai patvirtinančias korteles. Kamerų spynos buvo dar caro laikų, tad jas kaliniai sugebėjo atrakinti.
Ūkio aptarnavimo brigada vakarais iki 22 val. tvarkydavo kalėjimo koridorius ir kt. Tuo bėgliai ir pasinaudojo - išėję į koridorių apsimetė valytojais.
Tamsoje jie pateko į gamybinį korpusą, ten palaukė vidurnakčio. Tada trečiame aukšte išėmė lange įtaisytą ventiliatorių ir per tą angą užlipo ant stogo, juo nuėjo iki gatvės (sovietų laikais, pažeidžiant saugumo reikalavimus buvo pristatyta visokių priestatų, pastatai sujungti). Tada paaiškėjo, kad pasidarytoji virvė gerokai per trumpa, ja nusileidus iki grindinio liko keletas metrų.
Pirmasis nušoko sėkmingai. Antrasis susilaužė koją. Iš skausmo jis suriko, tai išgirdę subruzdo prižiūrėtojai.
Susižalojusįjį jie aptiko gatvėje, pasislėpusį krūmuose. Trečiąjį bėglį surado ant stogo. Pirmąjį pavyko sučiupti tik po poros mėnesių.
Drastiškiausias ir kruviniausias pabėgimas
1995 m. Pravieniškėse du pataisos namų „autoritetai“ (vienas jų – buvęs sovietų kariuomenės karininkas) inscenizavo muštynes ir sunkius sužalojimus – neva subadė vienas kitą vadinamaisiais „štyriais“ (savadarbėmis ylomis ir pan.). Kiti kaliniai sukėlė didelį triukšmą reikalaudami „sužeistuosius“ skubiai vežti į ligoninę, nes tie esą miršta. Pataisos namų administracija pasidavė kalinių spaudimui.
Abu „sužeistieji“ buvo neštuvais skubiai nunešti į pataisos namų greitosios pagalbos automobilį, juos lydėjo slaugė ir du konvojaus pareigūnai.
Vėliau paaiškėjo, kad automobilyje buvo ginklas (dujinis pistoletas „Baikal“ perdirbtas į kovinį). Išsiaiškinti, kaip jis ten pateko, taip ir nepavyko. Spėjama, kad ginklas buvo tarp „sužeistųjų“ daiktų, kuriuos paskubomis į greitosios pagalbos mašina atnešė kiti kaliniai.
Naktį važiuojant į Vilnių, prie Vievio, buvęs kariškis ėmė šaudyti. Jis nušovė vieną konvojaus pareigūną, kitam sužeidė ranką. Buvo sužeista ir slaugė. Nenukentėjo tik vairuotojas.
Nepaisant sužeidimo, likusiam gyvam prižiūrėtojui pavyko vieną kalinį nušauti. O buvęs viršila pabėgo.
Po kelių metų už kažkokį nusikaltimą jis buvo suimtas Rusijoje. Lietuva prašė jį išduoti, bet rusai jo neatidavė, pasodino už nusikaltimus, padarytus jų šalyje.
Po šio įvykio lėkė pareigūnų galvos: darbo neteko pataisos namų direktorius, kiti buvo pažeminti pareigose (tarp jų ir Kalėjimų departamento direktorius).
Apsimesdavo atlikusiais bausmę
1998-2000 metais buvo kelis kartus buvo panaudotas pabėgimo būdas, kai bėgliai apsimesdavo bausmę atlikusiais ir paleidžiamais nuteistaisiais.
Bėglys išmokdavo savaitgalį paleidžiamojo anketinius duomenis, pasidarydavo tokią pačią šukuoseną ir t.t. Atėjęs pas budintį pareigūną, kuris jo nepažįsta, atsakydavo į kontrolinius klausimus ir išeidavo į laisvę.
O tas, kuris iš tikrųjų turėjo būti paleistas, palaukdavo kelias valandas, paskui sukeldavo triukšmą, kodėl jo iki šiol neišleido.
A. Laurinėnas prisiminė porą tokių atvejų. Šitaip kalinys buvo pabėgęs iš Alytaus pataisos namų (surastas po savaitės). Tuo pačiu būdu į laisvę buvo ištrūkęs ir Lukiškių kalėjimo gyventojas.
Dabar tokiu būdu pabėgti neįmanoma, nes tikrinami paleidžiamųjų pirštų atspaudai.
Šuolis nuo stogo ant stogo
Kauno tardymo izoliatoriaus kalinys pavydėtiną miklumą pademonstravo 2008 m. Vedamas iš pasivaikščiojimo jis pasinaudojo tuo, kad prižiūrėtojai paliko atviras duris į postą, esantį virš pasivaikščiojimo kiemo.
Vienas kalinys nukreipė prižiūrėtojos dėmesį numetęs šlepetę, o kitas tuo metu puolė per duris. Nuo stogo jis peršoko ant kito, esančio kitoje gatvelės pusėje, ir dingo mieste. Pasak pareigūnų, blogai, kad kai kurios įkalinimo įstaigos yra miestų centruose – geros sąlygos bėgliams iškart pasislėpti.
Moterų kalėjime - du pabėgimai
Nepriklausomybės laikais iš Panevėžio pataisos namų, vadinamojo moterų kalėjimo, pabėgta tik du kartus. 2004 m. per tvorą pabėgusi moteris laisvėje išbuvo pusantros paros.
Antroji bėglė (gim. 1972 m.), pabėgusi 2010-ųjų kovą, buvo sučiupta po 16 valandų.
Narkomanė su dar viena nuteistąja vakare buvo nuėjusios į atskirame korpuse esančią Sveikatos priežiūros tarnybą, kur gavo vaistų, padedančių ištverti narkotinę abstinenciją. Į gyvenamąjį korpusą grįžo tik viena nuteistoji. Kalinės netrukus buvo pasigesta. Pradžioje manyta, kad ji slepiasi kur nors gamybinėje zonoje, tačiau paieška ten buvo bevaisė.
Nors tuo metu snigo, pavyko aptikti dar galutinai neužsnigtus bėglės pėdsakus – moteris tvoros link rėpliojo keturiomis. Jai pavyko įveikti aukštą sieną bei spygliuotos vielos ir pan. kliūtis (užmetė striukę). Poste buvęs prižiūrėtojas to nepastebėjo, signalizacija nesuveikė.
Nepraėjus nė parai bėglė buvo aptikta landynėje Panevėžyje. Nuo narkotikų apsvaigusi moteris slėpėsi spintoje.
Moterų pataisos namus saugo neginkluoti sargybiniai, todėl bėglės nebijo gauti kulkos. Įkalinimo įstaigų, kur laikomi vyrai, apsauga ginkluota. Pasak A. Laurinėno, tai labai drausmina. Todėl panaudoti ginklus tenka labai retai. A. Laurinėnas prisiminė tik vieną tokį atvejį – maždaug prieš 10 metų iš Vilniuje, Sniego gatvėje esančių pataisos namų, kur bausmes atlieka nusikaltę pareigūnai, bandė pabėgti kalinys. Tai pastebėjo prižiūrėtoja. Moteris pasielgė pagal instrukcijas: iššovė įspėjamąjį šūvį, o paskui peršovė bėgliui užpakalį.
Įrankių dėžėje iš Pravieniškių į Lenkiją
Pravieniškėse už plėšimus ir kt. nusikaltimus kalinamas nuteistasis 2010 m. ilgai stebėjo į pataisos namus atvykstantį transportą. Galiausiai, liepos 16 d., nutaikęs tinkamą progą, pasislėpė didelėje vilkiko įrankių dėžėje. Vilkikui išvažiuojant pareigūnai dėžės nepatikrino.
Bėglio buvo pasigesta tik per patikrinimą. Buvo skubiai apieškota pataisos namų teritorija – gal pasislėpė ar guli kur sumuštas. Paskui buvo nuspręsta, kad jis galėjo pabėgti pasislėpęs vilkike. Skubiai išsiaiškinę maršrutą (kalinių pagaminti baldai buvo vežami į Vokietiją) ir paskaičiavę, kad mašina jau turėtų būti Lenkijoje, pareigūnai paprašė lenkų policijos pagalbos.
Lenkijos policininkai surado vilkiką kelyje, sustabdė ir rado bėglį dėžėje. Vairuotojas, sužinojęs, kokį pakeleivį turėjo, buvo labai nustebęs ir išsigandęs.
Kol kas tai paskutinis tikras pabėgimas Lietuvoje.