aA
Atsiveria Lukiškių kalėjimo vartai – medinėmis lentomis iškaltame pasimatymų kambaryje sėdi Lietuvos mafijos tėvu tituluojamas Henrikas Daktaras. „O, sveiki, malonu, bent pakalbėsime“, – vos tik pamatęs pas jį atvykusius DELFI žurnalistus ranką tiesia garsiausias Lietuvos nusikaltėlis, pasiryžęs atskleisti tai, ko dar niekam nėra pasakojęs.
Henrikas Daktaras
Henrikas Daktaras
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Savo draugo dovanotais bokso klubo marškinėliais pasipuošęs H. Daktaras neslepia – šiuo metu jį kamuoja vienintelis klausimas: ar Daktarų gaujos bylą nagrinėjantis Lietuvos apeliacinis teismas jam sušvelnins bausmę, ar paliks įkalinimą iki gyvos galvos. Jis prisipažįsta, kad yra pasiruošęs ir blogiausiam scenarijui. „Labiausia gaila šeimos – niekuo jai nebegaliu padėti“, – sako jis.

Dvi valandas trukusio pokalbio metu H. Daktaras pasakojo apie savo gyvenimą, nusikaltimus, kuriais yra kaltinamas, apie draugus ir išdavikus, gyvenimą Bulgarijoje ir kaip į ją pabėgo, ir net apie sūnaus Enriko konfliktą su verslininku Arūnu Pukeliu, pravarde Švinius, bei didžiausias savo gyvenimo klaidas.

„Didžiausia mano klaida, kad gimiau šioje klaidoje – Vilijampolėje“, – prisipažino jis ir pažymėjo, kad antrą kartą nenorėtų gyventi tokio gyvenimo, kokį nugyveno.

– Tai kaip šiandien gyvena Henrikas Daktaras?

– Kaip kalėjime – gera apsauga, už nieką nereikia mokėti, duoda valgyti, laisvėje negalėčiau išlaikyti tokios apsaugos, juk mane ištisą parą saugo tiek žmonių!

Kad ir esu kalėjime, vis tiek stengiuosi laisviau gyventi. Yra dvi medalio pusės – pats pasirenki, kaip nori gyventi: dvasiškai stiprus ir dar niekuo nenusikaltęs, stengiesi režimo nepažeidinėti, o jeigu pradedi išgyventi dėl žmonos, vaikų, laisvės, tada jau kyla problemos. Būna, kad mintimis išeini į laisvą pasaulį, o paskui sunku sugrįžti. Bet sugrįžti ir matai, kad čia, kameroje, sėdi. Tada jau – labai blogai, todėl stengiesi apie laisvę geriau negalvoti.

– Iš kur atsirado Jūsų pravardė – žiniasklaidoje Jūs visą laiką buvote įvardijamas kaip Henytė, bet šiuo metu teisme nagrinėjamoje byloje prokurorai teigia, kad Jūs – Hena. Tai vis dėlto, kas tas Henrikas Daktaras?

– Mano tėvas buvo Henrikas, ir aš esu Henrikas. Tėvas ir jo tėvai kalbėjo lenkiškai, jį visi vadino Hena, o mane – Henyte. Bet Policijos departamentui netiko Henytė, todėl padarė mane Hena. Aš ne Hena, aš visada buvau Henytė. Bet dabar, kai pasenau, jau daug kas vadina ir Hena. Be to, daug ką padaro žurnalistai – parašote, o paskui visi taip ir vadina.

– Kiek kartų esate teistas?

– Sovietų laikais buvau teistas tris kartus, o laisvoje Lietuvoje – du. Tokių dalykų neįmanoma pamiršti – 1976 m. už chuliganizmą buvau gavęs 10 mėnesių. Buvau dar jaunas, karštas, durnas, susimušiau, Vilijampolė buvo toks mūsų rajonas... Sunkus, jame galiojo džiunglių įstatymai – kas stipresnis, tas ir galingesnis, įtakingesnis. Po to 1977 m. vėl šokiuose susimušiau, vėl 2 metus gavau. O trečią kartą už visokias vagystes nuteisė kalėti 8 metams. Tais sovietų laikais direktoriai vogė iš fabrikų siūlus, kailius, o mes iš jų – kaip sakau, dalinomės.

– O kaip sugavo?

– Kiekviena vagystė veda į kalėjimą. Kiek bevogtum, vis tiek papuoli į kalėjimą. Gal ir Dievas dėl to baudžia, vis tik negerai elgiesi. Dar jeigu iš valdžios vogi, bet kai iš žmonių... Kiekvienas nusikaltimas atveda į čia – kam pasiseka, kam nepasiseka...

– Anksčiau ar vėliau įkliūna?

– Na taip, faktiškai dauguma – 99 proc. vis tiek įkliūna. Galima ir kitu keliu bizniauti, galima ir nepapulti, bet užaugau tokiame rajone tarp visų tokių žmonių, kaip sakau, „kupi prodaj“ („pirk parduok“ – aut. past.). Jeigu būčiau augęs inteligentų šeimoje, būčiau kitoks žmogus, o dabar aš kito gyvenimo ir nemačiau.

Mano tėvas jaunystėje sėdėjo už chuliganizmą, jis buvo paprastas darbininkas – siuvo batus, remontavo butus, dar megztinius mezgė. Tėvas daugiau prie verslo buvo.

– Bet jį vis tiek vadino Daktarų gaujos pradininku?

– Ne, čia gal mano tėvo brolis toks buvo – jis Rusijoje sėdėjo, kaip sako, įteisintas vagis buvo, jį visi Šliapa vadino. Čia labiau tėvo brolis prie banditų buvo, mano tėvas šiek tiek kitoks – jis ant biznio ėjo, bet kai Daktarus suvienodino, pasodino vieną tėvo brolį, po to kitą, trečią. Tėvas turėjo penkis brolius ir tris seseris, vienas dirbo net inžinieriumi, kitas – direktoriumi, o dar kitas – vagis.

– Tai tėvo pėdomis nepasekėte – nėjote siūti batų, remontuoti butų?

– Ir aš nenorėjau nieko blogo daryti. Taip išėjo gyvenime – susimuši, pasodina vieną kartą, susimušiau antrą kartą, vėl pasodino. Galėjau į kariuomenę išeiti, bet pirmą kartą neišėjau, nes susimušiau ir neišleido, antrą kartą – vėl. Milicininkams buvo garbė Daktarą pasodinti, kam mane leisti į kariuomenę, o kai patenki į tą ratą, iš jo sunku ištrūkti. Jeigu būčiau išėjęs tarnauti, gal būčiau kitu keliu nuėjęs?

– O kada prasidėjo Daktarų grupuotės šlovės valanda?

– Kaune visi mano tėvus pažinojo, būdavo, nueini į šokus – vien Daktarai, nueini į restoraną, susimuši, vėl Daktarai. Tais laikais restoranuose nebuvo vakaro be muštynių – visą laiką kalti Daktarai. Ir žurnalistai gal daugiausiai rašė apie Daktarus, ypač po žudynių „Vilijos“ restorane, kai penkis žmones nušovė.

Daktarų valdomas restoranas „Vilija“
Daktarų valdomas restoranas „Vilija“
© TV3

Mes privatizavome „Viliją“, ten visi rinkdavosi, aš buvau akcininkas, tai visi sakydavo, kad tai priklauso Daktarui. Taip ir gavosi taip Daktarų restoranas, o faktiškai jis priklausė dešimčiai žmonių.

– Bet jūs ten visada sėdėdavote, puotaudavote...

– Tai buvo mūsų restoranas, reikėjo palaikyti tvarką, nes chebra prisigeria ir pradeda muštis. O juk ten visi lankydavosi – ir aukšto rango žmonės. Tam ir buvo restoranas. Tuo metu Kaune „Vilija“ buvo gal vienas iš geriausių restoranų – pas mus buvo geras maitinimas, gera programa, o jeigu turi pinigų, gali baliavoti iki ryto, tik mokėk už programą, už viską. Buvo toks kapitalistinis pasaulis.

– Tačiau viskas baigėsi po garsiųjų žudynių?

– Taip, atvažiavo ir iššaudė, gavosi taip, kaip gavosi. Žmonės pas mus pavydūs – mes turime restoraną, kiti pavydi, kad mes gerai gyvename, reikia kažką daryti.

– Kas tie kiti – savo knygoje „Išlikti žmogumi“ rašėte, kad po to, kas įvyko „Vilijoje“, „niekas neužmiršta ir niekas nepamiršta“?

– Kaip tokius dalykus galima pamiršti? Per tą ilgą laiką viskas išaiškėjo. Net ir Generalinėje prokuratūroje, kai vyko tardymas, sakė, kad tas žmogžudystes užsakė Zalaga (Rimantas Zalagaitis – aut. past.) ir Mongolas (Rimantas Ganusauskas – aut. past.). Net prokuroras Gintaras Jasaitis parašė pažymą, aš ją teismui pristačiau – jie užsakė, nes norėjo mus visus nušauti. Tačiau nepavyko.

– Bet Mongolas buvo Jūsų draugas?

– Ne draugas, o pusbrolis – mes kartu užaugome. Dėl šių žudynių buvo paskelbta jo paieška, bet jis pabėgo, o dabar mane kaltina, kad aš jį nužudžiau. Net komisarai atėjo į teismą ir pasakojo, kad jis buvo paieškoje, savo žmoną automatu laiptinėje apšaudė ir pabėgo. Komisarai sakė, kad jį 1994 m. gaudė, o teisėjas klausė, kodėl nepagavote, tai jie atsakė, kad jis buvo su geresniu automobiliu ir pabėgo. Paskui prokuroras sakė, kad šie liudiję komisarai yra su šešėline praeitimi ir meluoja. Dvidešimt liudytojų Mongolą matė Baltarusijoje, bet vėl jais netiki – jie susiję su nusikalstamu pasauliu. Irgi meluoja.

Henrikas Daktaras  ir Deivydas Ganusauskas, Mongolas (dešinėje)
Henrikas Daktaras ir Deivydas Ganusauskas, Mongolas (dešinėje)
© TV3

– Tai Mongolas gyvas?

– Ar jo kas nors ieškojo? Štai Romo Zamolskio 11 metų ieškojo, buvo paskelbta tarptautinė paieška, o kas Mongolo ieškojo? Niekas, visi tyli. Išleiskite mane, surasiu gyvą ar mirusį. Bet niekam neįdomu – teismas mano, kad Daktaras nužudė nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku. Niekas nenustatyta, palaikų nėra, bet vis tiek aš nužudžiau. Net į teismą Vilniuje buvo atvažiavę Mongolo draugai, kurie sakė, kad jį matė gyvą Rusijoje, bet niekam tokių liudijimų nereikia.

– Tai jeigu jį matė ne vienas žmogus, gal žinote ką Mongolas dabar veikia?

– Jo galva buvo kompiuteris, jis nedurnas, buvo viską numatęs į priekį. Kiek jis buvo pasiskolinęs pinigų – ir iš Ūkio banko, iš amžiną atilsį Sigito Čiapo, ir iš Arvydo Stašaičio. Skolinosi, skolinosi ir užsirovė. Pas mane buvo atėjęs Vladimiras Romanovas iš Ūkio banko ir skundėsi, kad 100 štukų žalių pasiskolino ir pabėgo. Dėl ko jis skolinosi? Dėl to, kad jam reikėjo rauti. Bet tai niekam neįdomu – prokurorui sakau, kelk bylą iš naujo, nejau 20 liudininkų meluoja. Kažkoks vienas kandžiulnikas sako, kad aš Mongolą nužudžiau, bet jis – meluoja. Vienu kandžiulniku, pas kurį dešimt teistumų, tiki, o 20 žmonių ir buvusiais komisarais, netiki.

Rimvydas Žilinskas, pravardėmis Taisonas, Raimis, ir Vidmantas Gudzinskas, pravarde Guzas, bendradarbiavo su pareigūnais ir Jūsų gaujos nusikaltimus iškėlė į viešumą. Kodėl jie taip pasielgė?

– R. Žilinskui jau 70 metų, jeigu jis būtų nebendradarbiavęs, jis sėdėtų su manimi, būtų jau seniai kalėjime numiręs. Tai, ką jam sako, tai ir jis tą sako – jis man sakė, kad nenoriu sėdėti. Jis sako, mes nuvažiavome į mišką, Daktaras nušovė, o jis asmeniškai užkasė. Naktį važiuoti į mišką ir, dar svarbiausia, gruodžio 24-25 d., kai buvo Kūčios, Kalėdos, per tokias šventes?! Jis atseit sporto salėje sportavo, o aš atvažiavau ir jį pasiėmiau. Atseit Goga (Egidijus Abarius – aut. past.) į Mongolą šovė, jis pradėjo bėgti, o aš atseit pasivijau ir nušoviau. Ir Mangolas nukrito, o jis atbėgo ir užkasė – duobė buvo iš anksto iškasta. Tai reiškia Mongolas įbėgo tiesiai į duobę, žinodamas ją miške, ir dar naktį. Niekam net neįdomu, kaip jis nubėgo tiesiai į duobę. Visur melas, tiesa niekam neįdomi, svarbiausia yra faktas – nušoviau, ir viskas.

O su V. Gudzinsku kartu užaugome, jis yra draugas nuo jaunystės.

Rimvydas Žilinskas (Taisonas) ir Henrikas Daktaras (Henytė)
Rimvydas Žilinskas (Taisonas) ir Henrikas Daktaras (Henytė)
© Archyvo nuotr.

– Tai draugas išdavė?

– Jis irgi bijo sėdėti. Jis man sako: tu pripratęs visą gyvenimą sėdėti, tau vienodai, o aš kaip nesėdėjęs, man blogai. Tai ką jam sako, tą jis ir pasako. Jis dėl manęs konkrečiai kažko nesako, pavyzdžiui, dėl Turisto (Vladimira Sinevkis – aut. past.) nužudymo kalbėjo, kad atėjo, o Daktaras buvo prie jo pritūpęs. Sakė, pažiūrėjau, nuėjau, o paskui mačiau, kaip jį kažkas nunešė. Jis nesako, kas užmušė. Svarbiausia, kad iš šešių liudytojų, kurie buvo aplink Turistą, keturi yra negyvi, liko tik Daktaras ir jis.

– Bet nusikaltėlių pasaulyje už išdavystes nėra atleidžiama...

– Čia ne išdavystė, čia – niekšiškas melas. Svarbiausia, kad bent sakytų teisybę. Pavyzdžiui, dėl S. Čiapo nužudymo, aš gi tuo metu sėdėjau kalėjime. Jeigu jie ką nors padarė, tegul prisipažįsta, bet dabar gi naglai meluoja, atseit buvau užsakovas, bet aš sėdėjau mirtininkų kameroje, po Boriso Dekanidzės sušaudymo – blemba, ten tokiomis sąlygomis laikė, net su kareiviais į pragulką (pasivaikščiojimą – aut. past.) vedžiodavo. Kareiviai su automatais, šunimis mane rūsyje dabojo (saugojo – aut. past.), o prokuroras sako, kad praktiškai Daktaras negalėjo S. Čiapo nužudyti, bet teoriškai per kitus asmenis galėjo.

– O S. Čiapas buvo Jūsų draugas?

– Būtent, ir tie ožiai sako, kad S. Čiapas buvo mano draugas. Tai blemba, už ką jį galėjau nužudyti, jeigu jis mano draugas? Jis ir man, ir motinai padėjo, ir į Vokietiją važiavome, su šeimomis bendravome.

– S. Čiapas užsiėmė alkoholio prekyba ir buvo kalbama, kad Daktarai Lietuvoje bandė perimti alkoholio gamyklas...

– Čia Artūras Paulauskas (buvęs generalinis prokuroras) tokią dūrą stumia, aš niekur nelindau, man vienodai, čia S. Čiapas užsiėmė, aš tik jam padėjau, nes mes buvome draugai – tarpininkavau, kad viskas teisingai eitų.

S. Čiapas buvo gudrus, būdavo, kad jis ir laiku už prekes negalėdavo atsiskaityti. Ir man duodavo, pardavinėdavau šnapsą. Jis į Utenos alų, į Alytaus šampano gamyklą važiavo, tais laikais buvo laukinis kapitalizmas, visur reikėjo, kad šalia būtų draugai. S. Čiapas tuo ir motyvavo – čia turi draugą Daktarą, viršuje – Paulauską, ir tai jau rimta firma.

Sigitas Čiapas ir Henrikas Daktaras
Sigitas Čiapas ir Henrikas Daktaras
© Archyvo nuotr.

– Bet pareigūnai sako, kad yra pakankamai įrodymų, kad Jūs esate nužudymo organizatorius...

– Kokie? Guzas sako, kad Siauras (Vidmantas Siaurusevičius) gavo nuo Daktaro maliavą (raštelį – aut. past.), kad reikia S. Čiapą nuimti. Tai teisėjas klausia Guzo, o tu matei tą maliavą? Guzas sako, ne, nemačiau. Tai gal Siauras meluoja? Gal meluoja, nežinau, bet jis man taip sakė. O kur Siauras? Siauras miręs. Tai va kokie įrodymai.

Kaip galėjau tą maliavą perduoti, jeigu sėdėjau kameroje, tada pas mane ateidavo tik prokuroras ir advokatas. Ir dar tada visada su antrankiais sėdėdavau.

– O kodėl dabar be antrankių?

– Dabar jau po teismo, o tada buvo labai griežtai žiūrima, mane laikė kaip mirtininką. Tada buvo mirties bausmė, net į pragulkas su automatu vesdavo.

– Prisipažinkite, kiek už vadinamąjį tarpininkavimą uždirbdavote tais, anot Jūsų, laukinio kapitalizmo laikais?

– Mano vardu daug kas turtą atiminėdavo, reketuodavo, o man dėl to reikėdavo aiškintis. Būdavo, atvažiuoja policija ir klausia, ar tu ten buvai? Ne, nebuvau. Surandame, kas buvo. Niekada nedariau bespredielo (neteisėtų veiksmų – aut. past.) nedariau, neidavau, kaip sako, reketuoti – pas mane patį atvažiuodavo, net eilė prie „Vilijos“ būdavo, po dešimt žmonių laukdavo: tai tas apgavo, tai tą atėmė. Už tarpininkavimą kiekvienas verslininkas atsiskaitydavo, nors nebuvo tam tikro nustatyto mokesčio.

Kiek uždirbdavau, viską pradirbdavau: buvau ir Dubajuje, ir Amerikoje, visur išvažinėjau, gastroliaudavau. Atostogavau su šeima, draugais. Pinigus išleisti gali kiekvienas durnius. Bet uždirbti juos sunku.

Kas iš to, kad uždirbau, bet viską pradirbau – nieko jau nėra, vėl sėdžiu. Jau 20 metų sėdžiu, jeigu būčiau laisvėje, tai gal jau būčiau milijonierius. Negalvojau, kad man reikės sėdėti kalėjime ir turėsiu atsidėti juodai dienai. Gyvenau, kol viskas buvo gerai.

Aišku, man reikėjo eiti į verslą, ir aš ėjau tuo keliu – atidariau restoraną, kavinę, jeigu būtų buvę viskas tvarkoje, manęs būtų nepasodinę, gal būčiau verslininkas. Žymus verslininkas.

– Užsiminėte, kad kiti nusikaltėliai, norėdami būti įtakingi nusikalstamame pasaulyje, naudodavo Daktarų vardą. Kodėl?

– Tais laikais, 1991-1993 m., būdavo nueina pas kokį nors verslininką ir prisistato kokiu Vasiliausku, sako, aš tave saugosiu, o tas verslininkas jam atkerta – eik tu po velnių. O paskui ateina ir sako, kad esu nuo Daktaro. Viskas jau gerai, jam jau moka, saugo. Paskui tas verslininkas nueina pas komisarą, pasiskundžia, o komisarai mane už ausų, sako, tu reketavai. Suveda tada su verslininku, o jis – ne, ne Daktaras ten buvo. Tada per verslininką surandu tuos bachūrus, sakau, kodėl jūs prisistatinėjate mano vardu. O jie šešiese sėdi, sako, ką tu tiki tuo spekuliantu ar mumis, mes sakėme, kad Vasiliauskui darysime, verslininkas meluoja. Aišku, turiu tikėti šiais bachūrais. Paskui, kai jie prisigeria, man ir sako: o kaip mes sakysime, kad esame nuo Vasiliausko ir jis nieko nemokės, o Daktarui iš karto moka, rimtas vyras, viskas tvarkoje. Ir taip mano vardu pagrinde visoje Lietuvoje varė.

– Tai Daktaro visi bijodavo?

– Nebijodavo, o gerbdavo, nes buvau garbingas ir sąžiningas, niekada bespredielo nedarydavau. Aš su verslininku draugaudavau, kad mums abiem būtų gerai. Torpedoms aiškindavau, kad reikia jiems padėti, o šie savo – ai, jeigu verslininkas, tai atiduok 10 proc. ar net pusę. Tai kaip su tokiais durniais bendrauti? Todėl verslininkai ir ateidavo pas mane.

Kai mane pasodino ir atsėdėjau 7 metus, išėjęs pamačiau kitą pasaulį – dalis verslininkų jau buvo bankrutavę, kiti jau aukščiau pakilę ir apsimesdavo, kad manęs nepažįsta, į mane žiūrėdavo kaip į banditą, nors anksčiau buvo draugai, sakydavo, Henrikai, ačiū tau už viską. Po tų metų, praleistų kalėjme, viskas pasikeitė. Gyvenimas eina savo vaga, kalėjimas daro savo.

– Tai kaip įsivaizduojate tolimesnį savo gyvenimą?

– Viskas priklauso nuo Dievo, sako, nori prajuokinti Dievą, papasakok apie savo planus. Taip ir yra – velniai žino, kaip bus. Tikiuosi, viltis vis tiek yra – gal Strasbūras, o gal šis teismas man padės. Dabar mano byloje yra trys Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai, ne jaunuoliai, kaip sakau – vienas jaunesnis, 40 metų, o kiti jau mano metų. Atrodo profesionalūs teisėjai, išklausinėjo visus liudytojus, o kokią padarys išvadą, nežinau. Svarbiausia, kad bespredielo nepadarytų – teiskite mane pagal įstatymus.

Aš su advokatais bendrauju, o jie man sako: teisiškai tu esi teisus. Pagalvok, jokių įrodymų nėra. Tiek to, ta Daktarų gauja buvo, nors jos ir nebuvo, bet visa Lietuva žino, kad Daktarų gauja buvo, tai ta gauja iki 15 metų neša. O dabar mane žmogžudžiu padarė – visada buvau garbingas žmogus. Va tas man yra abidna (skaudu – aut. past.).

Kas tas Mongolas buvo? Prisikaifafęs narkomanas. Turistas vogė iš visų, savas ar nesavas, net ožiai sako, kad jis bombino visus iš eilės. Kas buvo S. Čiapas? Aš sėdėjau tada, S. Čiapas – KGB majoras, galėjo Lietuvą nualinti.

Ką padariau, už ką man davė iki gyvos galvos? Mongolo palaikų nėra, jis gyvas ir man duoda iki gyvos galvos.

Henrikas Daktaras
Henrikas Daktaras
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

– Tikitės dar išeiti į laisvę?

– Tai vis tiek blogiausiu atveju priekiu kojomis išeisiu (juokiasi – aut. past.). Sovietų laikais neišleisdavo, būčiau sėdėjęs iki gyvos galvos, o dabar priekiu kojomis išneš, duos laisvėje palaidoti.

Žinoma, tikiuosi, o ko daugiau tikėtis? Vis tiek yra žmona, vaikai, manau, išeisiu kada nors.

– Kada nors? Ne dabar?

– Kas mane dabar išleis, koks teismas išdrįstų? Dabar sakytų, Daktaras atsėdėjo ir išleistų teismo salėje – turėtų būti naujos kartos teisėjas, garbingas, sąžiningas ir elgtųsi vien tik pagal Lietuvos įstatymą. Štai mano advokatas Kristupas Ašmys – jam 38 metai, jis tikrai pasielgtų pagal įstatymą, jam nesvarbu, ar Daktaras – banditas, žmogžudys, bet jeigu pagal įstatymą negaliu nieko įrodyti, turiu išleisti. Kaip šitas teisėjas Cicinas (Audrius Cininas – aut. past.), tuos omonininkus išteisino. Taip turėtų būti, bet pas mus šito nėra. Dabar pradėjo politikai, kaip čia šitaip galima, čia reikia paprasčiau, žmoniškiau, bet jeigu taip, tai kam tada tas įstatymas reikalingas? Lietuvai įstatymo nereikia. Banditas? Sodiname! Negeras? Sodiname! Ir viskas, nesiaiškiname, blogas ar neblogas.

Tie patys advokatai sako, kad pas mus dabar teisėtvarka yra ištampyta, nesuprasi – faktiškai mūsų valstybę valdo prokurorai. Jie kaltina, pas juos teisina nebūna, o teisėjas kaltinimus perrašo. Kaip ir mano byloje Klaipėdos apygardos teisme – ką prokuroras surašė, tą teisėjas nurašė. Ir viskas.

– O kaip reagavote tada, kai išgirdote, kad Jums skiria įkalinimą iki gyvos galvos?

– Tada man buvo šokas. Aš galvojau, kad man skirs iki 15 metų, ne daugiau, na, jei 20 metų duos, tai jau bus bespredielas, čia nesąmonė. Bet kad man duos iki gyvos galvos, net nepagalvojau. Kaip pasakė, kad už Turisto nužudymą man skiria iki gyvos galvos, už Mongolo nužudymą – vėl iki gyvos galvos, eina sau, man buvo šokas. Atėjau į kamerą, dar vienas sėdėjau – buvo šokas, negi visą gyvenimą reikės taip kameroje sėdėti? Vis eidavau su šaltu vandeniu apsipilti, kad nuslopinti tą aistrą.

Paskui jau po truputį susitaikiau – ką darysi, gyvas į žemę nesulįsi.

Tikrai nemaniau, kad taip atsitiks, tas Klaipėdos teisėjas buvo toks smulkmeniškas, taip normaliai, griežtai, teisingai kalbėdavo – netikėjau, kad jis man duos iki gyvos galvos. Bet paskui sužinojau – Klaipėda ne toks jau didelis miestas, o ten, pavyzdžiui, iš teisėtvarkos ėmė kalbėti, kad pas teisėją atvažiavo aukšti žmonės ir darė spaudimą, jog man skirtų iki gyvos galvos. Ir jis dar spyriojosi. Paskui teisėjas buvo iškviestas į Generalinę prokuratūrą, čia – vėl spaudimas, pakėlė jo bylas, kai jis dirbo tardytoju. Ir jis tada man skyrė...

Jis politiškai pasielgė teisingai, o ką jam daugiau daryti – ką, jam Daktaras svarbu, ar kad gautų kokį minusą ar iš darbo išvarytų?

– Tai pagal Daktaro logiką atrodo, kad prokurorai yra aukščiau už teisėjus...

– Mano byloje kaltinimą palaikantis prokuroras Zdislavas Tuliševskis man linki ir geros dienos, ir sėkmės, o jeigu aš banditas, žmogžudys, turėtų sakyti, kad tave reikia sušaudyti, užmušti. Sakau, prokurore, kam tu bespredielą darai, o jis man sako, kad toks mano darbas: nepyk Henrikai, toks mano darbas. Bet juk turi būti žmoniška.

Kai kitoje mano byloje dar 2005 m. buvo prokuroras Saulius Verseckas, kuris dabar kaltina Viktorą Uspaskichą ir kuris varo, kad prokuroras yra blogas, bet taip nėra – mano byloje jis pasielgė garbingai: kai atėjo liudytojas ir pasakė, kad Daktaro nebuvo, o pareigūnai klaidingai surašė pažymą, jis atsistojo ir paprašė Daktarą išteisinti. Man net šokas buvo – prokuroras mane išteisinti prašo! Taip ir Z. Tuliševskis turėtų taip daryti – čia dar stipresni įrodymai, net komisarai ateina tvirtinti, o jis – ne, su šešėline praeitimi tie komisarai, nors vienas jau yra Kauno tarybos narys. Abu – garbingi žmonės.

Jeigu mano byla būtų Kaune, tai nieko nebūtų buvę – visi žino, kad esu normalus žmogus, su visais normaliai elgiuosi. O dabar prokurorai ir policininkai darė sau karjerą – pasodino Daktarą, juk jis yra monstras. Jiems Joną, Petrą pasodinti yra problema, o Daktarą – jau garbė.

– Kai kreipėtės į teismą su paskutiniu žodžiu, sakėte, kad Jus reikėtų sušaudyti – čia rimtai, ar tik emocijų pliūpsnis buvo?

– Man žmona atsiuntė interneto komentarus, ką mūsų liaudis rašė – esi banditas, žmogžudys, teisme verkei, o kai užmušinėjai, tai neverkei. Jie prirašo daug nesąmonių. Tai blemba, kiek galima kankinti – sušaudykite ir viskas. Mirti labai lengva, gyventi sunku. Per visą gyvenimą 20 metų prasėdėjau, Sibire buvau. Tegul nušauna ir viskas, kitame pasaulyje – amžinybė, o čia nusižudyti nori, bet Dievas neleidžia.

– O jeigu kalėjimo prižiūrėtojai dabar pasakytų: Daktarai, stokis ir eik – esi laisvas?

– Eičiau namo – pas žmoną, vaikus, motiną. Jau turiu keturis anūkus, gyvenimas juk teka savo vaga. Pradėčiau naują gyvenimą. Man didelis šokas nebūtų, esu visur pasiruošęs, nors mano gyvenimas jau rieda nuo kalniuko, nėra kur skubėti.

Kitą pirmadienį skaitykite tęsinį – H. Daktaras atskleis, kaip gyveno pabėgęs į Bulgariją, kaip buvo sulaikytas ir pakeitė požiūrį į gyvenimą patekęs už grotų. Lietuvos mafijos tėvas prabils ir apie savo šeimą ir žmoną Ramutę Daktarienę – kalbėdamas apie ją vyras vos neapsiverkė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(5 žmonės įvertino)
2.8000

Top naujienos

Po vasariškai šilto savaitgalio laukia orų permainos: nemaloniausia diena bus ketvirtadienis (1)

Virš Europos palčiai išplitęs drėgnas žemo atmosferos slėgio laukas bus palankus lietaus...

Šiurpą keliančios monstrų „linksmybės“ Vilniuje: visą laiką meldžiausi, kad tik likčiau gyvas (222)

Tai buvo tikrų tikriausia trijų jaunų monstrų puota Vilniuje – prie prekybos centro esančiame...

Amžina kova, kur pigiau – Turkijoje ar Palangoje: atsakymas akivaizdus (194)

Metai iš metų Lietuvoje kyla arši diskusija, kur pigiau atostogauti: mūsų Palangoje ar tolimoje...

Populiarųjį projektą „Didysis šou burbulas“ laimėjo favoritu laikytas dalyvis (73)

Jau šio sekmadienio vakarą įvyko ilgai lauktas TV3 ir Go3 projekto „Didysis šou burbulas“...

Varžovų gynybą į gabalus draskęs Valančiūnas ir „Grizzlies“ krito prieš 46 taškus pelniusį Curry (5)

Dvejopomis nuotaikomis NBA reguliarųjį sezoną užbaigė Jonas Valančiūnas . Uteniškis San...

Beprotiškas savaitgalis pajūryje: Palangoje – žmonių minios, Neringoje – kilometrinė eilė link kelto (187)

Ypatingai šiltą gegužės savaitgalį nemažai žmonių plūstelėjo į pajūrį. Portalas...

Mirgantis šviestuvas gali įspėti apie didžiulę grėsmę: į tai pažiūrėjusių pro pirštus laukia milžiniški nuostoliai (22)

Vakare namuose pastebite keistai mirguliuojantį šviestuvą? Įjungus keletą prietaisų, išmuša...

Jei ant Vilniaus kristų raketos: laiku neišmokus šių pamokų pasekmės būtų tragiškos (344)

Įsivaizduokite, sukaukia sirenos, gaunate žinutę, kad būtina skubiai ieškoti priedangos –...

Vaidas Mikaitis | D+

Lietuvių kelionė į nepripažintą ir sugriautą valstybę: norėdami čia išgyventi turite apsimesti rusais

Jau esu pasakojęs, kad planuojant keliones, mano dėmesį labiau patraukia visokie frykiški...

Stebuklingas „Liverpool“ triumfas: paskutinę akimirką pergalę išplėšė vartininko pelnytas įvartis (6)

Fantastišką pergalę Anglijos „Premier“ futbolo lygoje iškovojo „Liverpool“ futbolininkai....