Tai bemaž prilygsta adatos ieškojimui šieno kupetoje, tačiau nepabandęs paskui, ko gero, neatsiginsi savigraužos – kodėl nieko nedarei, kodėl nemėginai ieškoti? Kita vertus, mano istorija gali būti tarsi priminimas visiems vairuotojams, kokie baisūs ir painūs netikėtumai gali ištikti kelyje.
Nuoširdžiai prašau atsiliepti rugsėjo 16-osios, šeštadienio, rytą kelyje Vilnius–Druskininkai, ties Paluknio aerodromu, įvykusios avarijos liudininką, mačiusį įvykio aplinkybes ir ten pat jas išdėsčiusį mums, incidento dalyviams. Dėl patirto didžiulio šoko man tiesiog neužteko nuovokos paprašyti bent jau Jūsų telefono numerio.
Tą rytą važiavau į Alytų – buvau užsiregistravęs dalyvauti pėsčiųjų žygyje „Birutiečių keliais“. Jau gerokai nutolęs nuo Vilniaus, iš tolo pamačiau automobilius stabdančio žmogaus siluetą. Turiu įprotį nepravažiuoti pro balsuojančius, nebent stabdytų pasitikėjimo nekeliantys vyrukai. Dabar gi į kompaniją priėmiau iki Valkininkų ketinusią nuvažiuoti moterį. Važiuodami tik trumpai aptarėme grybavimo ypatumus – matyt, todėl, kad pakelėje buvo pilna grybautojų paliktų automobilių.
Artėdamas prie Paluknio aerodromo, mačiau kelio pakraštyje sustojusį automobilį. Kadangi jis nerodė jokių gyvybės ženklų, tai yra šviesos signalų, pasitraukęs arčiau priešingų krypčių eismo juostas skiriančios linijos, kuo ramiausiai vairavau, kol staiga pamačiau, kad anas automobilis be jokių ceremonijų įvažiuoja į kelio vidurį.
„Avarija!“ – išgąsčio pilnu balsu sušuko mano keleivė. Sprendimas gimė akimirksniu – priešpriešinė kelio juosta laisva ir, tik kliūtį apvažiuodamas iš kairės, galiu bandyti išvengti susidūrimo. Tačiau po sekundės – smūgis, bloškęs mano automobilį į griovį. Per stebuklą nesivertėme. Ratais ardamas vagą, automobilis įveikė šlaitą, išsiropštė. Išjungęs variklį, pasisukau į keleivę: „Ar nieko neatsitiko?“. „Viskas gerai“. Tada sparčiu žingsniu nuskubėjau prie kito, už keliolikos metrų stovėjusio automobilio. Tačiau anksčiau, negu aš, prie jo suskubo kitas žmogus ir paklausė automobilyje raudančios vairuotojos, ar jai viskas gerai? Moteris pritariamai palingavo galva. Tada įvykio liudininkas, pasilenkęs arčiau vairuotojos veido, prabilo griežtu tonu: „Ką jūs padarėte?!“.
Ėmiau skambinti 112. Aiškindamas operatorei, kas, kur ir kaip, nepastebėjau, kada avariją matęs žmogus patraukė savo keliais. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo neatleistinas neapdairumas. Kad ir kaip būtum tikras dėl aplinkybių, labai pravartu turėti įvykį iš šalies mačiusį liudininką! Kita kartaus patyrimo diktuojama išvada – įsigyk vaizdo registratorių! Nereikėtų kaip dabar tarsi adatos šieno kūgyje ieškoti nelemtą situaciją kelyje mačiusio žmogaus.
Gal nebus šventvagiška, jei pasidalijęs labai laimingai pasibaigusios avarijos patirtimi (visi likome gyvi ir sveiki), pacituosiu visai kitokio masto įvykių dalyvio, pasaulinio garso mokslininko, sąžinės kankinio Andrejaus Sacharovo žodžius: „Kai žmogus matai tiesą, už ją negali nekovoti“.
Šio kelių eismo įvykio liudininką pašome paskambinti tel. 8618 67845.