Sėkmingas taikymas Lenkijoje galėtų tapti pavyzdžiu
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, trečiadienį Lietuvos televizijos laidoje „Teisė žinoti“ kalbėdama apie Lenkijoje priimtas Baudžiamojo kodekso pataisas dėl cheminės kastracijos, sutiko, kad analogiška nuostata galėtų atsirasti ir mūsų šalyje.
„Ko gero, politikai tokį klausimą svarstytų, – vėliau DELFI teigė ji. – Tai nėra paprastas žingsnis, mat liečiamas žmogaus asmuo. Reikia galvoti, ar ginamas gėris yra labai svarbus. Kaina būtų didelė. Bet jei Lenkijoje viskas sėkmingai vystysis, būtų galima apie tai pagalvoti. Aš pati kategoriškos nuomonės dėl to neturiu – 50:50.“
Tačiau pirmiausia, anot V. Aleknaitės-Abramikienės, savo darbą turi atlikti prokurorai ir policija – ištirti viešai ne vienam žmogui mestus kaltinimus vienaip ar kitaip prisidėjus prie dviejų mergaičių tvirkinimo.
„Akivaizdu kad nebuvo dirbama. Ar šalyje yra aukšto rango vyriškių pedofilų tinklas? Kas žino, kodėl lenkai priėmė tokias pataisas. Aš jokių žinių apie tokį tinklą neturiu, bet matant baimę tirti bylą tokių minčių kyla. Ar tik pareigūnai nebijo atsitrenkti į įtakingą žmogų?“ - svarstė ji.
Pritartų nebent išimtiniais atvejais
Tvirtos vienareikšmės nuomonės dėl nusikaltėlių kastravimo neturi ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. Anot jo, bendrai imant tai būtų šiurkštus kišimasis į asmens privatumą. Tačiau įvertinus įvairias aplinkybes, tokia priemonė esą galėtų būti pateisinama.
„Reikia turėti prieš akis visą kontekstą – kam tai būtų taikoma, kokios pasekmės kiltų, įvertinti, ar ši priemonė proporcinga siekiamam tikslui, koks apskritai tas tikslas, ar yra medicininių įrodymų, kad cheminis kastravimas tikrai veiksminga priemonė“, – vardijo pašnekovas. – Paaiškėjus, kad tokia priemonė yra proporcinga tikslui, reikia žiūrėti, ar žmogus turi šeimą, ar yra jauno amžiaus.“
„Jei žmogus yra vyresnis, neplanuoja turėti vaikų ar apskritai neturi šeimos, pats sutinka, kaip kad, pavyzdžiui, lošėjas prašo nebeįleisti jo į kazino, nematyčiau problemos. Būtų galima dėl to diskutuoti, bet bijau, kad mūsų politikai į viską pažiūrės tiesmukiškai. Tai turėtų būti išimtiniai dalykai“, – DELFI sakė H. Mickevičius.
Turintys seksualinių problemų pagalbos neieško
Kauno vyrų krizių centro vadovė Inga Vizbarienė taip pat abejojo, ar įteisinus seksualinių nusikaltėlių kastravimą pavyktų išspręsti problemą. Anot jos, visų pirma reikėtų keisti visą pagalbos – ir teisinės, ir psichologinės – vyrams sistemą.
Mat kol kol kas tai palikta nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dažnai vos turi resursų išgyventi.
Tiesa, pašnekovė pripažino, kad vyrai, turintys seksualinių problemų ir norintys užkirsti kelią galimam nusikaltimui, pagalbos neieško – dažniausiai į centrą kreipiasi dėl sunkumų šeimoje, nesutarimų skyrybų atveju, tolimesnio bendravimo su vaikais, užklupusios depresijos, įtampos ar streso.
Išbandyta ne vienoje valstybėje
Lenkijos Seimas neseniai priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis numatoma pedofilus teisti laisvės atėmimu ir priverstiniu ambulatoriniu gydymu – vadinamuoju cheminiu kastravimu.
Anot šioje šalyje garsaus teisininko Mariano Filaro, ambulatorinio pedofilų gydymo negalima vadinti cheminiu kastravimu, nes šio gydymo tikslas – sumažinti lytinį potraukį.
Jau anksčiau nuteistų pedofilų kastravimą (lytinio potraukio slopinimą) kaip galimą prevencijos metodą bandė Kanada, kelios JAV valstijos, Didžioji Britanija, Prancūzija, Čekija, kai kurios kitos valstybės.
Pagal oficialią statistiką, nuo 2000-ųjų maždaug 300 žmonių Čekijoje buvo atlikta cheminė kastracija, o maždaug 50 (kitais duomenimis – maždaug 100) chirurginiu būdu buvo pašalintos genitalijos.
Šių metų pradžioje Europos Tarybos kovos su kankinimais komitetas pareikalavo, kad čia būtų nutrauktas dėl lytinių nusikaltimų nuteistų asmenų chirurginis kastravimas, nes tai yra negrįžtama intervencija, „prilygstanti žeminančiam elgesiui“.
Galimybės lytiniams nusikaltėliams taikyti kastraciją buvo svarstomos ir Latvijoje, Italijoje, Malaizijoje, Naujojoje Zelandijoje.
Randa argumentų ir už, ir prieš
Kastracija vadinamas lytinių liaukų pašalinimas arba jų hormoninės veiklos nuslopinimas rentgeno spinduliais ar medikamentais, siekiant pakeisti organizmo hormoninę pusiausvyrą.
Ji nuo seno buvo atliekama Vidurio Rytuose, Indijoje, Afrikoje, Kinijoje dėl religinių ir socialinių priežasčių. Dėl gresiančio nukraujavimo ar infekcijos Bizantijos imperijoje kastracija buvo prilyginama mirties bausmei. Šiuolaikinė cheminė kastracija, kai žmogui nuolat leidžiami tam tikri medikamentai ir taip slopinamas lytinis potraukis, siūloma kaip bausmė bei prevencinė priemonė pasikartojančių seksualinių nusikaltimų, tokių kaip išžaginimai, pedofilija, atvejais. Vienur kastraciją norima atlikti priverstinai, kitur – savanoriškai, kartu leidžiant žmogui išvengti ilgalaikio įkalinimo.
Toks seksualinių nusikaltimų problemos sprendimo būdas vertinamas prieštaringai. Kai kurių ekspertų manymu, kol kas tai yra patikimiausias kelias kovoti su šiais nusikaltimais, nes esą nei gresianti įkalinimo bausmė, nei psichoterapija nepadeda.
Tačiau kastraciją kritikuojantys specialistai tikina, kad ji gali nepateisinti vilčių – esą privalomas vaistų vartojimas neduoda garantijų, jog žmonės nebenusižengs, be to, kastruotieji gali paduoti valdžią į teismą dėl šalutinio vaistų poveikio. Savo ruožtu gydytojai aiškina negalintys versti gerti vaistus, kurių poveikis sveikatai nėra aiškus.
Be to, teigiama, kad kastracija nesuderinama su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Ji esą pažeidžia konvencijas dėl žmogaus teisių bei dėl kankinimų ir nehumaniškų bausmių uždraudimo.