Pusiaukėlėje tarp Vilniaus ir Klaipėdos išvydome mašiną, prie kurios stovėjo rankomis į bagažinę pasirėmęs žmogus, o kitas pagyvenęs vyriškis klykaudamas ir mojuodamas maldavo mašinų sustoti.
Bet kas tau stos. Pati kaitra, visi skuba prie jūros, negi gaiš deginimuisi brangų laiką. Dar padidina greitį. „Kokie niekšai“, - galvoju.
„Stok“, - sukomanduoju savo draugui. „Ką stok?“ - nesupranta jis, nes visi vyrai už moteris mąsto lėčiau.
„Stok, gi kažkokia nelaimė, matai“, - draugas ant stabdžių, mes sustojame.
Ir prie mūsų atlekia tamsaus gymio vyras, iš susijaudinimo berdamas padrikus žodžius. Išmuštas raudonomis dėmėmis, gestikuliuodamas rankomis. Kalba rusiškai (bet rašysiu lietuviškai): „Draugas žuvo, draugą užmušė, gelbėkit, žuvo! Draugai, brangieji, nelaimė! Padėkite!“
Košmaras. Man rankos dreba, traukiu telefoną skambinti greitajai ar policijai, dar nežinau kam pirmiau. „Žuvo“ yra tas žodis, kuris kelioms minutėms man paralyžiuoja smegenis.
Tamsaus gymio vyras sumuosuoja, stveria mano telefoną (nesipriešinu, gal pats skambins?), tada jį vėl meta man: „Niekas mums nepagelbėja, neturim pinigų kortelėje, mes jūsų draugai iš Turkijos, turkai mes!!! (jam bekalbant žybčioja keli auksiniai dantys), draugas čia žuvo, mums bėda, gelbėkit. Viską atiduosim, grąžinsim, kokia bėda mus ištiko!“.
Maniškis išsitraukia 20 litų (kaip pats sako, nesupranta, kodėl), o aš vėl imu mobiliaką (nes juk reikia kažkam skambinti?). Bet staiga pastebiu, kaip to turko akys keistai sužiba.
„Mirė, žuvo, ne čia, tuoj jį laidos, neturim pinigų benzinui, imkit, ką mes turim, paskolinkit pinigų, - nusimauna nuo savo piršto storą geltoną žiedą, įmeta jį man ant kelių ir ima kalbėti mano draugui, kuris žiūri išpūtęs akis į veiksmą tarsi vakar gimęs. - Duok dar, neužteks 20, kiek dar turi, duok, šitas žiedas kelių tūkstančių vertas, čia 14 praba, duok bent 600, duok, kiek ten toj piniginėj turi“.
Ir tada man nušvinta protas.
„Varom iš čia, spausk gazą, greičiau!“ - suspiegiu. Paimu mobilųjį ir bandau jį fotografuoti. Vyras išsigąsta, pasilenkia.
Mano draugas dar bando sakyti: „Taigi kaip čia su tuo žiedu, mums jo nereikia“, - ir bando jį grąžinti, bet aš, rėkdama: „Sukčiai“, uždarau langą, nes pro jį jau lenda tamsaus gymio vyro ranka.
O sukniubęs ant bagažinės jo draugas, savo sudėjimu primenantis nešertą mešką, pakyla ir spėriu žingsniu juda link mūsų mašinos, gal ketina kažką aiškintis. Toks lengvai pakeltų ir mašiną, ir mus joje.
Pagaliau jų atsikratome ir išlekiame į autostradą.
„Tai ką, mes pavogėme žiedą?“ - nesupranta draugas. Žiedas vis dar voliojasi man ant kelių.
„Skambinam policijai, čia sukčiai“, - aiškinu aš ir iškart, gal po 2 kilometrų, pamatau budintį ekipažą. Reidas. Sustojam nestabdomi. Pribėgu.
„Ten kažkokie žmonės sukėlė avarinę situaciją. Išlėkę ant kelio stabdo mašinas, rauda, kad draugas mirė...“, - pasakoju.
„Ai, tai „aukso“ pardavėjai... rumunai... jie nuolat čia“, - aiškina neprisistatęs pareigūnas.
„Tai gal nubauskit juos?“, - klausiu.
„Reikės paskambinti gretimam ekipažui“, - ir, turbūt, paskambina.
O aš džiaugiuosi, kad sukčiams į rankas pakliuvome mes, nes kiti, išgirdę autostradoje apie mirtį, gali reaguoti dar jautriau nei mano draugas, ir atiduoti paskutinę pensiją (kodėl visi sukčiai vaidina geriau nei garsūs serialo „Giminės“ veikėjai?).
Na, o žiedas? Dėl jo mano draugą vis dar kamavo sąžinė. Taigi, nukeliavome į lombardą Palangoje „Tomasgold“. Mus pasitikusi pardavėja Jelena patikino, kad šiemet apgavysčių pasitaiko mažiau – sukčiavimo pikas buvęs pernai. Dabar daugiausiai aukso padirbinių atsivežama iš užsienio: Turkijos ir pan. Tiesa, gaminiai kartais būna iš viršaus auksuoti, todėl norint nustatyti tikrąją vertę, gali tekti mūsiškį žiedą perpjauti.
„Gerai, - sutinkame. - Pjaukite ir žiūrėkite“.
Pirmiausiai Jelenai įtarimą kelia negrabiai įspaustas prabos numeris. Pagal jį parenkami chemikalai, kurie reaguoja būtent su tokios prabos auksu. Šnipštas. Mūsų žiedas sureagavo taip, kad iškart aišku:
„Aukso čia nėra nė lašo, nei iš viršaus, nei iš apačios, net pjauti nereikės“.
Naiviai tikiuosi, kad kelių policija surado tuos turkus-rumunus ir jie daugiau nebekels streso vairuotojams.
Taigi - būkite budrūs vykdami atostogų: profesionalūs sukčiai jus gaudo ne tik skambindami į mobilųjį telefoną ir pranešdami apie kraupią avariją sukėlusį sūnų, kurį reikia išpirkti, bet ir autostradose, kur nelaimės tikimybė didelė, todėl jūsų patiklumas ir reakcija į ašaras, klyksmus bei neva žuvusį žmogų gali būti labai palanki sukčiams. Jie darosi vis gudresni.
„Tokių sukčių kartas nuo karto keliuose pasitaiko. Stabdo mašinas, imituoja mašinos gedimą, siūlo pirkti žiedų, auskarų. Bet anksčiau tokių atvejų užfiksuodavome ne automagistralėse. Čia sustoję jie pažeidžia kelių eismo taisykles. Išaiškinus tokius atvejus, sukčiai galėtų būti baudžiami už kelių eismo taisyklių pažeidimus bei nelegalią priekybą. Pamačiusiems tokius atvejus, reiktų nedelsiant informuoti policiją, nusakant galimų apgavikų stovėjimo vietą, jei įmanoma – ir automobilio valstybinį numerį“, - kaip tokiais atvejais elgtis paaiškina Ramūnas Matonis, Policijos departamento komunikacijos skyriaus viršininkas.