Sostinėje jau seniai nebuvo profesionaliai atliktos, su organizuotu nusikalstamumu susijusios žmogžudystės. Tokie nusikaltimai buvo įprasti prieš porą dešimtmečių. Todėl po I. Tiomkino nužudymo visuomenėje ėmė plisti nuogąstavimai, kad grįžta laukiniai 90-ieji.
Tačiau Vilniaus apskrities policijos viršininko pavaduotojas Antonis Mikulskis, asmeniškai dalyvavęs triuškinant „Vilniaus brigadą“, neabejoja, kad tokie nuogąstavimai yra nepagrįsti: „90-ieji negrįžo ir negrįžta. Kategoriškai ne!“.
Pareigūnai dar slepia bet kokias šio nužudymo tyrimo detales, tik patvirtino, kad jau apklaustos dešimtys asmenų.
Tikimasi, kad žudikas neišvengs bausmės, kaip tai pavyko pačiam I. Tiomkinui – jis išvengė bausmės už dvigubą žmogžudystę, nors su šia byla dirbę kriminalistai ir dabar įsitikinę, kad Timocha prieš du dešimtmečius dalyvavo labai garsioje žmogžudystėje.
Sušaudymas sporto salėje
Taksistu dirbęs I. Tiomkinas dar sovietų laikais ėmėsi reketo. Išlikusiuose 1989 metų KGB dokumentuose I. Tiomkinas minimas, kaip „organizuotos reketininkų grupės“ vadeiva (šiai grupei KGB turėjo atskirą operatyvinę bylą „Staja“ („Gauja“). Saugumiečiai ėmė juo dar labiau domėtis dėl tuo metu užsienyje gyvenusio Boriso Dekanidzės (netrukus tapusio „Vilniaus brigados“ bosu), turėjusio Vokietijos pilietybę. KGB užsienio piliečiams skirdavo itin daug dėmesio. Saugumiečių operatyviniais duomenimis, B. Dekanidzė ieškojo kanalų narkotikų kontrabandai per Sovietų sąjungos sieną, tam jis pasitelkė I. Tiomkiną, „vadovaujantį organizuotai nusikalstamai reketininkų grupei“.
1991-ųjų pradžios Lietuvos KGB operatyvinėje byloje „Gauja“ jau rašoma, kad ši grupuotė, besiverčianti reketu ir kontrabanda, turi „korumpuotų ryšių valdymo ir teisėsaugos organuose“.
B. Dekanidzės ir I. Tiomkino gauja ėmė stiprėti, kitos Vilniaus grupuotės viena po kitos tapo jiems pavaldžios. Paklususieji privalėjo mokėti 10 proc. savo pajamų į „obščiaką“ - bendrą kasą.
Tačiau buvo ir tokių, kurios nepakluso. Viena iš nepaklusniųjų gaujų buvo „Zelionyje“ („Žalieji“). Gauja nusprendė likti savarankiška. Jai vadovavo Anatolijus Tomilinas, pravarde Zelionyj (Žalias) (gim. 1955 m.).
„Brigadininkai“ baisiai niršdavo, kai atėję susirinkti duoklės iš Gariūnų prekiautojų, kioskelių savininkų, kt. verslininkų, išgirsdavo, kad šie jau sumokėję „žaliesiems“.
A. Tomilinas ir Igoris Zorkinas (Baronas) 1992-ųjų rugsėjo 9 d. buvo sušaudyti Vilniuje, Šeimyniškių g., bokso salėje.
Surasti A. Tomiliną buvo lengva – jis kasdien sportuodavo toje pačioje salėje Šeimyniškių g. Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos žiniomis, rugsėjo 9-ąją į šią sporto salę atvažiavo keturi „brigadininkai“ - vienas šaudė iš automato „Kalašnikov“, kiti stebėjo. Daugybe kulkų buvo suvarpytas ir A. Tomilinas, ir I. Zorkinas. Beje, rikošetavusi kulka sužeidė ir vieną iš „Vilniaus brigados“ vadeivų Viktorą Polonskį (Vesnuška).
Kriminalistų žiniomis, egzekucijoje dalyvavo ir I. Tiomkinas. Netrukus jis buvo suimtas. Bylą tyrę policijos pareigūnai sako neabejoję Timochos kalte. Tačiau po kelių mėnesių prokuratūra nusprendė, kad surinktų įrodymų teismui bus per mažai, I. Tiomkiną paleido į laisvę. O dvigubos žmogžudystės byla teismo taip ir nepasiekė.
Į kalėjimą ilgam I. Tiomkinas pateko tik po keleto metų. Bet ne už žmogžudystę, o už turto prievartavimą ir dalyvavimą nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ veikloje. Už tai jam buvo skirta 10 metų nelaisvės. Už grotų išbuvo beveik 9 metus ir 2004 m. buvo paleistas anksčiau laiko.
Pastaruoju metu prabangiai gyveno Latvijoje, į Lietuvą atvykdavo retkarčiais. Nušautas Vilniuje, Trinapolio g., kai su mergina priėjo prie naujo daugiabučio, kuriame turėjo butą.
Gyvas ir pasakiškai turtingas
Išlikusiose 1992-1993 metų nuotraukose I. Tiomkinas pozuoja su kitu itin garsiu „Vilniaus brigados“ nariu Dovydu Kaplanu, pravarde Dodikas. Šiose nuotraukose jie stovi greta vienas kito. Vienoje iš nuotraukų Timocha pasipuošęs oranžiniu švarku ir išdidžiai spaudžia mobiliojo telefono mygtuką.
D. Kaplanas – vienintelis „brigados“ narys, kuriam pavyko sukaupti milžiniškus turtus ir tapti labai svarbiu asmeniu. Tiesa, ne Lietuvoje, o Rusijoje. Dabar Dodikas yra Rusijos oligarchas, artimas aukščiausiems Rusijos vadovams, dalyvauja sprendžiant kadrų klausimus „Gazprome“, valdo didžiules įmones ir t.t.
„Vilniaus brigados“ klestėjimo laikais jis nuolat buvo minimas Lietuvos žiniasklaidoje. Dodikas, pvz., dalyvavo šalį sudrebinusiame (kai tai iškilo į viešumą) Vidaus reikalų ministerijos (VRM) „vamzdžių“ skandale. Paaiškėjo, kad tuometinė VRM vadovybė, pro pirštus žiūrėjusi į „brigados“ siautėjimą, ginklus policijai pirko iš... „Vilniaus brigados“ ir jos bendrininkų Izraelio piliečių. Šis sandėris organizuotiems nusikaltėliams atnešė didžiulį pelną.
Vėliau Vilniaus policijai darant kratą D. Kaplano namuose buvo rasti minėtojo sandėrio dėl automatų „Kalašnikov“ tiekimo iš Lenkijos. Dokumentuose ginklai buvo vadinami „vamzdžiais“.
Dodikui teko pasėdėti ir lietuviškoje areštinėje – kratos metu jo namuose buvo rastas vienas pistoleto šovinys. Tuo pretekstu jis buvo sulaikytas, nes dėl aferos su ginklais nepavyko įrodyti nusikaltimo.
Paskui jis išvažiavo iš Lietuvos ir itin prabangiai įsitaisė Rusijoje. Užpernai Italijos žiniasklaida ūžė dėl D. Kaplano 45-ojo gimtadienio šventimo Sardinijoje. Dar vykstant pasirengimo milžiniškai puotai darbams, italų žurnalistai susidomėjo neišpasakyta prabanga ir užmojais.
Paaiškėjo, kad D. Kaplanas savo gimtadienio puotai skyrė 1,5 mln. eurų (400 tūkst. - Stingo honoraras už koncertą vakarėlyje, 30 tūkst. eurų už paplūdimio nuomą Sardinojoje ir t.t. ) . Laikraštis „Corriere della Sera“ pranešė, kad į puotą buvo sukviesta daugybė rusų oligarchų (Romanas Abramovičius, Ališeras Usmanovas atvyko netgi savaite anksčiau).
Paplūdimyje Arcakenoje jau buvo pastatytas fontanas, montuojama scena, kai staiga, likus savaitei iki šventės, darbai buvo sustabdyti. Buvo paaiškinta, kad dėl didelio žiniasklaidos susidomėjimo, kuris gali būti pavojingas svečiams (nors buvo pasamdyta 120 apsaugininkų), puota perkeliama į Prancūziją, į Kanus.