Pagrindinės „darbo“ vietos

Visuomeninis transportas, turgūs, vieši renginiai – tai bene pagrindinės vietos, kur sėkmingai darbuojasi šios „profesijos“ atstovai. Kasdienė tokių asmenų „darbo“ vieta – visuomeninis transportas. Ir ypač maršrutai, vedantys į stotį ar iš stoties. Juk susiruošę į kelionę ar grįžtantys iš jos žmonės paprastai turi daugiau ar mažiau pinigų. Tuomet telieka pasinaudoti spūstimi ir... piniginė iš jūsų rankinės ar viršutinių drabužių kišenės atsiduria kišenvagio rankose.

Tačiau jis niekada nesidarbuoja vienas. Profesionalūs, ne mėgėjai, kišenvagiai vagia bent dviese. Vienas ištraukia piniginę ir iš karto perduoda ją bendrininkui. Ir jeigu po sekundės ar kelių nukentėjusysis sureaguoja, jį apvogusio kišenvagio apkaltinti neįmanoma: įkalčio (piniginės) pas jį juk jau nėra... Ir nors bus bent pora liudininkų, mačiusių, kaip jis traukė jūsų piniginę, teismui (beje, apie kišenvagių teismus – kiek vėliau) bus iš esmės neįmanoma jo nuteisti, nes nebus daiktinio įrodymo – piniginės.

Jeigu spūsties nėra, ją galima sukurti dirbtinai. Aplink nusižiūrėtą auką (išgėrusį vyrą prasagstytu paltu ar lietpalčiu, išsiblaškiusią moterį, atsainiai per petį persimetusią rankinę) ima grūstis keli asmenys. Kelios sekundės, ir jie jau nuskubėjo prie autobuso ar troleibuso durų. Kai auka apsižiūri, kad ji jau apšvarinta, piniginės turinys jau būna pasisavintas, o pati piniginė – kišenvagių kuo skubiau išmesta (juk ji – daiktinis vagystės įrodymas).

Panašių situacijų, be abejo, nuolat nutinka ir turguose (nes ten atsiskaitoma tik grynaisiais) bei įvairiuose masiniuose renginiuose (kur visada būna išsiblaškiusių ar išgėrusių asmenų).

Socialinis kišenvagio portretas

Visų pirma tai senos vagių gerbiamos specializacijos atstovas. Savo „profesiją“ gerbiantys profesionalai stengdavosi lygiuotis į tikrus virtuozus, kurie, tarsi praslysdami pro nusižiūrėtą asmenį, sugebėdavo jį apšvarinti vos per porą sekundžių. Pamenate epizodą iš „Oliverio Tvisto“, kai senas vagišius moko kišenvagio amato dar visai jaunus vaikigalius: jūs turite taip ištraukti piniginę iš ant manekeno pakabinto švarko, kad nesuskambėtų varpelis.

Taigi kišenvagio amatą, kaip gyvenimo būdą, pasirenka ne tik asocialūs, išgerti mėgstantys asmenys, bet ir tokie, kurie yra baigę aukštuosius mokslus. Potraukis vogti (kleptomanija) arba potraukis gauti lengvų pinigų paverčia kišenvagiais ir ganėtinai taurių profesijų atstovus. Tad tikrasis kišenvagis niekuo neišsiskiria iš minios – nei elgesiu, nei drabužiais. Tokie auksarankiai savo mikliais pirštais įlenda beveik į kiekvieną nusižiūrėtą rankinę ar kišenę.

Žemesnės „kvalifikacijos“ vagys darbuojasi su skutimosi peiliukais: prapjauna rankinės šoną ir ištraukia piniginę. Drabužių tokie meistrai jau nebepjausto – tai pokario metų realybė. Vadinamieji „špokai“ daugiau dirba kojomis: ištraukę piniginę, jie pasileidžia bėgti, kiek tik jų kojos leidžia. Tad kur jau moteris ar netgi vyras puls vytis tokį stajerį.

Kišenvagio duoną pamėgę asmenys dažniausiai tuo verčiasi visą gyvenimą. Kodėl gi ne? Juk pinigai uždirbami (jų nuomone) nemaži ir gana lengvai, o padariniai – dažniausiai minimalūs. Tad šio amato ėmęsi vyrai ar moterys paprastai jo nemeta visą gyvenimą ir kasmet tik pastorina kriminalistų apie juos vedamas bylas.

Apskritai tarp vagių labai neįprasta keisti „specializaciją“: kas vagia iš butų – nevagia iš automobilių, beje, kišenvagiai paprastai vengia smurto. Nors dabar kriminalistai pastebi, kad kišenvagiai ima nebesilaikyti pagrindinės savo amato taisyklės – nesmurtauti. Padažnėjo atvejų, kai kišenvagis sėda už grotų ne už piniginės vagystę, o už chuliganizmą ar plėšimą.

Prarasti pinigai – pusė bėdos

Taigi, jeigu jums ištraukė piniginę su pinigais, jūs dar nelabai nukentėjote. Aišku, jei suma nėra didelė. Kur kas blogesni padariniai laukia, jei pavogtoje piniginėje buvo jūsų asmens dokumentai. Tai anais, sovietiniais, laikais asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai buvo beveik nepaklausūs. Net ir tarp nusikaltėlių. Dabar – visai kas kita.

Pavogtas pasas ar asmens tapatybės kortelė yra kur kas vertingesni (vagims) nei viena kita šimtinė. Juk su vienu ar kitu dokumentu galima (parinkus atitinkamą asmenį) drąsiai drožti į banką, greituosius kreditus teikiančią įmonę ar parduotuvę, kur išperkamosios nuomos sąlygomis galima įsigyti įvairiausių prekių net už dešimtis tūkstančių litų.

Po kurio laiko nuo kišenvagių nukentėjęs asmuo gauna pranešimą iš policijos ar net teismo, kad išsimokėtinai nusipirko prekių už keliolika tūkstančių litų, tačiau už jas nemoka, tad netrukus jį aplankys antstoliai. Todėl ne vienam taip nuo vagišių nukentėjusiam mūsų tautiečiui teko teismuose ilgai įrodinėti, kad jis nėra „kupranugaris“. Gerai, jei teismas vyksta tame pačiame mieste. O juk kiek žinoma atvejų, kai vilniečiai (ir ne po vieną kartą) turėjo vykti į teismą uostamiestyje ar atvirkščiai.

Tad jeigu jus apvogė kišenvagiai, tučtuojau skambinkite į banką – tegul užblokuoja jūsų kreditines korteles. Antrasis veiksmas (jei piniginėje buvo asmens dokumentai), kurį turėtumėte atlikti, – nuvykti į policiją ir ten parašyti pareiškimą apie įvykį bei išvardyti prarastas vertybes. Tuomet, jei vagišiai pasinaudos jūsų asmens dokumentais, bus akivaizdus įrodymas, kad bankas ar prekybos įmonė apsižioplino, nes informacija apie pavogtus asmens dokumentus iš policijos skyrių pasiekia didžiausius šalies bankus ir prekybos įmones. Be to, galimame teismo procese (dėl neva jūsų vardu pirktų prekių ar imto kredito) jūs iš karto pateiksite geležinį alibi – policijos pažymą apie įvykdytą vagystę.

Teismai gaili kišenvagių

Visų pirma, kriminalistams tokį asmenį reikia sulaikyti su įkalčiais. Antra, pavogta suma (vertybės) turi viršyti bent vieną MGL (130 Lt). Trečia (ir liūdniausia), mūsų teismai labai retai pasiunčia kišenvagius už grotų. Jiems dažniausiai skiriamos baudos, viešieji darbai arba areštas.

Todėl ilgapirščiai ir ilgapirštės – vienos seniausių „profesijų“ Žemėje atstovai – ir toliau sėkmingai darbuojasi...