Istorija liks muziejuje
Buvusios Gėsalų pradžios, vėliau septynmetės, aštuonmetės, pagrindinės mokyklos, o paskiausiai – Ylakių gimnazijos Gėsalų skyriaus istorijos kruopelyčių liks čia įkurto muziejaus medžiagoje. Bibliotekininkė Vida Rušinskienė į šventę susirinkusius buvusius mokinius ir pedagogus vedžiojo po muziejų ir rodė, kaip čia mokytasi anksčiau, kai kas gal nuotraukose išvydo ir save prieš kelis dešimtmečius, gal net suolą, kuriame teko sėdėti, atpažino...
- Šie du mokykliniai suolai – iš pokario metų. Dabar tokių mokyklose nebėra, labai pykau, kai vieną pasiskolinę grąžino perdažytą. Tikrai niekas nepageidavo tokios „restauracijos“. Iš kaimo žmonių surinkta kuprinių kolekcija, su tokiomis kažkada eita į mokyklą, jose vaikai nešdavosi vadovėlius. Pati didžiausia, mano supratimu, muziejaus vertybė – pirmoji, dar ikikarinės mokyklos iškaba. Vieno kaimo gyventojo namo palėpėje radau ją paslėptą spaliuose. Moteris labai nerimavo (buvo sovietmetis), kad radinio nepamatytų valdžios atstovai, - apie muziejaus eksponatus pasakojo
V. Rušinskienė.
Susirinkusieji vartė albumus su nuotraukomis, lietė seniai matytas moksleiviškas uniformas, žiūrinėjo čia besimokiusiųjų rankdarbius...
Neoficialiai Gėsalų vaikus pradėta mokinti 1917 m. rudenį. Kitais metais stambieji ūkininkai, bijodami, kad mokykla nebūtų įkurta be jų, suvedė savo vaikus į ūkininko Domo Girdenio namus, kur juos mokė Magdalena Stonkutė. Kreipęsi į tuometės Mažeikių apskrities viršininką, gyventojai pasiekė, kad dar po metų mokykla būtų atidaryta oficialiai. Taip išnuomotose patalpose, išardžius sieną ir du kambarius sujungus į vieną, mokslus pradėjo 18 mokinių.
Labiausiai mokykla išaugo sovietmečiu – pastatyti nauji pastatai, mokinių skaičius perkopė šimtą, čia mokėsi ir būrys kaimyninėje Latvijoje gyvenančių lietuvių. Atkūrus nepriklausomybę, žmonių skaičius Gėsaluose ėmė mažėti, o mokykla nykti...
Prisiminimai
Šeštadienį į Gėsalus susirinko gausus būrys žmonių, vienaip ar kitaip prisilietusių prie mokyklos gyvenimo, o mažytė aktų salė net nesugebėjo visų norinčiųjų sutalpinti, teko nešti ir papildomų kėdžių, ir būriuotis koridoriuje bei tarpduryje.
Šventės vedėjai atsisveikinimo su mokykla ceremoniją suskirstė pagal įvairius jos gyvavimo laikotarpius, o kalbėdami apie konkretų etapą kviesdavo į sceną tuo metu besimokiusius mokinius, dirbusius pedagogus.
Šauniai nuteikė pačios vyriausiosios dar gyvų mokinių kartos, mokyklą lankiusios tuoj po karo, prisiminimai. Vieni mena, kad įdomiausia būdavo ne tiek pamokos, kiek senas malūno pastatas, kurio užkaboriai buvę labai paslaptingi ir vilioję palandžioti. Todėl kai tik pasitaikydavo laisva pamoka, dumdavo paupin, prie malūno... Vienas garbaus amžiaus sulaukęs vyras pasakojo, kaip ant jo ir kitų berniukų pykdavo mokytoja Genė Sličiūtė, kam sumaišydavo prie durų sudėtas vaikų klumpes – po pamokų būdavę daug vargo jas atsirinkti. Dar kitas prisipažino daugybos lentelę per aštuonerius metus šiaip taip išmokęs.
Jaudino mokytojų prisiminimai, kuriuose šios mokyklos pedagogų kolektyvas įvardintas kaip fantastiškas. Viena mokytoja papasakojo apie pirmąją savo pamoką, sakė supratusi, kad vaikai jos bijo, bet ji vaikų bijojusi dar labiau... Šventėje dalyvavo bene penketas buvusių šios mokyklos direktorių. Tie, kas negalėjo atvykti, atsiuntė sveikinimus. Atėjo laiškas ir iš Švedijos – jį parašė buvusi mokyklos mokytoja Rasa Bulauskytė-Alksnienė.
Išleido į gyvenimą
Kad ir maža Gėsalų mokyklėlė, joje mokėsi žmonės, vėliau pasiekę gyvenimo aukštumų ir dabar garsinantys Lietuvą. Tarp jų – žymi advokatė, buvusi Seimo narė Zita Šličytė, poetas Stasys Jonauskas, žurnalistas, Šilutės r. laikraščio „Pamarys“ redaktorius Petras Skutulas, rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas B. Baipšys, stambus ūkininkas Vidmantas Duonėla...
Pastarasis pagelbėjo, kad ši šventė Gėsaluose būtų surengta. Renginį parėmė ir rajono savivaldybė, tačiau labiausiai prie jo prisidėjo Gėsalų žemės ūkio bendrovė, vadovaujama Edvardo Karečkos. Buvę mokyklos darbuotojai, šventės vedėjai ne kartą minėjo šio žmogaus pavardę, prisimindami, kad pagalbos ranką ištiesdavo ir anuometis jo vadovautas kolūkis, ir dabartinė žemės ūkio bendrovė – pradedant mokyklos direktoriaus kabineto įrengimu, baigiant ekskursijomis, o galų gale ir mokyklos uždarymo šventės finansavimu.
Pats E. Karečka susirinkusiesiems sakė netikintis, kad Gėsaluose mokyklos nebebus.
-Netikiu, kad tokia graži gyvenvietė liks be švietimo židinio. 42 metus mano gyvenimas surištas su Gėsalais, jaunystė čia praėjo, svarbiausieji darbai čia padaryti. Vieno žmogaus gyvenimas yra per mažas tarpas istorijoje, todėl netikiu, kad Gėsaluose nebebus mokyklos – gal privati, gal kitokia, bet taip gyvenimas neužsibus, - vylėsi šventės rėmėjas.
Pristigo kelių mokinių
„Ūkininko patarėjo“ kalbinta paskutinioji mokyklos vadovė ir mokytoja Irena Skripkauskienė sakė mananti, kad mokyklą sugriovė patys gėsališkiai.
- Šiemet mokiau 10 mokinių, buvo trys klasės vienoje. Rudeniui nebeliko nė tiek. Tokie įstatymai – jei nors vienu vaiku mažiau, mokykla naikinama. Kai kurie tėvai dar būtų galėję leisti vaikus čia, bet buvo nebe prestižas, geriau vežė į Ylakius. Ir aš pati, ir kai kurie tėvai vaikščiojome po namus, prašėme, kad paliktų vaikus čia, tačiau perkalbėti nepavyko. O iš tikrųjų darėme viską, kad vaikų žinios nesumenktų, kad kiekvienam būtų skirtas dėmesys, kad kiekvienas, gabesnis ar mažiau gabus, dalyvautų veikloje. Netikiu tais lūkesčiais, jog mokykla Gėsaluose dar atgis. Kaimas mažas, kiekvienoje gatvėje 2-3 tuščios trobos, senieji miršta, o jaunieji išvažiuoja į užsienį, - pasakojo 35 darbo metus vienai mokyklai atidavusi pedagogė.
I. Skripkauskienė abejoja, ar tęs mokytojos darbą, nors pasiūlymą dirbti turi.
- Stažą užsitarnavau, gyvenu kaime, yra vyras, vaikai suaugę... Kam man čia dar vargti, tokiame amžiuje kažkur važinėti ir iš naujo kurtis? – svarstė buvusi mokyklos mokytoja.
Atokioje vaizdingoje vietovėje šalia Latvijos pasienio įsikūrę Gėsalai ilgą laiką buvo žmonių traukos vieta, čia gyvenantys žmonės ir šiandien tvarko aplinką, puoselėja savo sodybas. Tačiau tai negelbsti nuo noro gerai uždirbti, siekti karjeros. Nykstantis kaimas pamažu atsisveikina ir su tais centrais, kurie pasitarnavo ne vieno gėsališkio šuoliui į platųjį pasaulį. Vieno šių židinių – mokyklos – istorija baigėsi...
