Kurčiųjų sporte garsiniai signalai pakeičiami vizualiais – trenerio gestai, komandos draugių žvilgsniai, greiti judesiai. „Aikštėje nereikia girdėti, reikia matyti,“ – sako S.Bareikienė.
Gebėjimas skaityti situacijas, perprasti žaidimo schemą be garsų tapo stipriausiu jos privalumu.
Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto kampanija „Už stiprybės stovi realybė“ siekia paneigti vis dar gajus mitus apie kurčiuosius sportininkus. Pabrėžti, kad tinkama aplinka leidžia siekti aukščiausių rezultatų, o S.Bareikienės istorija tai patvirtina – ji sėkmingai atstovavo Lietuvai tarptautinėse varžybose ir toliau siekia pergalių.
Iš mokyklos salės - į rinktinę
Treniruotės LKNUC sporto salėje greitai tapo S. Bareikienės kasdienybe. Krepšinis patraukė savo tempu, strategija ir komandiniu žaidimu. Nors treneriai negalėjo duoti žodinių komandų, informacija aikštėje sklido kitaip – per aiškius gestus, žvilgsnius ir greitus judesius. Reikėjo ne tik valdyti kamuolį, bet ir skaityti žaidimą be garsų, greitai priimti sprendimus ir reaguoti į menkiausius komandos draugių signalus.
Kurčiųjų sporte svarbiausia – gebėjimas matyti ir suprasti. Treneriai pritaikė skirtingus metodus: kurčiasis treneris Ramūnas Dovydėnas nurodymus perteikdavo gestų kalba, o girdintis treneris Petras Stankevičius rodė vizualinius ženklus ir aiškino žaidimo derinius demonstracijomis. Tokios treniruotės reikalavo ypatingo susikaupimo ir komandinio ryšio – kiekviena žaidėja turėjo ne tik stebėti aplinką, bet ir intuityviai jausti komandos veiksmus.
Su kiekvienais metais augo ir įgūdžiai, ir pasitikėjimas savimi. Pirmosios varžybos parodė, kad vien gerai žaisti nepakanka – reikia suprasti žaidimą iš esmės.
„Tada supratau, kad norint tapti geriausia, neužtenka vien treniruočių – reikia mokytis iš kiekvienos situacijos aikštėje“, – prisimena S. Bareikienė.
Būtent toks požiūris atvedė ją į Lietuvos kurčiųjų moterų rinktinę. Būdama vos 17-os S.Bareikienė jau žaidė aukščiausiame lygyje, kur tempas dar greitesnis, varžovės stipresnės, o kiekviena klaida gali kainuoti pergalę. Tai buvo didelis išbandymas, tačiau sportininkė greitai įsitikino – jei esi gerai pasiruošęs, gali konkuruoti su bet kuo, nepriklausomai nuo to, ar girdi, ar ne.
Aukso medalis – paskutinė neįveikta kliūtis
Per savo karjerą S. Bareikienė patyrė daugybę pergalių. Ji dalyvavo svarbiausiuose turnyruose, vilkėjo Lietuvos rinktinės marškinėlius ir ne kartą stovėjo ant nugalėtojų pakylos. Tačiau yra vienas trofėjus, kurio jai vis dar trūksta – aukso medalis.
„Atrodo, kad viskas jau pasiekta – patirtis, titulai, pripažinimas. Bet vis dar lieka tas vienas žingsnis, kurio norisi labiausiai“, – pripažįsta ji.
Kiekvienas čempionatas – tai naujas bandymas priartėti prie šio tikslo. Tačiau sporte nėra garantijų: vieną dieną viskas klostosi idealiai, kitą – lemia viena klaida ar praleistas šansas. Kova dėl aukso nesibaigė – ji tęsiasi su kiekviena nauja sezono pradžia.
Meilė, gimusi aikštelėje
Sonata Bareikienė savo vyrą Arvydą Bareikį sutiko ten, kur praleido daugybę valandų – krepšinio aikštėje. Abu sportininkai, abu siekė aukščiausių rezultatų, abu suprato, kad gyvenimas tarp treniruočių ir varžybų nėra kliūtis santykiams – veikiau atvirkščiai.
„Kai abu gyveni tuo pačiu ritmu, nereikia aiškinti, kodėl žmogus keliasi penktą ryto į treniruotę ar grįžta namo tik po dešimtos vakaro“, – sako S. Bareikienė.
Ilgus metus jų šeimos ritmas derinosi prie krepšinio. Jei vienas ruošėsi rungtynėms, kitas perimdavo visus buitinius rūpesčius. Jei vienas pralaimėdavo, kitas žinojo, kada palikti ramybėje, o kada paklausti, kas nutiko.
„Niekada nebuvo konkurencijos – tik supratimas, kad abu einame tuo pačiu keliu“, – pasakoja krepšininkė.
Krepšinis natūraliai tapo ir jų sūnaus Mato pasaulio dalimi. Nebuvo klausimo, ar jis žais – nuo mažens jis tiesiog augo aikštėje. Kai tėvai treniruodavosi, jis lakstė šalia, kai kituose miestuose gyvenantys seneliai negalėjo jo prižiūrėti, stebėjo varžybas nuo atsarginių suolelio.
Būdamas vos 13-os, Matas tapo jauniausiu Lietuvos U-21 kurčiųjų rinktinės nariu ir išvyko ginti Lietuvos garbės Pasaulio U-21 kurčiųjų krepšinio čempionate Argentinoje. Jis ne tik treniruojasi su vyresniais žaidėjais, bet ir demonstruoja brandų žaidimą, žaisdamas svarbias minutes aikštėje.
„Jis užaugo su kamuoliu rankose – tai nebuvo mūsų sprendimas, tai įvyko savaime“, – šypsosi S. Bareikienė.
Nuo ribotų galimybių iki aukščiausio lygio pasiruošimo
Kai S.Bareikienė pradėjo žaisti krepšinį, sąlygos buvo kuklios – treniruotės vyko paprastose mokyklų salėse, o apie profesionalią fizinio rengimo programą, sporto medicinos specialistus ar finansinį palaikymą nebuvo nė kalbos.
„Tiesiog žaidėme. Nebuvo nei stipendijų, nei specialistų, nei rimtesnio požiūrio į mūsų paruošimą“, – prisimena ji.
Šiandien situacija visiškai kitokia. Kurčiųjų moterų rinktinė treniruojasi profesionaliose stovyklose, dirba su fizinio rengimo specialistais, sporto medicinos ekspertais, gauna stipendijas. „Dabar jaučiamės kaip tikros sportininkės, o ne tiesiog komanda, kuri mėgsta krepšinį“, – sako S. Bareikienė. Tai reiškia ne tik geresnes treniruočių sąlygas, bet ir aukštesnius rezultatus tarptautinėse varžybose.
Vis dar gajus mitas, kad kurčiųjų sportininkai gali treniruotis ir žaisti tomis pačiomis sąlygomis kaip girdintieji. Tačiau realybė kitokia – treniruotėms reikia pritaikytų metodų, kitokios komunikacijos aikštėje ir didesnio vizualinio susikaupimo. Dabartinė sporto infrastruktūra leidžia šiuos skirtumus kompensuoti, suteikdama žaidėjams galimybę siekti aukščiausių rezultatų.
Aukso medalis S.Bareikienės dar laukia. Bet svarbiausia – krepšinio aikštelė jau seniai tapo vieta, kur tylos nėra. Čia kalba žaidimas.
