Prieš daugiau kaip dešimt metų Robertos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Po baisios avarijos lydėjo didžiuliai skausmai ir kankinanti nežinomybė: „Kilo daugybė klausimų, kaip viskas bus, ar vaikščiosiu, kaip gyvensiu, ar sukursiu šeimą.“

Pašnekovė sako, kad tik po dvejų metų galėjo pradėti priimti save tokią, kokia dabar yra, – be kojos. Tačiau visuomenė tokia švelni nebuvo. Dėl to, kad neslepia protezo, iš žmonių yra sulaukusi siaubingų komentarų, o socialinėje erdvėje – ir siūlymo nusižudyti.

Kaip nutiko gyvenimą pakeitęs autoįvykis, kas paskatino nebesislėpti ir garsiai kalbėti apie savo negalią, kaip sekėsi gimdyti ir auginti dukrelę, kur sutiko savo širdies draugą ir ką juodžiausia gyvenimo naktis atnešė, kad pati Roberta drąsiai sako: „Nieko nekeisčiau“?

Roberta Orlauskaitė

Roberta, papasakokite, kaip viskas nutiko?

– Autoįvykis įvyko 2014-ųjų rugpjūtį. Buvau išvykusi dirbti į Rodo salą Graikijoje. Viešbutyje dirbau animatore, tą vakarą turėjome vieną didžiausių pasirodymų, kuris praėjo labai sėkmingai, nutarėme nuvykti į miestą atšvęsti.

Jautėmės pavargusios, todėl su drauge gana greitai panorėjome vykti ilsėtis. Pamatėme iš matymo pažįstamą vaikiną, kuris šalia mūsų viešbučio nuomodavo jachtas viešbučio svečiams ir turistams. Jie su draugu kaip tik važiavo į viešbučio pusę, pasiūlė mus pavežėti. Vaikinai norėjo parodyti, kaip puikiai jie valdo motorolerius ir smarkiai viršijo greitį. Lenkė vieną automobilį po kito ir darant vieną lenkimų nebespėjome grįžti į savo juostą, priešpriešiais atvažiavo kitas automobilis. Tas vaikinas per autoįvykį tik apsibrozdino šonkaulius, o man iškart nutraukė koją.

Prisimenu tą streso pojūtį. Tu dar nesupranti, kas įvyko, toks didelis stresas ir adrenalinas užplūdęs, kad tiesiog nori stotis ir eiti. Pro šalį važiuojantys automobiliai stojo prie mūsų, žmonės neleido man atsistoti, iškvietė visas tarnybas.

Prisimenu, kaip horizonte pamačiau savo koją, su basute, lakuotais nagais, kuriuos dar išvakarėse lakavausi. Jau tada supratau, kas čia nutiko. Jautėsi, kad ir greitosios pagalbos medikai buvo pasimetę, o nuvykus į ligoninę paaiškėjo, kad jie neturi tokios kompetencijos gydytojo, kuris nuspręstų, ką daryti su koja. Dėl to nuskraidino mane į Kretą.

Ten irgi viskas užtruko, gydytojai svarstė – koją prisiūti ar amputuoti, bandė sustabdyti kraujavimą, perpilinėjo kraują. Aš su savimi nieko neturėjau, telefoną pamečiau per autoįvykį, gydytojai angliškai nekalbėjo, tai bandžiau suprasti graikiškai, kiek buvau per tuos keletą mėnesių pramokusi. Jie tik angliškai man pasakė, kad aš jau beveik mirštu. Buvo labai, labai baisu, teko kęsti labai didelį skausmą.

Galiausiai buvo priimtas sprendimas koją prisiūti. Operacija truko labai ilgai. Deja, per tris paras kraujotaka neatsistatė, o skausmas buvo begalinis. Norėjau, jog darytų bet ką, kad tik jis dingtų. Tada gydytojai pasakė, kad turi pjauti koją, nes palikdami ją labai rizikuoja.

Buvo labai baisu, Lietuvoje be kojos buvau mačiusi tik benamių. Nebuvau adekvati priimti sprendimą, tai už mane padarė į Kretą atskridusi sesuo. Koją amputavo žemiau kelio.

Roberta Orlauskaitė

Po operacijos sekė reabilitacija, kai jau galėjau paeiti su ramentais, leido parskristi į Lietuvą. Vilniuje buvo atlikta dar viena kosmetinė operacija, paskui pas mane ėmė lankytis ortopedai, pasakoti, kas manęs laukia, kokie protezai, kokios kainos ir t. t.

Buvau labai pozityviai nusiteikusi, jie tada sakė, kad ieško tokio žmogaus, kuris dirbtų jų įmonėje ir lankytų kitus tokius žmones. Net palaukė manęs tris mėnesius, kol sustiprėsiu, ir pradėjau pas juos dirbti. Dirbau penkerius metus, važinėdavau susitikti su žmonėmis, bendraudavau, edukuodavau. Tik dirbdama pamačiau, kiek iš tiesų daug yra tokių žmonių.

Pirmąsias paras ligoninėje buvote visiškai viena, svečioje šalyje, laukėte atvykstančių artimųjų. Kaip jautėtės?

– Buvau labai išsigandusi, labai verkiau, pergyvenau dėl to, kas bus, ir man labai, labai skaudėjo. Bet ten dirbę žmonės dėl manęs padarė labai daug. Po ligoninę pasklido kalbos, kad esu čia tokia pacientė ir darbuotojai po savo pamainų ateidavo su manimi pabūti. Jie nemokėjo anglų kalbos, mes netgi nesusikalbėdavome, bet jie tiesiog ateidavo su manimi pabūti tame skausme, tame laukime. Iš vienos pusės, atrodo, tai visiškai paprastas dalykas, bet man jis tapo labai šviesiu prisiminimu. Tada ir supratau, kaip kartais svarbu padaryti tą, atrodytų, visai paprastą dalyką dėl kito žmogaus.

Mano plaukai buvo sulipę nuo kraujo, buvo tokių, kurie ateidavo ir juos išplaudavo. Tų žmonių buvimas šalia buvo toks svarbus, kad iki šiol labai gerai prisimenu jų veidus. Man atrodo, kad labai svarbu yra būti geram kitiems, o toks paprastas dėmesio parodymas, laiko skyrimas, vietoj to, kad naršytum telefone ar žiūrėtum televizorių, tam žmogui gali lemti labai daug. Tai man suteikė stiprybės laukiant artimųjų.

Dabar ir pati stengiuosi būti šalia kitų žmonių, kai jiems manęs reikia. Būna, parašo per socialinius tinklus mamos, kad vaiko laukia amputacija arba vaikas gimė be galūnių, jos išsigandusios, jas apėmusi didelė nežinomybė, jei paprašo manęs susitikti, visada nuvažiuoju visiškai be jokio atlygio ir tiesiog kartu pabūnu, stengiuosi padrąsinti, parodyti, kad viskas yra gerai, nes pačiai teko pajusti, kaip tai yra svarbu.

Roberta Orlauskaitė

Išties. Labai smagu, kad jūsų kelyje buvo tiek empatiškų žmonių.

Papasakokite apie etapą, kai teko pradėti mokytis vaikščioti, kaip sekėsi prisitaikyti protezus?

– Buvo nelengva. Manau, kai kurie žmonės šitoje kelionėje ir pasiduoda. Bet aš turėjau didelę motyvaciją, turėjau darbą ir labai norėjau dar daug visko nuveikti, judėti, tad teko kantriai su viskuo susitaikyti. Kai protezas pritrindavo, važiuodavau pas specialistą, jis jį koreguodavo, kol atradome idealų variantą. Iki tol būdavo pritrynimų net iki kaulo, ypač vasarą, kai karšta, koja patinsta. Per laiką atradau, kas geriausiai veikia, koks tepalas padeda, kokio maisto nevalgyti, kada nebegerti skysčių, geriau niekur neiti ir gulėti lovoje.

O kaip dabar – ar dar jaučiate skausmą?

– Taip, skausmas yra ir jis visada bus. Yra fantominis skausmas, kurį jaučia visi žmonės po galūnių amputacijų – kai skauda galūnę, kurios nėra, ir jokie vaistai nuo skausmo nepadeda, nes smegenys vis prisimena ir ieško tos galūnės. Čia tiesiog turi dirbti su savimi. Būna, kad žmonės po amputacijų jaučia ypač didelius skausmus, net neatsikelia iš lovos.

Man pasisekė, kad man jie nėra dažni ir tokie, su kuriais reiktų kovoti. Gal ir operacija buvo sėkminga, bet veikiausiai prisideda ir tai, kad daug judu. Nes skaičiau, kad nuolatinis judėjimas, sportas padeda – tada tarsi jaučiama ta galūnė ir smegenys nebebando atrasti nervų galiukų. Bet, aišku, būna, kad pritrina, šiluma, maistas, svorio pokyčiai atsiliepia ir kojai.

Kiek protezų turite?

– Tris: pagrindinį vaikščiojimo, bėgimo ir maudymosi / plaukimo. Dabar dar užsisakiau pėdą, kurią galima pritaikyti aukštakulniams. Tiek metų jų neavėjau, o su ta pėda pabandžiau, patiko.

Roberta Orlauskaitė

– „Instagram’e“ rašėte, kad tik po dvejų metų sugebėjote priimti save tokią, kokia dabar esate, – be kojos. Kas padėjo ateiti iki šio taško?

– Turbūt labiausiai pastūmėjo tie pacientai, su kuriais susipažinau dirbdama ortopedijos įmonėje. Nes tada supratau, kodėl žmonių nėra viešumoje – jie bijo patys savęs, gėdijasi ir geriau bus namie, nei kur nors eis, kad kas nors nepamatytų ir ko nors nepasakytų.

Pirmuosius mėnesius aš irgi prašiau, kad man padarytų koją tokią, jog ji atrodytų kuo tikresnė. Man irgi buvo gėda. Ir buvo daug nežinomybės, įvairiausių klausimų, pavyzdžiui, ar susirasiu vyrą, kaip man reikės gimdyti, visa tai privertė per daug neatvirauti.

O važinėdama pas tuos žmones supratau, kiek daug jų yra ir kiek daug tų, kurie bijo, pergyvena ir neišeina iš namų, o jei išeina, tik su kelnėmis, kad niekas nepamatytų. Po dvejų metų tokio darbo supratau, kad reikia pokyčio, o jis, aišku, taip paprastai neįvyks, reikia pavyzdžio.

Pamenu, tada nuvažiavau pas savo protezuotoją ir paprašiau, kad visiškai nuimtų tą dalį, kuri atrodo kaip tikra koja, ir pradėjau vaikščioti su tuo protezu. Nutariau nebesislėpti, nes ir nėra, ko slėpti. Ir pas pacientus pradėjau eiti matantis tam vamzdžiui, vasarą nešioti trumpus sijonus ir šortus. Tai daryti toliau mane paskatino tie patys žmonės – pamačiau, kad ir jie ima po truputį keistis, drąsėti.

Kokių atgarsių sulaukdavote iš aplinkinių?

– Jų buvo visokių. Ir gerų, palaikančių, ir ne tokių malonių. Viena moteris, eidama gatve su vaiku, kartą pasakė, kad aš gąsdinu jos vaiką. O aš jai atsakiau, kad ji gąsdina mane, jog savo vaikui nepaaiškina tokių dalykų. Paklausiau, ką ji darytų, jeigu taip nutiktų – ar visą laiką sėdėtų namuose? Vienas vyresnio amžiaus vyras kartą apmėtė mane obuoliais ir sakė, kad mane reikia sudeginti ant laužo.

Roberta Orlauskaitė

Siaubas.

– Taip, bet tos situacijos buvo prieš daug metų, dabar padėtis stipriai pasikeitusi, vis daugiau kalbama apie negalią, skatinama įtrauktis ir pan. Nors štai aną dieną paskaičiau tyrimo apie žmonių su negalia įtraukties rezultatus, kurie šokiravo. Buvo klausimas, kaip žmonės mano, ar moteris, turinti fizinę negalią, pasirinkdama pastoti, yra neatsakinga. 30 proc. pažymėjo, kad yra neatsakinga, o netgi 13 proc. žmonių pažymėjo, kad tokiai moteriai gydytojas turėtų atimti teisę į nėštumą be jo sutikimo. Taigi Lietuvoje vis dar yra daug žmonių, manančių, kad tas žmogus net neturėtų turėti teisės planuoti šeimą, aš tai pati patyriau savo kailiu.

Mes vis dar gyvename tokioje aplinkoje, dėl to labai liūdna, bet todėl ir matau prasmę tuose dalykuose, kuriuos darau, ir darau labai akivaizdžiai, ir man vienodai šviečia.

Labai norisi pasidžiaugti už jūsų drąsą ir padėkoti, kad tokia esate, neslepiate savęs ir apie tai atvirai kalbate.

Užsiminėte, kad turėjote nerimo dėl to, ar pavyks susirasti vyrą, ar galėsite gimdyti. Turite širdies draugą ir jau septynerių dukrelę. Gal galite pasidalyti savo šeimos istorija?

– Su dukrytės tėčiu susipažinome reabilitacijos centre, jis irgi buvo netekęs kojos. Mus siejo tas bendras jausmas, kad galime suprasti vienas kitą. Vėliau pripažinome, kad tik tai mus ir tesiejo. Draugiškai išsiskyrėme, iki šiol labai gerai sutariame, bendraujame šeimomis.

O su dabartiniu draugu susipažinau „Tinder’yje“ prabėgus kuriam laikui po skyrybų. Ten sudėjau visas nuotraukas ir surašiau viską, kaip yra: ir kad kojos neturiu, ir kad vaiką bei šunį turiu, kad jau iškart būtų atfiltruota, viskas visiems aišku. Mes su juo kurį laiką bendravome, bet tos temos nelietėme. Gyvai susitikę irgi nelietėme, bet jau paskui man pačiai pasidarė smalsu, gal jis nematė tų nuotraukų (juokiasi), tai pati užklausiau. Jis sakė, kad norėjo, jog pati tą temą pradėčiau. Tada apie viską ir išsikalbėjome.

Aš pati, eidama į naujus santykius, suprantu, kad yra tam tikra riba, nes ta koja neatrodo labai reprezentatyviai, kai yra be protezo, o su juo neinu maudytis, miegoti, ta pradžia būna nejauki ir pačiai, ir žmogui, kuris neturėjęs tokio partnerio. Net sakydavau, kad gal nežiūrėk, bet jis visada sakė, kad viskas gerai. Taip viskas ir prasidėjo.

Roberta Orlauskaitė su širdies draugu

Kaip prabėgo nėštumo laikotarpis, ar dėl augančio svorio neturėjote problemų dėl kojos, protezų, vaikščiojimo?

– Kai laukiausi, buvau 24-erių, gimdžiau 25-erių, nėštumas buvo gana sklandus. Svorio priaugau, tad protezą teko keisti kelis kartus. Tuo metu man didžiausia baimė buvo, kad tik neatsisėsčiau į vežimėlį, nes dirbau, o dirbti nuotoliu tuo metu galimybės nebuvo ir man labai reikėjo tų dviejų galūnių, kol išeisiu motinystės atostogų.

Nes yra pavyzdžių, kai žmonėms labai kaupiasi skysčiai, negali įsikišti kojos į protezą. Man taip nebuvo, bet ir stengiausi reguliuoti skysčius, kad ryte laisvai galėčiau užsidėti protezą.

O kaip sekėsi vaikui gimus?

– Viską buvau prisitaikiusi taip, kad man būtų patogu. Vaikas su mumis miegojo ilgą laiką, kad man nereikėtų keltis. Būdavo, kad koja patinsta, nes po gimdymo ir svoris tai mažėjo, tai didėjo, kol viskas atsistojo į savo vietas. Tai ir protezą kelis kartus teko keisti. Tas periodas nebuvo labai malonus, nes atsikeldavai ryte, turėdavai planų, o žiūri, kad koja patinusi, nes gal daugiau druskos vakar pavalgei. Bet su laiku viską sužinai, išsibandai, prisitaikai.

Pirmus metus kartu su manimi pagyveno mama, sulaukiau daug rūpesčio ir pagalbos, be kurios būtų buvę sudėtinga. Kadangi negaliu kelti didesnio svorio, nes gali lūžti protezas, dukra nuo mažų dienų tai žinojo, nesiprašydavo ant rankų man stovint, žinojo, kad negaliu bėgti, tad nuo manęs nebėgiodavo. Augo tokia kantri ir supratinga.

Kaip bendravote su dukra, ar pasakojote jai savo istoriją?

– Taip, nuo mažens pasakojau jai, kas man nutiko, niekada nebandžiau to slėpti. Buvo etapas, kai dukra jautė baimę mašinoms, tai irgi tekdavo kalbėtis, aiškinti, kad specialiai jos į tave nevažiuoja, tiesiog turi saugotis eidama per gatvę.

Kadangi ir jos tėtis buvo netekęs kojos, ankstyvoje vaikystėje dukrai atrodė, jog visi tėvai neturi kojų, o vaikai turi dvi. Gal antrais metais pasakė: „Bet kiti tėvai tai turi kojas.“ Tada irgi aiškindavau, kad visi turi kojas, ne tik vaikai, ir kad yra žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių jų neturi.

Dabar jai – septyneri, jau galima pasikalbėti, padiskutuoti. Auga prijaučianti neįgaliųjų teisėms, mokykloje už jas kovoja, padeda vaikams su negalia ir visiems aiškina, kad turi juos priimti. Man ji yra pasididžiavimas.

Aktyvumo gyvenime jums išties netrūksta: keliaujate, jodinėjote, dalyvavote šokių projekte. Ar vis dar jodinėjate? Ir kaip jautėtės šokdama?

– Jojimas visada buvo mano svajonė, tik nieko nedariau, kad ją įgyvendinčiau. O tas autoįvykis taip sukrėtė, kad turi daryti tai, kas patinka ir neieškoti pasiteisinimų, nes jų visada atsiras. Jojau penkerius metus intensyviai, Paralimpinis komitetas neturėjo tokio atstovo, pasiūlė man dalyvauti varžybose. Norėjosi tai daryti, siekti tikslų, bet, kaip sakau, ištiko gyvenimas, realybė buvo kitokia: tam turi turėti labai daug savų finansų, nes tiesiog neturi laiko dirbti, kad tam uždirbtum, arba turi aukoti naktį.

Roberta Orlauskaitė

Ruošiantis paralimpinėms, treniruotės vyksta po du tris kartus per dieną, reikėjo didelio finansavimo, o tuo metu jo tokio neradome. Iš kitos pusės norėjosi patogesnio gyvenimo, savų namų, kuriuos dabar jau turime, tad teko susidėlioti visus pliusus, minusus ir pasirinkti – jojimą arba karjerą. Pasirinkau karjerą, kuri dabar visai sėkminga (Roberta dirba su tarptautiniais projektais, dabar yra atsakinga už „Rail Baltica“ – aut. past.).

Etapas, kai dalyvavau šokių projekte, buvo itin užimtas. Nuo 8 iki 17 val. dirbdavau, tada važiuodavau į jojimo treniruotę, grįždavau, eidavau į šokių treniruotes, o dar vaiką turėdavau pasiimti, jam dėmesio skirti. Atsirado daug graužaties, kad ir su vaiku nepabūnu, ir šeimai per mažai laiko skiriu, pradėjau savęs klausti, ko siekiu ir ko iš tikrųjų noriu. Susidėliojau prioritetus ir sustojau. Bet į jojimą tikrai grįšiu, nes tai yra mano labai mylima veikla.

Kalbant apie šokių projektą, nebuvo lengva, jau su dviem sveikomis kojomis pašokti nėra lengva. Buvo tokių akimirkų, kai norėdavau, kad jau išmestų, bet vis neišmesdavo (juokiasi), iškritome gal 6–7 laidoje. Sutikdama eiti į projektą sakiau, kad einu ne dėl to, jog tapčiau žinoma, o su viena žinute – kad visi tai gali, kad žmonės tai matytų ir šviestųsi. Ir aš visur einu su tuo noru. O tada man tai ir buvo svarbiausia.

Bet komentarų irgi buvo visokių, kad čia dalyvauju iš gailesčio ir t. t. Dabar ten būdama aš turbūt mėgaučiausi ir man būtų labai faina, bet tada labai dėl to pergyvenau, pradėjo atsirasti nerimas, ko anksčiau niekada nebuvau jautusi. Gal buvau per jauna. Dabar jau visai kitaip žiūrėčiau.

Roberta Orlauskaitė šokių projekte

Dalijotės sava patirtimi, kad dabar daug dalykų yra pasikeitę į gerąją pusę, palyginti, kaip viskas buvo prieš dešimt metų. Kaip dabar vertinate visuomenės požiūrį į asmenis su negalia? Atsižvelgiant ir į tai, kad dabar labai aktyvūs socialiniai tinklai, kuriuose žmonėms dirbtinos drąsos užtenka kur kas daugiau, nei gebėtų pasakyti į akis. Su kokiais dalykais tenka susidurti?

– Gal žiauriausi komentarai yra „TikTok’e“, esu užsidėjusi filtravimą, kad neleistų komentuoti. Nes jų būdavo įvairių: įdedi kokį reelsą ir sulauki komentaro „nusižudyk“, „kiborgas“ ir t. t.

„Instagram’e“ viskas kitaip – ten sulaukiu daug palaikymo ir prekių ženklai dažnai kviečia bendradarbiauti, savo reklamose norėdami rodyti negalią, kalbėti apie įtrauktį. Tai tikrai yra didelis pokytis, nes anksčiau to nebūdavo.

Man pačiai turbūt labiausiai nepatinka žmonių gailestis ir ypač, kai yra reiškiamas tokiai kaip man – save laikau stipria, manau, kad taip ir atrodau, o jie manęs pradeda gailėti. Tada jaučiuosi nejaukiai ir dar tarsi juos turiu guosti.

Taip pat labai nepatinka kai kurių žmonių vartojamas žodynas. Dabar yra išleistos negaliai jautrios kalbos gairės, patvirtintos Jungtinių Tautų. Labai patinka, kad žodis „invalidas“ yra užregistruotas kaip išimtinas iš kalbos, ir labai nepatinka, kai žmonės jį vis dar vartoja. Taip pat ir žodį „liliputas“. Tai irgi stengiuosi komunikuoti, kokių žodžių reikėtų nevartoti.

Pabaigai noriu jūsų pasiteirauti, kaip į viską, kas jums nutiko, žiūrite dabar, kaip priimate tą situaciją? Žmonės paprastai yra linkę savęs gailėti, sakyti: už ką man, aš nieko tokio gyvenime nepadariau, kad šito nusipelnyčiau.

– Praėjau visas tas stadijas: išliūdėjau, išgedėjau tos kojos, pykau, kaltinau kitą, kaltinau save. Bet prieini tą vietą, kur arba visa tai priimi, arba nepriimi ir tada visą laiką su tuo gyveni. Aš priėmiau ir dabar sakau: jeigu galėčiau ką nors pakeisti, nieko nekeisčiau.

Nes tai, kas aš esu dabar ir kiek daug esu padariusi, kiek esu gavusi iš kitų žmonių, abejoju, ar grįžusi tada į Lietuvą sveika aš per tą dešimtmetį būčiau tiek pasiekusi. Nes dabar turiu daug supratimo, atjautos, daug pasiimu iš žmonių, bet ir daug atiduodu jiems. Laikau save geru žmogumi, nežinau, kokios būtų mano vertybės, jei tai nebūtų nutikę. Todėl ir manau, kad nieko nekeisčiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)