Per retai psichoterapeutui užduodami klausimai
Geštalto psichoterapeutė, Vilniaus Geštalto Instituto direktorė Brigita Kaleckaitė emocinės gerovės konferencijoje „LogOFF“ pasakojo, kad visgi dažniausiai žmonės psichoterapeutą renkasi ne pagal jo atstovaujamą psichoterapijos kryptį, o pagal rekomendacijas arba atsiliepimus ir aprašymus internete. Renkantis psichoterapeutą internetu, anot pašnekovės, itin svarbi tampa net terapeuto nuotrauka. Egzistencinės terapijos centro vadovas, humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto dėstytojas ir supervizorius Robertas Petronis antrina – terapijos kryptis retai tampa pasirinkimo pagrindine priežastimi. Svarbiausia yra pats terapeutas ir kliento jausmas apie jį. Todėl labai pravartu su terapeutu susitikti ir pirmą kartą pokalbio metu neretai pajuntama, ar tai – žmogus, su kuriuo norisi toliau eiti, ar ne. „Pirmame susitikime dažniausiai ir sakau, kad jeigu jaučiat, kad ne – pasitikėkit tuo jausmu“, – pataria R. Petronis. Nors mumyse gali suveikti tam tikri ginybiniai mechanizmai, pasak B. Kaleckaitės, šiaip ar taip terapeutas turėtų pirmiausia bent jau patikti. Antraip bus sudėtinga atsiverti žmogui, kuriam jaučiate antipatiją.
Be to, R. Petronio įsitikinimu, atėję į terapiją žmonės per mažai klausia apie terapeuto patirtį, išsilavinimą, nors tai – net labai svarbu ir būti tiesiog geru žmogumi – nepakanka. Vienok, B. Kaleckaitė mano, kad pirminis kliento nedėmesingumas tokioms detalėms kaip terapijos kryptis, terapeuto išsilavinimas – normalus ir dažnas reiškinys pačioje pradžioje, nes žmogus į terapiją neretai ateina jau turėdamas didelį skaudulį ir kartais jam net neįdomu, kam visa tai papasakos, nes svarbiausia – tiesiog išsikalbėti. Dažnai žmonės pradeda domėtis psichoterapeutu po 10–15 sesijų, kada tas ūmus skausmas, dėl kurio atėjo, sumažėja, atsiranda pasitikėjimas ir susidomėjimas terapijos kryptimi, terapeuto patirtimi. Bet net tada, anot Geštalto psichoterapeutės, retas kuris paklausia apie terapeuto turimus diplomus, praktikos valandas, ar tas terapeutas turi supervizorių ir pan.
Pablogėjimas ilgalaikės terapijos eigoje – normalu
Kokia terapijos kryptis bebūtų, pašnekovai įsitikinę, kad proceso eigoje ateina laikas ir pablogėjimams, ir krizėms, ir nemalonioms reakcijoms. Tada gali kilti prasti jausmai ir net noras mesti terapiją, tačiau B. Kaleckaitė sako radusi būdą tvarkytis su šia stadija: „Iš pradžių nepasakodavau ir neaiškindavau, tai kartais kai kuriems žmonėms, nors jie ateina, kad palengvėtų, o kartais penktą, septintą, dešimtą ar dvidešimtą sesiją pradeda sunkėti. Ką galvoja žmogus grįžęs namo? „O velnias, nepadeda, ne ten nuėjau, man negerėja, man sunkėja“. Tada meta, dingsta arba pasisako, kad jūs man netinkat, viso gero. Vėliau aš pradėjau daryti tokį dalyką – kai žmogus jau būna antroj, trečioj sesijoj, būna laiko – aš pradedu aiškint „žinai, gali būti, kad mes dabar dirbsim ir tau gali pablogėti. Tai yra natūralus, normalus procesas, sujudinam visus vandenis, viskas sukyla ir tikrai labai sunku. Bet jeigu tu praeisi tą laikotarpį – po to ateina ir tas šviesesnis rytojus, o paskui vėl banguojam.“
Pradėjusi tokio pobūdžio pokalbius su savo klientais, psichoterapeutė sako pastebėjusi, kad padaugėjo žmonių, kurie terapijos nemeta ir joje pasilieka net užklupus tam pablogėjimo periodui. Žinojimas, kad sukilę jausmai, sapnai, negalėjimas užmigti – normalios atsiradusios būsenos, kol su terapeutu praeinamas tam tikras periodas, itin gelbsti. R. Petronio įsitikinimu, šiuo atveju ypatingai svarbi ir rami terapeuto laikysena – be netikėtumų, be puolimo teisintis, ramios, natūralios atmosferos išlaikymas padeda klientui priimti ir ne pačias maloniausias ilgalaikės terapijos proceso dalis.
Norintiems greito psichoterapijos rezultato, lengvo atsakymo nebus, mat poveikis priklauso ne tiek nuo psichoterapijos krypties, kiek nuo terapeuto ir paties kliento. Vieniems, pasak B. Kaleckaitės, gali užtekti keleto seansų, pasikonsultuoti tam tikrais klausimais ar efektyviau išspręsti tam tikras konkrečias problemas, kitiems gi gali reikėti keleto metų ar ištiso dešimtmečio terapijos. Kai kuriuos klientus psichoterapeutė sako pati paraginanti jau nutraukti terapiją, jei mato, kad jos žmogui šiuo metu nebereikia. Krizių ir problemų visi turėsime visą gyvenimą, tačiau turint įgūdžius jas spręsti ir būtinus emocinius išteklius, nuolatinė terapija nebėra reikalinga.
Į ką kreiptis – priklauso nuo iššūkio, su kuriuo susiduriate
Kalbant apie konkrečios terapijos rūšies pasirinkimą, priklauso nuo to, dėl kokių priežasčių terapija reikalinga. Pvz. esant bipoliniam sutrikimui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui ar kitiems sutrikimams, taip pat stipriai išreikštai depresijai, anot B. Kaleckaitės, pradžioje labai padeda kognityvinė elgesio terapija, nes ji leidžia išmokti tam tikrų įgūdžių, kaip gyventi su savo būsenomis, terapija tarsi duoda įrankius spręsti savo iššūkius.
Visgi, dažnai vien įrankių neužtenka ir kartais tenka nerti labai giliai, peržiūrėti visą gyvenimą nuo vaikystės, tuomet tinkama ilgalaikė psichoterapija – egzistencinė, Geštalto, psichodinaminė ar pan. Jei psichoterapija reikalinga vaikams ar paaugliams, B. Kaleckaitė sako dažniausiai rekomenduojanti kreiptis į Individualios psichologijos institutą Vilniuje, kur yra komanda, besispecializuojanti ties vaikais ir paaugliais. Ieškantiems šeimų terapijos, psichoterapeutė siūlo kreiptis į Kaune esantį Šeimos terapijos centrą. Ištikus ūmiai krizei (artimojo mirčiai, avarijai, kitai staigiai nelaimei) – galima kreiptis į krizių centrus.
R. Petronis labiau linkęs akcentuoti ne psichoterapijos kryptis, o konkrečius terapeutus. „Terapijos iš tiesų skiriasi struktūra. Kognityvinė elgesio terapija yra struktūruota. psichodinaminės, egzistencinės psichoterapijų procesas yra daug mažiau struktūruotas, daug daugiau jame neapibrėžtumo. Tada logiškai atrodo, kad jei žmogus gyvenime struktūruotas – jam reikia eiti į kognityvinę elgesio terapiją. Anaiptol. Aš esu turėjęs patirčių, kai atėjęs labai struktūruotas žmogus pas mane turi labai didelį iššūkį“, – apie kylantį diskomfortą, kuris vėliau gali tapti labai naudingas, pasakoja R. Petronis. Šiame nepatogume neretai kyla klausimai, kurie šiaip nekiltų, pvz. koks mano santykis su neapibrėžtumu, kurio gyvenime – apstu, juk visko sukontroliuoti negalime. B. Kaleckaitė sako, kad siekiant, jog tiek klientas, tiek psichoterapeutas suvoktų, ar yra vienas kitam tinkami ir gali kartu dirbti, neretai pirmoji sesija yra nemokama.
Svarbiausi – trys veiksniai
Koks psichoterapeuto elgesys terapijos metu jau signalizuoja, kad kažkas – ne taip (angl. red flag)? Pasak B. Kaleckaitės, tai toks elgesys, kai terapeutas duoda patarimus, interpretuoja situacijas, jūsų neklauso, vietoje to 20 minučių pasakoja apie savo istoriją ir vaikystę, arba daro dalykus, pažeidžiančius jūsų ribas, pvz. jūs nenorite dalyvauti kažkokiame psichoterapeuto sumanytame eksperimente, bet jis vis tiek su jumis jį atlieka.
Terapija, atvirauja R. Petronis, išties prabangos prekė. Tačiau nemokamų alternatyvų irgi yra – krizių centras suteikia tam tikrą skaičių nemokamų konsultacijų, o vėliau konsultacijos mokamos, tačiau jų kaina – mažesnė nei lankantis pas privačia praktika užsiimančius psichoterapeutus. Taip pat galima kreiptis į psichikos sveikatos centrus. Be to, pasak B. Kaleckaitės, tiek Geštalto institute, tiek kitose įstaigose yra galimybė kreiptis į paskutinių kursų studentus, kurie atlieka supervizuojamą praktiką, kai kurie šie studentai dirba už itin mažą įkainį. Vienos sesijos pas tokį studentą kaina, anot B. Kaleckaitės, gali siekti 10–15 eurų. R. Petronis atviras – ne visada vyresnis, daugiau patirties turintis terapeutas būtinai reiškia geresnis terapeutas, tad nereiktų bijoti jauno amžiaus, vos savo profesinę karjerą pradedančių terapeutų. Svarbu paminėti ir tai, kad supervizoriai – itin svarbūs žmonės psichoterapeuto darbinėje kasdienybėje. Tai, pasak „LogOFF“ konferencijos pašnekovų, yra žmonės, kurie nuima paties terapeuto emocinį krūvį, padeda jam susivokti, kai kuriose painiose situacijose suprasti, kas vyksta, tačiau supervizijose galioja konfidencialumo taisyklė. Tai reiškia, kad psichoterapeutas su savo supervizoriumi aptaria darbe iškylančias situacijas, tačiau neatskleidžia savo kliento, jo tikrų duomenų. Pravartu pasiteirauti, ar psichoterapeutas, kurį pasirinkote, turi savo supervizorių.
Visų klasikinių terapijų efektyvumas, anot. R. Petronio, – labai panašus, tą rodo tyrimai. Tad B. Kaleckaitė įsitikinusi, kad pagrindiniai aspektai, kurie lemia psichoterapijos procesų sėkmę – santykis su terapeutu, paties žmogaus veiksmai tarp terapijų, mat vien terapinės valandos pokyčiams neužtenka, ir, trečia, – kad patirtys būtų įkūnytos ir žmogus ne tik mąstydamas ir kalbėdamas dalyvautų psichoterapijos sesijoje, tačiau ir su savo jausmais, emocijomis bei kitaip visapusiškai įsitraukęs į procesą.
Informaciją apie patikimas, Lietuvoje pripažintas psichoterapijas galima rasti Lietuvos psichoterapijos asociacijos internetiniame puslapyje. Kita kelrodė žvaigždė – Europos psichoterapijos asociacijos tinklalapis. Šiuose tinklalapiuose rasite patikimą informaciją apie mokslu pagrįstas psichoterapijas, Europoje ir Lietuvoje pripažintas terapijas jų ypatybes.