Nevyriausybinių organizacijų daugėja
Laidos „Delfi diena“ pašnekovės tikinimu, šiuo metu Lietuvoje organizacijų yra itin daug ir tų, kuriuos oficialiai užsideda NVO žymą, skaičius sparčiai auga. Dabar užsiregistravusių skaičiuojama beveik 10 tūkst.
„Organizacijos NVO žymą dedasi aktyviau, kadangi nuo šių metų 1,2 proc. paramos bus galima skirti konkrečiai tik nevyriausybinėms organizacijoms“, – kalbėjo A. Olendraitė ir paragino gyventojus pasidomėti veikiančiomis organizacijomis bei skirti joms paramą.
Ji paklausta, ar iš tiesų yra matomas pokytis, kurį nevyriausybinės organizacijos pasiekia visuomenėje, atsakė teigiamai. Anot jos, tai matoma tiek lokaliame lygmenyje, kur veikia bendruomeninės organizacijos ir sprendžia vietos problemas, tiek Lietuvos mastu, kai gali susivienyti skirtingų regionų organizacijos ir sukurti savo skėtines organizacijas.
„Tuomet jau įsijungia advokacijos, įtakos darymo sprendimų priėmėjams mechanizmai, kada iš tikrųjų nevyriausybinės organizacijos gali turėti įtakos Seime priimamiems sprendimams ir atnešti piliečių balsą tiems žmonėms, kurie vėliau rašo įstatymus“, – mintimis dalinosi A. Olendraitė.
Primename, kad prie NVO veiklos galima prisidėti ne tik savanoryste ar pasidalinant savo kompetencijomis, bet ir skiriant 1,2 proc. sumokėto GPM dalies. Pasak A. Olendraitės, tai vis dar daro tik labai maža šalies gyventojų dalis.
„Taigi yra didelė galimybė ir potencialas pastiprinti pilietines organizacijas savo skiriamais procentais“, – akcentavo laidos pašnekovė.
Po trijų krizių – pokyčiai
Tuo tarpu organizacija „Lietuvos raudonasis kryžiaus“ yra valstybės pagalbininkė humanitarinėje srityje. Pasak komunikacijos vadovės Mildos Vibrantytės, jų misija – būti įkvėptais, pirmaisiais padėti valstybei ir visuomenėje krizinėse situacijose.
„Šiuo metu labai daug dėmesio skiriame visuomenės pasirengimui įvairaus masto nelaimėms šalyje: tiek karo, tiek stichinių nelaimių ar branduolinių avarijų atveju, kad žmonės žinotų, kaip tose šalies mastu įvykusiose krizėse veikti, ką daryti ir kokių priemonių imtis bei kaip elgtis po įvykusios nelaimės 72 valandas“, – sakė laidos pašnekovė.
Pasak jos, „Lietuvos raudonojo kryžiaus“ veiklai tam tikros įtakos turėjo Ukrainoje prasidėjęs karas.
„Mūsų kryptis šiek tiek keitėsi tada, kai mes iš eilės susidūrėme su trečiąja krize. Pirmoji buvo pandemija, antroji – Baltarusijos migrantų krizė ir trečioji – Ukrainos karas. Tuomet mes supratome ir pamatėme, kad esame reikalingi tiek valstybei, tiek visuomenei. Tikriausiai tos krizės mus ir įkvėpė koncentruotis į pasirengimą ir veikimą krizių ir nelaimių atveju. Tikrai pamatėme, kai įvyksta nelaimė šalyje, žmonės tampa labai vieningi“, – pabrėžė M. Vibrantytė.
Savanorių darbas yra svarbus
Ne paslaptis, kad nevyriausybinėse organizacijose svarbią misiją atlieka savanoriai. Pasak A. Olendraitės, savanoriai yra didžiulė jėga, kuri gali pastiprinti organizacijas, netgi nedirbdami kiekvieną dieną, o prisidėdami tuomet, kai jų pagalbos labiausiai reikia.
Laidos pašnekovės manymu, krizių atveju ypatingai atsiskleidė nevyriausybinių organizacijų reikšmė ir savanorių galimybė susivienyti.
„Didžiausias savanorystės privalumas yra lankstume. Ji gali atliepti poreikius, kada yra iškilęs reikalas, kuris liečia mus visus bendrai“, – akcentavo A. Olendraitė.
M. Vibrantytė kalbėdama apie nevyriausybinėse organizacijose esančių savanorių ir oficialių darbuotojų skirtumą, taip pat akcentavo laiko lankstumą. Tačiau, pasak laidos pašnekovės, juos vienija patriotiškumo jausmas.
„Aš manau, kad ir žmonės, kurie dirba nevyriausybinių organizacijų srityje, ir tie, kurie savanoriauja, neišvengiama yra pilietiški žmonės“, – pabrėžė M. Vibrantytė.
„Lietuvos raudonasis kryžiaus“ savanorių amžiaus vidurkis yra 38 metai. Anot M. Vibrantytės, kitų šalių raudonojo kryžiaus draugijos stebisi tokiu jaunų savanorių amžiumi. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse vidurkis siekia apie 60 metų. Savanoriauti organizacijoje „Lietuvos raudonasis kryžiaus“ galima nuo 14 metų, tačiau įvykus ekstremaliai situacijai ar krizei, tuomet savanoriaujantis žmogus privalo būti pilnametis.
Pasak A. Olendraitės, šiuo metu Lietuvoje į savanoriškas veiklas daugiausiai įsitraukia jaunimas. Tam yra pasitelkiamos ir skatinimo priemonės, siekiant atkurti pilietiškumo geną, kuris 50 okupacijos metų buvo visaip žlugdomas ir bandomas sugniuždyti.
„Iš tiesų džiaugiamės jaunimo aktyvumu, taip pat kuriame įvairias priemones, kad paskatintume savanorystę ir tarp darbingo amžiaus žmonių. Kadangi savanorystė ne tik atliepia visuomenės, organizacijos ir Lietuvos tikslus, bet ir daug duoda pačiam žmogui: galimybę įgyti kompetencijų, kurti socialinius ryšius su organizacijos atstovais ar kitais savanoriais bei žmonėmis, kuriems padedama“, – pabrėžė laidos pašnekovė.
Anot jos, Lietuvoje pamažu populiarėja šeimos savanorystė, kai tam tikras laikas yra skiriamas norint atlikti gerą darbą, o tai iš tiesų gali padėti stiprinti ryšius tarp šeimos narių.
„Man atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau sąmoningėja mūsų visuomenė ir, manau, kad tėvai įdiegia tas vertybes, kad reikia savanoriauti ir kam ji reikalinga. Kai aš buvau vaikas, tarp tėvų net nebuvo tokios sąvokos kaip „savanorystė“, nors tu kažką eidavai ir darydavai su visuomene, tačiau tokio žodžio nebuvau girdėjusi. Man atrodo, kad dabartinė tėvų karta vis anksčiau ugdo tas vertybes, kalba apie savanorystę ir į savanoriškas veiklas stengiasi įtraukti savo vaikus“, – savo mintimis pasidalino M. Vibrantytė.
Pasak A. Olendraitės, nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės sėkmingos veiklos pavyzdys galėtų būti Skandinavijos šalys, kur gyventojas vidutiniškai savanoriauja maždaug 2.5 organizacijų, todėl ji Lietuvos NVO palinkėjo nebijoti išmokti pakviesti žmones ir viešinti savo veiklas.