Beveik pusė mūsų kenčia nuo perdegimo, lietuviai lenkia kitas šalis dėl emocinės sveikatos stabilumo
Business Health instituto statistiniais duomenimis, moterys dažniau nei vyrai kenčia nuo perdegimo. Aukštos pareigos sietinos su didesniu profesiniu perdegimu. 50 proc. moterų, užimančių vadovaujamas pareigas, nurodė, jog jaučia perdegimo požymius, 47 proc. dirbančių mamų ir 38 proc. dirbančių tėčių yra patyrę profesinį perdegimą.
Taip pat svarbus pajamų dydis. Vidutines pajamas gaunantys asmenys 44 proc. dažniau patiria perdegimą, nei gaunantys aukštas pajamas. Tyrimai atspindi, jog tarp žmonių, kurių darbo pobūdis socialinis, perdegimo lygis didesnis lyginant su kitomis profesijomis.
Kas antras žmogus Lietuvoje abejoja savo gebėjimu susitvarkyti su iškilusiais sunkumais, o kas penktas jaučia nepasitikėjimą savimi. Tokias tendencijas atskleidė kartu su Vilniaus universiteto (VU) mokslininkais parengtas „Tele2“ užsakymu Lietuvoje atliktas tyrimas. Jis parodė, kad 42 proc. Lietuvos gyventojų pasižymi žemu ar vidutiniu emociniu atsparumu, tik 43 proc. apklaustųjų jaučia pasitenkinimą gyvenimu. Lietuvoje žmonių, besiskundžiančių prasta emocine ir fizine savijauta, yra trečdaliu daugiau nei kitose ES šalyse. To negalima nurašyti tik lietuvių būdui – Lietuvoje nerimo sutrikimų ir depresijos riziką patiriančių suaugusiųjų yra dvigubai daugiau nei kitur Europoje.
Pasak Edgaro Simonaičio, įmonės Verslo skyriaus vadovo, darbo ir gyvenimo pusiausvyra yra tai, ko visi nuolat siekiame, apie ką daug kalbame. Visgi, posakis, kad eidamas į darbą turi palikti visus asmeninius rūpesčius namuose, jau atgyvenęs. Vis daugiau yra supratimo apie tai, kad visos mūsų gyvenimo sritys itin glaudžiai susijusios. Tad šiuolaikinių vadovų lyderystė neatsiejama nuo empatiško požiūrio į kiekvieną darbuotoją – kuo jis gyvena, kokie rūpesčiai jį slegia, kokius pokyčius ar džiaugsmus patiria. „Šiais laikais kiekvienam dirbančiam reikia įdėti daugiau pastangų nei anksčiau, kad nusistatytum prioritetus, geriau valdytum savo laiką, brėžtum ribas. Labai svarbi tampa ir įmonės kultūra bei vertybės, nerašyti darbo principai“, – pabrėžia E. Simonaitis.
Išsiskiria Japonija, Lietuva, Skandinavijos šalys, Portugalija, Naujoji Zelandija
Docentė, mokslų daktarė Inga Truskauskaitė sako, kad perdegimo veiksniai reikšmingai skiriasi priklausomai nuo kultūrinių normų ir darbo organizavimo tradicijų skirtingose šalyse.
Štai, Japonijoje pagrindiniai perdegimo veiksniai glaudžiai susiję su ilgomis darbo valandomis ir giliai įsišaknijusia karoshi, kas lietuviškai reiškia mirtį nuo persidirbimo, kultūra.
O Vakarų Europoje perdegimas dažniau kyla dėl aukštų efektyvumo reikalavimų ir sudėtingo darbo bei gyvenimo pusiausvyros palaikymo. Besivystančiose šalyse perdegimo priežastys dažniausiai susijusios su nepakankamomis darbo sąlygomis ir ribota socialine apsauga.
Į klausimą, kaip skirtingos darbo kultūros ir socialinės struktūros, tokios kaip hierarchija, darbo valandų skaičius, poilsis ir kita, veikia darbuotojų perdegimo lygį, pašnekovė atsako, kad darbo kultūros ir socialinės struktūros turi tiesioginį ir reikšmingą poveikį darbuotojų perdegimo lygiui.
Hierarchinėse kultūrose darbuotojai patiria didesnį spaudimą dėl griežtos kontrolės ir riboto savarankiškumo. Ilgos darbo valandos ir ribota atostogų politika sukuria nuolatinę įtampą, kuri ilgainiui veda į perdegimą. Ypač sudėtinga situacija susidaro, kai organizacijoje vyrauja perfekcionizmo kultūra – darbuotojai jaučia nuolatinį spaudimą siekti nepriekaištingų rezultatų, o tai (taip pat ir didelė atsakomybė) tampa rimtu perdegimo rizikos veiksniu. Šie aspektai ypač ryškūs Šiaurės Europos šalyse, įskaitant Lietuvą.
„Analizuojant šalis, kuriose perdegimo problema nėra tokia aštri, išsiskiria Skandinavijos valstybės, nors ir čia esama išimčių tam tikruose sektoriuose, Portugalija ir Naujoji Zelandija. Šias šalis vienija keletas svarbių aspektų: jose veikia stipri darbuotojų teisių apsaugos sistema, plačiai taikomas lankstus darbo grafikas, įstatymuose įtvirtintas pakankamas atostogų skaičius. Šiose šalyse istoriškai susiformavusi darbo kultūra, kuri pabrėžia darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros svarbą.
Be to, čia įprasta reguliariai vertinti darbuotojų psichologinę savijautą, taikyti prevencines priemones ar prireikus siūlyti psichologinės paramos programas. Be to, tokie įstatymai kaip teisė atsijungti nuo darbo ne darbo metu Portugalijoje dar labiau stiprina darbuotojų gerovę“, – pastebi mokslų daktarė.

Beveik 70 proc. tautiečių patiria stresą, turime specifinių darbo įpročių ir kultūrinių ypatumų, didinančių perdegimo riziką
Mokslų daktarė sako, kad perdegimo ir su juo susijusios problemos šaknys siekia giliau nei vien darbo kultūrą.
Neseniai atliktas tyrimas atskleidė nerimą keliančią situaciją – net 69 proc. Lietuvos gyventojų patiria aukštą arba vidutinį streso lygį, o pusė gyventojų nepasitiki savo gebėjimu susitvarkyti su problemomis. Šie rodikliai ypač svarbūs, nes būtent užsitęsęs stresas ir žemas pasitikėjimas savimi sukuria palankią terpę perdegimui vystytis.
Giluminis nepasitikėjimas, pasak I. Truskauskaitės, savimi dažnai pasireiškia per kompensacinius mechanizmus darbe – pernelyg didelį pareigingumą, sunkumus nubrėžiant asmenines ribas, tendenciją prisiimti per daug atsakomybių.
„Mūsų visuomenėje taip pat giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad su sunkumais reikia susidoroti individualiai, vengti prašyti pagalbos, nes tai gali būti interpretuojama kaip silpnumo ženklas. Pastebima tendencija dirbti viršvalandžius be papildomo atlygio, sunkumai atsisakant papildomų užduočių, net kai darbo krūvis jau viršija galimybes. Visa tai sustiprina istoriškai susiformavęs požiūris į darbą kaip į pagrindinę savirealizacijos ir savivertės patvirtinimo priemonę, kai asmeninis gyvenimas ir poilsis dažnai atsiduria antrame plane“, – atkreipia dėmesį mokslų daktarė.
Paklausus, kur perdegimas dažniausiai pastebimas, pašnekovė atsako, kad sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių paslaugų ir IT sektoriuose.
„Medikai, mokytojai ir socialiniai darbuotojai nuolat susiduria su emociškai sudėtingomis situacijomis, dideliu darbo krūviu ir aukšta atsakomybe už kitų žmonių gerovę. IT sektoriuje perdegimą dažnai sukelia nuolatinis spaudimas mokytis ir adaptuotis prie naujų technologijų, griežti projektų terminai ir dažnas perteklinis darbas (viršvalandžiai). Vadovaujamas pareigas užimantys darbuotojai taip pat patenka į didesnės rizikos grupę dėl sudėtingo sprendimų priėmimo proceso ir atsakomybės už komandos rezultatus“, – pažymi I. Truskauskaitė.
Mokslų daktarė sako, jog, analizuojant perdegimo lygį Lietuvoje ir lyginant su kitomis šalimis, išryškėja keletas svarbių aspektų: „Mūsų šalyje dažnai trūksta sisteminio požiūrio į perdegimo prevenciją – dauguma organizacijų neturi aiškių procedūrų ir strategijų, kaip užkirsti kelią darbuotojų perdegimui. Vadovai linkę problemą pastebėti tik tada, kai ji tampa akivaizdi ir pradeda kenkti darbo rezultatams. Dažnai prevencijos programos laikomos papildomomis išlaidomis, o ne investicija į darbuotojų gerovę ir ilgalaikį produktyvumą. Be to, Lietuvoje vis dar jaučiamas psichologinės pagalbos darbo vietoje stigmatizavimas, trūksta atvirumo kalbant apie psichikos sveikatą.“
Žmonės bijo išeiti atostogų, Lietuvoje dirbančios užsienio kapitalo įmonės labiau investuoja į darbuotojus
Mokslų daktarė dar kartą akcentuoja, kad darbo aplinkos kultūra ir vadovų vaidmuo yra esminis veiksnys, kalbant apie perdegimą.
„Dažnai darbuotojai vengia kalbėti apie patiriamą perdegimą bijodami neigiamų pasekmių – baiminasi, kad bus apribotos karjeros galimybės, kad praras darbo vietą ar nesupras kolegos. Ypač sudėtinga situacija susidaro, kai darbuotojai vengia imti ilgesnes atostogas, baimindamiesi, kad jų pareigos bus perimtos kitų. Vadovams tenka pagrindinė atsakomybė kurti saugią ir palaikančią darbo aplinką, kurioje darbuotojai jaustųsi saugūs išsakyti savo problemas. Kai organizacijoje vyrauja intensyvaus darbo kultūra be tinkamos paramos sistemos, susidaro užburtas ratas – darbuotojai dirba vis intensyviau, kol galiausiai perdega“, – akcentuoja I. Truskauskaitė.
„Kalbant apie perdegimo skirtumus tarp Lietuvos ir užsienio kapitalo įmonių, turime pripažinti, kad tikslių statistinių duomenų šiuo klausimu trūksta. Tačiau tendencijos rodo, kad užsienio kapitalo įmonėse dažniau taikomos sistemingos perdegimo prevencijos programos ir aiškesnė darbo bei poilsio laiko politika. Šiose įmonėse labiau išvystyta psichologinės pagalbos kultūra, darbuotojai skatinami atvirai kalbėti apie patiriamus sunkumus. Užsienio kompanijos dažniau investuoja į darbuotojų gerovės programas ir turi aiškesnes procedūras, kaip atpažinti ir spręsti perdegimo problemas“, – pastebi mokslų daktarė.

Minėdama gerųjų praktikų pavyzdžius Lietuvoje, pašnekovė išskiria kelias tarptautines IT kompanijas, kurios sėkmingai taiko perdegimo prevencijos programas: „Šiose įmonėse taikomas lankstus darbo grafikas, reguliariai organizuojamos supervizijos, veikia vidinės psichologinės pagalbos programos. Taip pat yra keletas lietuviško kapitalo įmonių, ypač startuolių sektoriuje, kurios aktyviai diegia modernią, į darbuotojų gerovę orientuotą kultūrą. Jos pasižymi vadinamąja plokščia organizacine struktūra, atviru bendravimu ir reguliariu grįžtamuoju ryšiu. Tačiau svarbu paminėti, kad kiekviena organizacija turi rasti sau tinkamą modelį, atsižvelgdama į savo specifiką ir darbuotojų poreikius.“
Doc. dr. I. Truskauskaitė sako, kad iš esmės efektyviai kovai su perdegimu organizacijos turėtų taikyti kompleksinį požiūrį: „Pirmiausia, būtina reguliariai vertinti darbuotojų psichologinę savijautą ir darbo krūvį. Svarbu įdiegti aiškią darbo ir poilsio režimo politiką, įskaitant teisę „atsijungti“ po darbo valandų. Organizacijos turėtų investuoti į vadovų mokymus atpažinti perdegimo požymius ir teikti reikalingą pagalbą. Gerai veikia mentorystės programos, lankstaus darbo grafiko galimybės ir reguliarios supervizijos. Tačiau svarbu paminėti, kad formalios gerovės programos be realių pokyčių darbo kultūroje neduoda norimo efekto – reikalingas sisteminis požiūris ir nuoseklus jo įgyvendinimas.“
Kaip atskirti nuovargį nuo perdegimo – esminiai skirtumai
„Nors nebūčiau linkusi diskriminuoti profesijų, bet visgi, remiantis darbo praktika, matyti, jog bet kurios profesijos, lyties, amžiaus žmogus gali patirti perdegimą, bet pastebiu, kad dažniau perdega perfekcionistai, kontroliuoti mėgstantys žmonės, labiau neurotiškos asmenybės,“ – sako psichologė Paulina Bielinytė.
Pašnekovė, paklausta, kaip atsiranda perdegimas, kaip jį suprasti, atsako, kad iš pradžių patiriame stresą, įtampą ir jei nekreipiame dėmesio, tai veda į labai stiprų nuovargį.
„Bendrąja prasme nuovargis natūralus ir reikalingas, nes jis yra apsauginis veiksnys, rodantis, kad turime atgauti jėgas. Pailsėjus nuovargis praeina. Tačiau jei patiriame įtampą ir nekreipiame į ją dėmesio, nepasirūpiname savimi, neatgauname jėgų – pervargstame ir jaučiame ne šiaip nuovargį, bet jau stiprų išvargimą, kuris veda į perdegimą.
Jei nekreipiame dėmesio į perdegimą, gali atsirasti nerimo sutrikimų, nemiga, depresija. Perdegimas nepareina po poilsio, situacijos gali keistis, bet jausmas lieka. Perdegimas yra reakcija į ilgalaikį stresą, susidedantis iš daugelio dalykų. Jis nepraeina pasistengus atgauti jėgas, pavyzdžiui išsimiegojus ar išėjus savaitei atostogų“, – į klausimą, kaip atskirti nuovargį nuo perdegimo, atsako psichologė P. Bielinytė.
Pasak psichologės, įspėjamieji emociniai perdegimo požymiai ir simptomai yra nesėkmės jausmas ir nepasitikėjimas savimi, bejėgiškumas, vis dažniau aplankančios mintys „daugiau nebegaliu, kada visa tai baigsis“, atsiskyrimas, vienišumo jausmas, motyvacijos praradimas. Reikia atkreipti dėmesį, jei atsiranda ciniškas ir neigiamas požiūris, sumažėjęs pasitenkinimas ir pasiekimo jausmas, jei atsitraukiama nuo pareigų, kitų asmenų, kolegų. Žmogus ima atidėlioti darbus, užduotis, viskas užtrunka ilgiau, pasikeičia net valgymo, psichiką veikiančių medžiagų vartojimo įpročiai“, – paaiškina psichologė.
Iki perdegimo pereiname tokius etapus kaip atsakomybių bei įsipareigojimų prisiėmimas – daugiau darbo valandų, poilsio atidėliojimas, darbui skiriamas prioritetas.
Pats perdegimas, pasak P. Bielinytės, klasifikuojamas į tris dalis: „Pirma, kuomet žmogus jaučiasi išsekęs; to išsekimo jausmui apibūdinti yra pasakymas: kai žmogus jaučiasi pervargęs, tai jausmas – lyg skęsti, o kai jaučiasi perdegęs, tai jausmas – lyg būtų paskendęs. Antra – jau mano minėtas cinizmas organizacijos darbo atžvilgiu arba noras atsitraukti nuo jo, veiksmingumo sumažėjimas, jausmas, jog dirbi per prievartą, noras užsidaryti nuo kolegų. Trečia – silpnesnė emocinė pusiausvyra: irzlumas, kantrybės, atminties, dėmesio sumažėjimas.
Yra ir fizinis kriterijus, kuomet be aiškios priežasties juntami fiziniai negalavimai: atrodytų, esant ramybės būsenos jaučiama įtampa, nerimas, sunkesnis miegas, negebėjimas atsipalaiduoti, imuninės sistemos susilpnėjimas. Jei atpažįstate šiuos kriterijus – jūs perdegėte“.

Jei darbuotojas pasisako apie perdegimą, tai naudinga ne tik jam pačiam, bet ir organizacijai
2022 m. JAV atlikto tyrimo duomenimis, 57 proc. darbdavių mano, kad perdegimas tiesiogiai veikia jų įmonės apyvartą. Perdegę darbuotojai turi 63 proc. didesnę tikimybę susirgti ir neatvykti į darbą, patiriantys profesinį perdegimą kur kas dažniau ieškosi naujo darbo.
„Tai rodo, jog profesinio perdegimo atpažinimas svarbus abiem pusėms – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Atkurti pusiausvyrą darbiniame gyvenime gali būti nelengvas reikalas, tačiau nereikia to daryti vienam. Komunikuoti vadovui apie savo perdegimą yra drąsus ir vienas geriausių žingsnių siekiant grįžti į savas vėžias.
Darbuotojas neturėtų bijoti kalbėti apie perdegimą, nes tik taip galima greičiau parinkti pagalbą, pergalvoti tam tikras organizacines strategijas ir priemones darbo vietoje. Svarbu vadovui pasakyti ne tik apie savo, bet ir pastebimus kolegų perdegimo ženklus. Perdegimas nereiškia, jog esate nepajėgus atlikti savo darbo. Kalbant apie baimę būti atleistam, raginčiau prisiminti, jog bet koks darbo santykis yra mainai, o ne paslaugos darymas vienas kitam. Darbuotojas suteikia savo paslaugą, be kurios įmonei ar organizacijai būtų sunku pasiekti savo tikslų, užtikrinti darbo procesus“, – pabrėžia psichologė.
P. Bielinytės paklausus, kaip žmogui kalbėtis su darbdaviu apie tai, psichologė atsako, kad pokalbio metu dėmesio reiktų skirti ne tik perdegimo poveikiui sau, bet ir komandai, organizacijai.
„Jei norite produktyvaus pokalbio, o ne tik psichologinės ventiliacijos, reikia parodyti, kaip perdegimas tiesiogiai veikia žmogaus produktyvumą, dėmesį, kaip tai siejasi su bendrų tikslų siekimu. Pavyzdžiui, gal negalėjote įgyvendinti verslo strateginio projekto, kaip buvo numatyta, nes turėjote atsakinėti į daug svarbių laiškų klientams, – patobulinus informacijos pateikimo būdus būtumėte galėjęs labiau įsitraukti į pagrindinį tikslą. Esmė – pokalbio metu ne tik išsakyti, kaip jaučiatės, bet ir pasiūlyti, ką su tuo galima padaryti, nors profesionalūs vadovai pamatę, kaip perdegimas veikia įmonės tikslus, patys būna suinteresuoti padėti spręsti problemą ir turi savo pasiūlymų“, – pataria psichologė ir priduria, jog svarbu neprisiimti atsakomybės vienam spręsti šią problemą, nes ne jūs vieni už ją atsakingi, darbdavys – taip pat.
Padeda balansas, streso valdymo strategijos
Paklausus, kiek iš esmės žmonių kreipiasi dėl profesinio perdegimo, P. Bielinytė atsako, kad dažniau kreipiasi dėl subjektyviai suvokiamos nemalonios nuotaikos, kuri lydima apatijos darbui, mėgstamoms veikloms, socialiniam santykiui, taip pat išsako nusiskundimų dėl sutrikusių kognityvinių funkcijų darbe, sunku susikaupti, darbus atlikti tuo pat tempu kaip anksčiau.
Psichologė pastebi, kad lietuvių sąmoningumas didėja, bet neretai nesuderinamas racionalus mąstymas ir atpažinimas, žinojimas, kad reikia pristabdyti save su realiais elgesio pokyčiais: „Greitas gyvenimo tempas, kai žmonės pasirenka daug dirbti, pats savaime nėra blogas dalykas, tik svarbu siekiant patenkinti poreikius ar įgyvendinti tikslus kurti strategiją ir planą, kaip juos patenkinti ar pasiekti tikslų ir išlaikyti balansą, o ne disbalansą.“
Į klausimą, kaip neperdegti, psichologė sako, kad reikia suprasti, kaip veikia perdegimas, ir į tai atkreipti dėmesį: svarbu psichologinis atsparumo ugdymas, darbų planavimas ir perdavimas kitiems (nedaryti nieko, ko nereikia), prioritetų atpažinimas ir tinkamas paskirstymas, streso, dirgiklių atpažinimas. Priminimas sau, kad darbai niekada nesibaigs, ir jei nori būti geras savo srities specialistas, svarbu išlaikyti motyvaciją, emocinę ir fizinę sveikatą. Taip pat svarbu nubrėžti ribas, atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo. Turėti valgymo, miego pertraukų, laisvalaikio režimą. Dirbant nuotoliniu būdu svarbu sukurti specialią darbo vietą, kuri būtų kuo mažiau sietina su laisvalaikio zonomis, laikytis įprastų darbo valandų. Padeda rytiniai skambučiai – tarsi registracijos pokalbiai su kitais kolegomis, dienos darbų aptarimas.

„Pats perdegimas yra laipsniškas procesas. Jis neįvyksta per naktį, požymiai ir simptomai iš pradžių subtilūs, tačiau laikui bėgant blogėja. Ką daryti? Kiekvienu atveju individualu, bet visais atvejais gelbsti sąmoningumas. Jei atkreipsime dėmesį ir atpažinsime savo raudonas vėliavėles, kurios įspėja apie artėjantį perdegimą, galime jo išvengti, bet jei nepaisysime, galiausiai perdegsime. Svarbu stebėti savo kūno, emocinius ir elgesio požymius“, – pažymi psichologė.
Patarimai, pasak P. Bielinytės, būtų laikytis biologinės streso valdymo strategijos, tai yra miegas, jėgų atgavimas, veiklos, kurios suteikia džiaugsmą. Įvairios relaksacijos, taip pat galima mokytis praktikuoti sąmoningumą meditacijomis. 5–10 minučių sąmoningumo per dieną, ypač pertraukų metu darbe. Joga, dėmesingo įsisąmoninimo praktikos padeda išlaikyti pusiausvyrą ir ramybę. Praktikuoti fizines streso valdymo strategijas – pasivaikščiojimai, jėgos pratimai, joga, paprasti dalykai – lipimas laiptais darbe, Kėgelio pratimai kūnui. Sensorinės streso valdymo strategijos – liesti, matyti, ragauti, skanauti. Tinka masažai su kamuoliuku, pavyzdžiui, pėdoms. Akupresūra, pasiglostymai. Gerti šaltą ar kontrastingą vandenį, galima paskaninti citrina, kvapų, skonio terapijos. Emocinės streso valdymo strategijos – įvairios dėkingumo praktikos, dienoraščio rašymas, išsiverkimas.
Taip pat svarbu ribų kontrolė ir išlaikymas – planuokite savo darbo laiką, aiškiai komunikuokite, kokiomis valandomis būsite pasiekiami darbo klausimais, po darbo užsiimkite su juo nesusijusia veikla. Sukurkite palaikantį socialinį ratą, tarp kurių – kolegos, į kuriuos galite atsiremti. Svarbu nebijoti kolegų prašyti pagalbos, kai nesuspėjate ar turite daug darbo. Kurkite ir palaikykite socialinius santykius su žmonėmis, su kuriais galite atitrūkti nuo darbo, laisvalaikiu valdykite pokalbių temas, jei nėra būtina, nekalbėkite apie darbą. Apsvarstykite terapiją ar psichologinį konsultavimą: psichologinių konsultacijų lankymas – tikrai puiki problemų prevencija.
