Sako, kad negailinti savęs, kad nemato, labiau sunku, kai reikia prašyti kitų pagalbos, nes norisi kuo daugiau atlikti savarankiškai. Nepaisant to, kad Lauros akyse tamsa, ji turi daug veiklų, augina dešimties metų dukrą Liepą ir sako, kad jei bent akimirką galėtų praregėti, labiausiai norėtų pamatyti savo mylimą dukrą, kuri yra didžiausias stebuklas, jos gyvenimo šviesa ir variklis.

Laura gimė 6 mėnesių ir 3 savaičių. Inkubatoriuje, į kurį paguldė ją, ankstukę, prileido per daug deguonies – taip ji neteko regėjimo. Iš pradžių Laura dar jusdavo žvakės arba degtuko liepsnos šviesą, ir, nors šiandien akių jautrumas dar mažesnis, aplink Laurą nėra aklinos tamsos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Turėdama negalią neįgaunu galios tapti herojė. Tai, ko pasiekiau, turiu įdėtų savo pastangų dėka. Taip, kartais daugiau ištvermės ir kantrybės, turint negalią, reikia įdėti, norint turėti kiek įmanoma pilnavertį gyvenimą. To išmokstama palaipsniui ir tai priklauso tik nuo kiekvieno žmogaus turimų individualių savybių, palaikymo iš šalies ir motyvacijos, bet ne nuo turimos negalios", – dar pokalbio pradžioje akcentuoja nuo gimimo nematanti Laura.

„Turėdama negalią neįgaunu galios tapti herojė. Tai, ko pasiekiau, turiu įdėtų savo pastangų dėka. Taip, kartais galbūt daugiau ištvermės ir kantrybės, turint negalią, reikia įdėti, norint kažko pasiekti. To išmokstama palaipsniui ir tai priklauso tik nuo kiekvieno žmogaus turimų individualių savybių, palaikymo iš šalies ir motyvacijos, bet ne nuo turimos negalios“, – dar pokalbio pradžioje akcentuoja Laura.

Laura Stadalninkaitė, nuotr. fotografo Romualdo Požerskio

Vaikystėje prikrėtė įvairiausių šunybių, tėvai niekuomet nenuolaidžiavo

„Mano vaikystė nebuvo pasyvi. Buvau aktyvus, energingas vaikas, kuriam
įdomus aplinkinis pasaulis. Laipiojau medžiais, savo gatvėje važinėjausi dviračiu, prikrėsdavau ir įvairiausių šunybių. Buvau netgi išlipusi pro antro aukšto langą, nes norėjau sužinoti, kas ten už lango apačioje. Mama visuomet klausiama atsakydavo, kad už lango nėra nieko, tad man buvo svarbu pačiai įsitikinti. Kaip ir visi vaikai, tyrinėjau mane supantį pasaulį. Į tą pažinimą vedė vaikiškas smalsumas", – šypsosi Laura.

Pasak jos, negalios tėvai nesureikšmino, bent jau santykyje su ja: „Išmokau atlikti įvairius namų ruošos darbus be jokių išlygų ir nuolaidžiavimų. Pastangų įgyti tam tikrų įgūdžių man reikėjo įdėti
kartais net ir daugiau, tačiau manęs nuo kitų dviejų seserų šiuo atžvilgiu manęs tėvai neišskyrė. Buvau skatinama kuo daugiau išmokti ir kuo daugiau sužinoti, nes tai svarbu ateičiai.

Iš tėvų išmokau pareigingumo, atsakomybės, pagarbos kitiems. Sunku dabar atsakyti į klausimą, kiek vertybių ir dabartinio požiūrio į pasaulį įskiepijo tėvai, o kiek perskaitytos įvairių žanrų knygos, bet nuo mažens stengdavausi su kitais elgtis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi".

Kad kažkuo skiriasi nuo aplinkinių vaikų, Laura pamažu ėmė suprasti, kai vaikystėje iš bendraamžių sulaukė komentarų ir pašaipų, kad nemato.

„Buvo situacijų, kai dėl to stipriai išgyvenau, nors jaudinausi ne dėl savo kitoniškumo, bet dėl netolerancijos", – sako ji.

Nėštumas ir gimdymas praėjo puikiai, iš visos širdies dėkinga akušerei

„Kai sužinojau, kad laukiuosi – tai buvo tuo metu netikėta žinia. Iki tol galvojau apie motinystę, apie šeimos kūrimą, bet motinystė atėjo truputį greičiau, nei spėjau jai morališkai pasiruošti.

Artimieji šią žinią priėmė pozityviai. Ėmėme šiam naujam gyvenimo etapui kartu ruoštis – pirkome reikalingus daiktus. Aš savarankiškai internete ieškojau įvairios informacijos apie motinystės pradžią, apie gimdymą. Supratau, kad mano gyvenimas netrukus apsivers šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, tad buvo svarbu tam kiek įmanoma geriau pasiruošti", – prisimena Laura.

Lankydamasi pas savo ginekologę iki gimdymo, moteris sako neturėjusi neigiamų patirčių. Nuosekliai buvo sekamas jos dukters augimas, visi rodikliai, Laura gaudavo visus nurodymus, kaip elgtis nėštumo eigoje bei ko laukti netolimoje ateityje. Sako, kad intuityviai jautusi, kad su jos sveikata bus viskas gerai. Beje, dar nebuvo aiški kūdikio lytis, o Laura jau žinojo, kad gims mergaitė, net negaiš laiko renkant vardą berniukui.

Pats laukimasis, pasak Lauros, nebuvo itin komplikuotas, buvo tik vienas atvejis, kai staiga neteko sąmonės parduotuvėje, beveik visą nėštumo laikotarpį negėrė kavos.

„Kai jau atėjo metas dukteriai gimti, man pasisekė ir su akušere, kuri prasidėjus sąrėmiams Kauno klinikose mane stebėjo paskutinę naktį prieš jai gimstant. Nežinau jos nei vardo, nei pavardės, bet atsimenu puikią jos priežiūrą ir spinduliuojamą ramybę bei empatiją – mano ištartas „ačiū" neišreikš jai jaučiamos padėkos. Jos buvimo šalia tikrai nepamiršiu.

Turėjau atskirą palatą, buvau supažindinta, kur ieškoti pagalbos mygtuko, jeigu jo prireiktų... Neturiu jokių priekaištų – vien tik pozityvius atsiminimus. Visas gimdymas taip pat praėjo gerai – buvau skatinama pasitikėti savo jėgomis, nesulaukiau nei vienos neigiamos pastabos", – iki dabar dėkinga akušerei Laura.

Lauros duktė gimė pilnai išnešiota, pagimdė ją pati. Pradinių skausmų sako nejutusi, dar stebėjosi ir nepatikėjo, kai gydytojas pasakė, kad pirmieji sąrėmiai jau prasidėję.

„Vėliau, nors esu pakankamai kantri, tikrai nebuvo paprasta išlaukti devynių, paskui ir dešimties balų sąrėmius. Paskutinėmis valandomis šalia buvo patyrusi gydytojų komanda, mano mama bei dukters tėvas. Jausdama palaikymą iš šalies, stengiausi tuo palaikymu „įsikrauti". O dukteriai gimus, pirma mano reakcija buvo ašaros. Apsiverkiau iš džiaugsmo, kad viskas pavyko, o aplink mane stovintys žmonės laikė mano rankas ir palaikydami džiaugėsi kartu su manimi. Aplinkinių žmonių dėmesys šimteriopai atpirko gimdymo sunkumus. Esu įsitikinusi, kad palaikymas ir paskatinimas iš šalies būsimai mamai labai svarbus ir reikalingas", – neabejoja tai išgyvenusi Laura.

Pirmosiomis dukters gimimo dienomis kartu su ja nuolat buvo mama. Tuo metu mamos pagalba Laurai buvo neįkainojama – dar esant ligoninėje teko keliauti su dukterimi pas gydytojus apžiūrai ir reikalingoms procedūroms. To savarankiškai nebūtų pavykę padaryti, nes klinikose nėra neregiams skirtų vedimo linijų ar užrašų Brailio raštu ant gydytojų kabinetų – buvo svarbu turėti žmogų, galintį asistuoti keliaujant nuo taško A iki taško B. Be to, sako dar tikrai neturėjusi pirmųjų motinystės įgūdžių – kaip teisingai suvystyti, perrengti, maudyti, tad pagalba šiame kontekste taip pat buvo be galo svarbi ir reikalinga.

Auginant pasitaikė ir kuriozų: dukra atnaujino tapetus, raudonu laku nulakavo grindis, nusikirpo plaukus

„Dukteriai augant, keitėsi ir iššūkiai. Kai jau įgudau greitai pakeisti sauskelnes, reikėjo sutelkti dėmesį ir nuolat sekti, kur ji ropoja, o vėliau vaikšto. Maisto gaminimas, lydėjimas į darželį, pirmos klasės iššūkiai – dalykai, kurių nuolat reikėjo mokytis. Teko įdėti nemažai pastangų siekiant geriausio rezultato, juolab, kad jai dar esant ketverių metų, netekau mamos. Kiek galėjo tuomet talkino seserys, nuo tada teko pasikliauti savo patirtimi ir ryžtu siekti. Tikrai turėjau ir sudėtingų momentų", – prisimena Laura.

Į klausimą, ar nebuvo prikrėstų šunybių, nes mama juk nemato, Laura šypsosi, kad tikrai buvo: „Nuo mažens duktė mėgo piešti. Keli kurioziniai šio pomėgio pavyzdžiai – raudonu laku nulakuotos grindys ir flomasteriais „atnaujinti" tapetai. Keitė ji ir savo įvaizdį – nusikirpo plaukus. Aišku, šių pakitimų be matančių žmonių pagalbos išspręsti ir kiek įmanoma labiau atitaisyti nepavyko. Jai augant žinojau, jog jeigu kambaryje pernelyg tylu, vadinasi, kažkas jau vyksta ir reikia eiti tikrinti situaciją".

Kartu su Laura ir jos dukra gyvena viena iš jos seserų. Esant poreikiui, ar iškilus kokiai nors problemai, ji kartais patalkina dėl ko Laura labai dėkinga.

Laura Stadalninkaitė su dukra Liepa, nuotr. Lietuvos negalios organizacijų forumo

Dukra stebėjosi, kodėl į jas su mama taip visi žiūri

„Daugiau neigiamų komentarų į savo pusę išgirstu tuomet, kai kažkur keliauju viena, nei kad jų mus pasiekia, kai kur nors keliaujame kartu su dukterimi. Gal tiesiog taip iki šiol sutapo, o gal žmonės nelinkę prie matančios dukters švaistytis negatyviais komentarais. Žinau tik, kad tikrai dažnai esam nulydimos žvilgsniais. Duktė yra klaususi, kodėl taip yra, kodėl žmonės taip į mus žiūri? Mano atsakymas jai – aplinkiniai retai mato nereges mamas su savo vaikais, nežino, kaip
gyvena ir kuo kasdienybėje užsiima mamos su negalia, todėl jie žvilgsniais parodo savo smalsumą", – dukrai paprastai paaiškino Laura.

Dukra apie savo mamos nematymą daug neklausinėja: „Kadangi mane su šiuo nepatogumu ji matė nuo pat mažens, ji tai priima kaip mano unikalumo ar įvairovės išraišką. O kada suprato, jog neturiu galios matyti – nežinau. Gal žinojo jau tada, kai piešė ant ištapetuotų sienų?".

Patirtis dukters darželyje džiugino, vienoje mokyklų teko pajusti diskriminaciją ir nepagarbų elgesį

„Mano patirtys, dukteriai patekus į darželį, tik teigiamos. Stengiausi palaikyti ryšį su auklėtojomis, domėjausi, kaip dukteriai sekasi grupėje. Manau, kad ryšys su auklėtojais ir mokytojais – labai svarbus, siekiant bendradarbiavimo ugdymo įstaigose", – tuo neabejoja Laura.

Lygiai tokio paties požiūrio mama laikėsi ir mokykloje – stebėjo dukters mokslus, nuolat sekdavo naujienas „tamo" elektroniniame dienyne, kad galėtų patalkinti tiek dukteriai, tiek mokytojams jos atžvilgiu, siekiant geresnių rezultatų moksle.

„Beje, duktė mokytis pateko ne į artimiausią mokyklą. Nuvykus į pirmąją mokymosi įstaigą, sulaukiau ir diskriminacijos apraiškų, ir tikrai nepagarbaus bendravimo su manimi. Mokykla nebuvo linkusi Liepos priimti, motyvuodama teritoriniu skirstymu, per mažu jos amžiumi ir užduotu klausimu, o kas ją lydės į mokyklą", – dalinasi turima patirtimi Laura.

Laura Stadalninkaitė su dukra Liepa, nuotr. Lietuvos negalios organizacijų forumo

Vaikų edukacija duoda akivaizdžių rezultatų, mažėja patyčių

Šiuo metu ji džiaugiasi ir dukters pasiekimais, ir naujos mokyklos atvirumu įvairovei. Dukters ir paralelinėms klasėms su kolegomis neregiais pravedė edukacinis mokymus apie neregių naudojamas priemones, kasdienybę, veiklas. Tai rodo, kad mokykla mokinius ugdo, siekdama užauginti tolerantiškais žmonėmis.

„Didžiuojuosi ir šiuolaikine vaikų karta. Jeigu jiems kas nors įdomu, jie nebijo klausti. Ir gavę atsakymus įvairius dalykus priima kaip savaime suprantamus. Žinios ir edukacija neleidžia susikurti stereotipų ir išankstinių nuostatų. Taigi, šiuolaikiniai vaikai daug tolerantiškesni, nei man teko patirti vaikystėje. Anuomet apie neregius nebuvo taip plačiai kalbama. Šiais laikais mes gyvename pakankamai aktyviai ir esame matomi. Taip mažėja terpė patyčioms. Galbūt mums su dukterimi ir čia pasisekė išvengti neigiamų patirčių, nes apie mano negalią dukters bendraamžiai nekalba. Tikrai ne visi tai ir žino", – pastebi Laura.

Nori pamatyti dukrą, nėra lengva įsivaizduoti supantį pasaulį, kurio niekad nematei

„Žinau kai kuriuos Liepos bruožus, bet išsamaus jos visumos paveikslo neturiu. Žmones aš apskritai į atminties stalčiukus susidedu ne pagal tai, kaip jie atrodo, bet pagal tai, kokį turi balsą, būdo bruožus. Vaizdinės detalės mano atmintyje ilgai neužsilieka. Tikėtina, kad būtų kitaip, jei turėčiau akims pasiekiamo vizualumo sampratą. Nepaisant to, jei bent akimirkai praregėčiau, norėčiau dukrą pamatyti visų pirmiausia", – jautriai kalba Laura.

Paklausus, kaip ji įsivaizduoja dalykus, kurių niekada nėra mačiusi, Laura atsako, kad nei spalvų, nei raštų įvairovės niekaip neįsivaizduoja: „Kartais būna iššūkis tinkamai spalviškai suderinti
rūbus, tačiau čia jau gali patalkinti tam tikros neregių naudojamos išmaniosios programėlės ir dirbtinis intelektas. Aišku, duktė šioje srityje jau taip pat gali patarti ir patalkina pasitaikius progai.

Miestus įsivaizduoju tiesiog kaip dideles erdves, išvagotas gatvėmis, namų kvartalais, žalumos plotais. Miškai man asocijuojasi su daugybe medžių, paukščių, grybų ir minkštų samanų.

Būdama maža, mamos esu klaususi, kaip atrodo ežys. Iš pasakų ir taktilinių paveikslėlių žinojau, kad jis turi spyglius, pasakose ant tų spyglių neša obuolius. Mama anuomet man atsakė: „Na kaip kaip... tiesiog žiurkė su spygliais". Kelis kartus esu laikiusi tikrą ežiuką ant rankų. Atidžiau jį apžiūrėjusi, supratau, kad tikrai panašus į žiurkę su adatomis ant nugaros.

Daiktai man yra objektai, turintys jiems unikalią formą, faktūrą, kietumą, kartais kvapą".

Laura Stadalninkaitės dukra, nuotr. iš asmeninio archyvo

Džiaugiasi išmaniomis technologijomis

„Nuo 2017 m. Kauno mieste atsirado „Barbora". Pagaliau ir kauniečiai neregiai galėjo pradėti naudotis maisto užsakymo į namus galimybe. Būtent tuos metus laikau didesniu mano savarankiškumo proveržiu, nes pasitelkiant internetą, nuo tada galėjau įsigyti namams būtinų prekių be aplinkinių pagalbos.

Kompiuteris ir išmanus telefonas – neatsiejama šių dienų neregio kasdienybės dalis. Šių išradimų ir sukurtų įvairių programėlių pagalba, neregiai gali savarankiškai keliauti naudojantis viešuoju transportu, gali naudotis pavėžėjo paslaugomis, esama įvairių programėlių skirtų būtent neregiams, kurios talkina tiek kasdieninėje buityje, tiek kelionėse orientuojantis mažiau pažįstamoje erdvėje.

Batus ir drabužius dažniausiai perku fizinėse parduotuvėse. Jose kartu su dukterimi pasiprašome pagalbos. Pagal mūsų išsakytus poreikius, darbuotojos padeda išsirinkti norimus daiktus", – apie kasdienybę pasakoja Laura.

Laura Stadalninkaitė, nuotr. iš asmeninio archyvo

Nepatogu prašyti pagalbos, norisi būti įvertintai kaip ir visiems kitiems

„Man negaila savęs dėl to, kad nematau aplinkos. Labiau nepatogu dėl to, kad nerega neleidžia visko atlikti visiškai savarankiškai. Ir tikrai nesijaučiu komfortabiliai, kai vienoje ar kitoje situacijoje man prireikia matančiųjų pagalbos. Man visuomet gyvenime norisi daugiau duoti nei imti, tad stengiuosi tai kompensuoti kitais būdais.

O liūdnų akimirkų, manau, pasitaiko kaip ir kiekvienam. Pirmiausia mes esame žmonės, o tik po to, tarkime, kažkokios srities specialistais. Šią logiką pritaikyčiau ir apibrėžime, jog asmenys su negalia pirmiausia taip pat yra žmonės, o po to tik asmenys, turintys individualių poreikių. O jaučiame ir įvertinti norime būti lygiai taip pat ir lygiai tiek pat", – patikina Laura.

Myli muziką, svajoja apie šuolį parašiutu, vedžioja matančius po Kauną, bet geriausias laikas – su dukra

Dainų kūryba, detektyvų skaitymas – Lauros hobiai. Kažkada prie šių malonumų ji tikisi pridėti ir šuolio parašiutu patirtį.

Vasarą turi vietą, kur dviese savarankiškai su dukra važiuoja pasimėgauti maudynių malonumais. Kartais keliauja į kino teatrą, aplanko parduotuves, kur pramogauja ne tik kažką nusipirkdamos, bet ir apsilankydamos kavinėse, dalyvauja „Camino Lituano" žygiuose. Neseniai lankėsi atsinaujinusiame zoologijos sode. „Mudviejų su dukra veiklos ir patirtys kartu – dar tik prasideda. Tikiu, kad turėsime dar daug smagių akimirkų", – neabejoja Laura.

Moteris sako, kad yra romantiškos sielos, kuria dainas, sau pritaria gitara: „Mano dainos apie meilę, visuomet pasiekiamas svajones, apie žvaigždes, mėnulį, nors net nežinau, kaip jie atrodo. Nėra galimybės užlipti ten kažkur į dangų ir juos apžiūrėti. Bet, tiek žvaigždes, tiek mėnulį, tiek saulę įsivaizduoju švytinčius, paslaptingus ir pilnus daug pozityvios energijos".

Laura Stadalninkaitė, nuotr. Lietuvos negalios organizacijų forumo

Antrus metus Laura dirba LASS pietvakarių centre ryšių su visuomene atstove. Prie šių darbo pareigų taip pat noriai kartu su šaunia kolegų komanda Kaune organizuoja pojūčių turizmo „NeRegĖjimo galia" pasivaikščiojimus ir edukacijas matančiajai visuomenės daliai: „Svarbu
reginčius kuo plačiau šviesti apie neregių patiriamus iššūkius, poreikius ir įvairių sričių prieinamumo didinimo svarbą. Manau, kad šis LASS pietvakarių centro vykdomas projektas padeda ženkliai mažinti socialinę atskirtį tarp neregių ir plačiosios visuomenės. Ir mūsų siūlomą paslaugą siūlome tiek mokykloms, tiek pavieniams asmenims, tiek socialiai atsakingų žmonių grupėms, besidominčioms savo aplinka".

Į klausimą, kas yra jos variklis tokioje gausoje veiklų ir gyvenimo iššūkių, Laura sako, kad šalia savęs turinti augančią asmenybę, kuriai kol kas yra pavyzdys, kuriai galinti ir turinti įskiepyti meilę
gyvenimui, meilę sau, norą turėti ir siekti savo svajonių, suvokimą, kad laimingi galime būti tik tuomet, kai jaučiamės gyvenimui kažką duodami, o ne imdami.

„Duktė – mano gyvenimo variklis. O ar kažkam ir aš galiu tapti gyvenimo varikliu – sužinosime ateityje", – šypsosi Laura.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją