Nuo mokyklos salės iki tarptautinių varžybų
Kazimieras gimė ir augo Klaipėdoje, kur lankė kurčiųjų mokyklą. Vieną dieną su broliu sužinojo, kad į mokyklą atvyksta treneris kviesti vaikus į badmintono treniruotes.
„Brolis susidomėjo ir paragino mane prisijungti. Pradėjome lankyti abu, tačiau vėliau jis metė, o aš likau. Man sekėsi puikiai, greitai pasiekiau pirmąją pergalę“, – prisimena sportininkas.
Badmintonas Kazimierą įtraukė: pradėjo dalyvauti įvairiuose jaunimo čempionatuose, tiek vyrų dvejetų, tiek mišriuose turnyruose ir iškovojo ne vieną medalį. Sulaukęs 16-os, pradėjo ruoštis Europos kurčiųjų badmintono čempionatui Austrijoje – tai buvo pirmoji tarptautinė patirtis, kurios metu jaunuolis laimėjo komandinę pirmąją vietą.
„Tai buvo didelis žingsnis mano karjeroje. Gavau pirmąją stipendiją ir supratau, kad galiu siekti dar daugiau“, – prisimena jis.
Nuo to laiko K. Dauskurtas įsiliejo į profesionalų gretas ir sėkmingai iki šiol varžosi ne tik su kurčiais, bet ir su girdinčiais badmintonininkais. Jis džiaugiasi, kad šioje nedidelėje profesionalų bendruomenėje jis jau 25 metus, visi sportininkai gerai vieni kitus pažįsta ir yra geranoriški.
Disciplina – kelias į pergalę
Paklaustas, kas slypi už pergalių, Kazimieras ilgai nesvarsto – pagrindinis veiksnys yra disciplina.
„Net jei būnu pavargęs, vis tiek treniruojuosi. Pasiruošimą varžyboms pradedu mažiausiai prieš pusmetį, treniruočių neatidėlioju“, – teigia jis.
K. Dauskurtas įsitikinęs, kad sportas svarbus ne tik kūno lavinimui, bet ir bendravimui. Net ir mėgėjiškai sportuojantys žmonės, anot pašnekovo, daugiau dėmesio skiria mitybai, lengviau bendrauja, būna geresnės nuotaikos, o disciplina padeda siekti tikslų ne tik sporte, bet ir gyvenime.
„Kai buvau 27-erių, mano gyvenime atsirado naujas, reiklus treneris Kęstutis Navickas. Teko dirbti kaip niekada daug – keitėme techniką, tobulinome žaidimą. Net nesitikėjau, kad jis mane priims į „Navicko akademiją“. Tačiau kvietimo visgi sulaukiau – už tai bei visas pamokas esu jam labai dėkingas“, – sako K. Dauskurtas.
Kai po kelerių metų treneris išvyko į užsienį, Kazimieras liko dirbti savarankiškai – vienas treniruojasi iki šiol.
„Turiu daug patirties, mano rezultatai geri, taigi naujo trenerio neieškau. Vis dar dalyvauju čempionatuose – ką tik Lietuvos badmintono čempionate iškovojome mišrių dvejete antrąją vietą, o vyrų dvejete – trečią vietą“, – pasakoja sportininkas.
Šiuo metu K. Dauskurtas ruošiasi balandį vyksiančiam Europos badmintono kurčiųjų čempionatui Čekijoje ir lapkritį planuojamoms kurčiųjų olimpinėms žaidynėms Tokijuje.
Sėkmingai treniruoja girdinčius vaikus
Kazimieras ne tik puoselėja savo sportininko karjerą – jis dar dirba trenerio asistentu ir treniruoja girdinčius vaikus. Anot pašnekovo, vis dar pasitaiko nustebusių, kai sužino, jog jis yra trenerio asistentas, turintis klausos negalią.
„Mane veda drąsa. Nekompleksuoju ir dėl nieko nesibaiminu. Pastebėjau, jog vaikai sunkiau supranta, ko iš jų norima, kai pasakojama žodžiais. Todėl, kai treneris kalba, aš rodau technikas, kaip reikia judėti aikštelėje. Vaikams tampa žymiai aiškiau“, – apie komandinį darbą pasakoja K. Dauskurtas.
Jis neslepia – iš pradžių komunikacija buvo sudėtinga, tačiau maždaug po pusės metų bendravimas susidėliojo labai natūraliai: atsirado tarpusavio supratimas, kai kurie vaikai net ėmė perprasti gestų kalbą.
„Džiaugiuosi, kad vaikams patinka treniruotės. Patenkinti ir jų tėvai. Kartais kyla iššūkių, tačiau visada randame sprendimus, o esant keblesnei situacijai, pagelbėja pagrindinis treneris“, – pasakoja Kazimieras.
Profesionalių sportininkų psichologiniai iššūkiai – panašūs
Sporto psichologas Andrius Liachovičius pabrėžia, jog didžiausias visų sportininkų iššūkis slypi ne negalioje, o gebėjime suprasti save ir valdyti emocijas.
A. Liachovičius sako pastebintis, jog aplinkiniai dažnai sutirština spalvas, manydami, kad žmonėms su negalia sportuoti labai sunku, nors iš tiesų šie susiduria su tokiais pačiais iššūkiais, kaip ir visi sportininkai: tai ir jaudulys prieš startą, ir savęs nepažinimas, aiškių tikslų neišsikėlimas ar negebėjimas priimti pralaimėjimo.
Pats Andrius daugiausia dirba su vadinamaisiais treniruočių čempionais: sportininkais, kuriems puikiai sekasi per treniruotes, tačiau per varžybas – daug prasčiau. Jis pastebi, kad sportininkai dažnai girdi trenerių nurodymus, tačiau neįsiklauso į save, neįvertina savo emocijų ir reakcijų.
Todėl jo, kaip sporto psichologo, pagrindinis darbas yra padėti sportininkui pažvelgti į save iš šalies, rasti sprendimą bei prisiimti atsakomybę.
Jis pabrėžia, jog žmonės labai dažnai daro didžiulę klaidą, manydami, kad sportininkai su negalia yra kažkokie kitokie.
„Bet kuris sportininkas siekia pergalių, o ne atjautos. Gailėjimas atletų, turinčių vienokią ar kitokią negalią, kuria atskirtį. Būtent perdėtas dėmesys paverčia juos mažiau galinčiais, nei jie yra iš tikrųjų. Tokiems sportininkams tiesiog reikia galimybių“, – teigia jis.
A. Liachovičius pastebi, kad kurtieji sportininkai dažnai varžosi su girdinčiais kolegomis, tačiau jie patys to dažniausiai nesureikšmina.
„Mano manymu, treniruotės su girdinčiaisiais padeda auginti meistriškumą. Sportininkai tobulėja ne per lengvas pergales, o per rimtą konkurenciją“, – aiškina jis.
A. Liachovičius sako, jog darbas su kurčiaisiais sportininkais jam pačiam irgi buvo labai naudingas:
„Nors gestų kalbos nemoku, tačiau dauguma kurčiųjų geba skaityti iš lūpų, kai kurie turi klausos aparatus, kurie leidžia girdėti. Paprastai kalbu labai greitai, tačiau dirbdamas su kurčiaisiais išmokau neskubėti, taisyklingai artikuliuoti ir aiškiau tarti žodžius.“
Sportas mažina atskirtį ir vienija bendruomenę
Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto (LKSK) vadovas Edvinas Kriūnas sako, kad kurtieji gyvena visavertį, kupiną iššūkių ir džiaugsmo akimirkų gyvenimą, kaip ir visi kiti. Jie sportuoja dėl tų pačių priežasčių, kaip ir girdintieji – siekdami geros savijautos, judėjimo džiaugsmo, pergalės emocijų ir vertingų pamokų, kurias suteikia pralaimėjimai.
„Tačiau kurtiesiems sportas turi gerokai didesnę reikšmę – tai ne tik laisvalaikio veikla, bet ir būdas palaikyti ryšį su bendruomene, neužsisklęsti tarp keturių sienų, įveikti bendravimo barjerus ir aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime“, – aiškina LKSK vadovas.
Pašnekovas pastebi, kad meilė sportui dažniausiai užsimezga dar vaikystėje. Todėl jei norime, kad kurtieji, kaip ir visi kiti žmonės, daugiau sportuotų, būtina skatinti fizinį aktyvumą nuo mažens.
Šiuo metu norinčius ir sportuoti mėgstančius vaikus dažniausiai pastebi Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrų pedagogai, kurie nukreipia juos į treniruotes. Tačiau dalis vaikų ir paauglių sportu nesidomi, todėl reikia juos paskatinti atrasti judėjimo džiaugsmą bei įtraukti į aktyvią veiklą.
„Svarbu sudaryti sąlygas kurtiesiems vaikams sportuoti komandoje – taip jie susiranda draugų ir tobulėja“, – teigia E. Kriūnas.
Jis pabrėžia, jog sportas turi įtraukti, o ne riboti. Kuo daugiau žmonių gyvens aktyviai, tuo sveikesni ir laimingesni būsime visi.
Tekstas parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų sporto komitetu.
