Nuo neatmenamų laikų žmonija turi bendrą bruožą simpatizuoti „mažesniajam“ mūšio dalyviui, puikiai įkūnytą Biblijinėje Dovydo ir Galijoto kovos istorijoje. Mes žavimės evoliucijos ištobulintais liūto medžioklės gebėjimais, tačiau džiaugiamės televizoriaus ekrane išvydę, kaip gazelė sugeba ištrūkti iš plėšrūno nagų. Šią bendražmogišką savybę išryškina ir dažnam sporto gerbėjui įprastas pomėgis „neutralioje“ situacijoje sirgti už komandą, turinčią mažiau galimybių laimėti rungtynes, o istoriniame NBA kontekste tokių „pakylėtų autsaiderių“ etalonu galima laikyti 1976-ųjų metų Finikso „Suns“ ekipą.

Arizonos valstijos sostinės klubas prie stipriausios pasaulio krepšinio lygos prisijungė 1968-ais metais, kai augančią NBA papildė dvi naujos organizacijos: „Suns“ ir Milvokio „Bucks“. Po debiutinio sezono šių dviejų klubų atstovai susitiko dar viename mini-mūšyje – anuomet įprastoje monetos metimo ceremonijoje, nulemdavusioje kuri iš du blogiausius rezultatus pademonstravusių ekipų gaus pirmąjį ateinančios naujokų biržos šaukimą.

„Meilės vasara“ pakrikštytų 1969-ųjų metų biržoje išsiskyrė jau tuomet neeiliniu talentu laikytas aukštaūgis Lewisas Alcindoras, laikytas neabejotinu monetos mūšį laimėsiančio klubo pasirinkimu. Sėkmė šyptelėjo Milvokio klubui, su džiaugsmu pasikvietusiam po dvejų metų į Islamą atsivertusį vidurio puolėją. L. Alcindoras 1971-ais tapo Kareemu Abdul-Jabbaru, o rezultatyviausio visų laikų NBA krepšininko vedami „Bucks“ jau trečiajame savo egzistavimo sezone iškovojo iki šiol vienintelį organizacijos pasiektą čempionų titulą.

Paguodos prizu Finiksui tapo kitas aukštaūgis Nealas Walkas, per savo sąlyginai vidutinišką karjerą NBA viso praleidęs septynis sezonus ir nė karto nepatekęs į Visų Žvaigždžių rungtynes. Nepaisant nuviliančių naujoko rezultatų, „Suns“ 1969-70 metų sezone pirmą kartą pateko į atkrintamąsias varžybas, kur pirmame etape nusileido Los Andželo „Lakers“ krepšininkams.

Artimiausi penki sezonai nubloškė Arizonos klubą į šiais laikais „NBA skaistykla“ vadinamą zoną – komanda nebuvo pakankamai gera, kad bent kartą grįžtų į atkrintamąsias, tačiau ir nenusmuko taip žemai, kad gautų ypač aukštus šaukimus.

Negana to, 1974-ųjų metų biržoje ketvirtu šaukimu pasirinktas Johnas Shumate'as praleido savo debiutinį sezoną, kuriame „Suns“ užėmė priešpaskutinę vietą Vakarų konferencijoje, dėl kraujo krešulių, ir Finikso ekipos generalinis vadybininkas Jerry Colangelo ryžosi imtis radikalių permainų.

Pirmasis 1975-ųjų metų vasarą „Suns“ priimtas sprendimas privertė lygos apžvalgininkus kilstelėti antakius iš nuostabos – J. Colangelo į Bostono „Celtics“ išsiuntė vienareikšmišką klubo lyderį Charlie Scottą, už jį gaudamas tiesioginiu pakaitalu tapti turėjusį Paulą Westphalą.

Iš pirmo žvilgsnio šie mainai atrodė kaip nesuvokiama Finikso klubo klaida. Penkis kartus iš eilės Visų Žvaigždžių rungtynėse žaidęs C. Scottas ką tik pasibaigusiame sezone rinko net po 33,4 taško per rungtynes, o Bostone trejus metus ant suolo prasėdėjęs P. Westphalas fiksavo niekuo neišsiskiriantį 9 taškų vidurkį.

Legendinės Finikso sudėties pagerbimas 2016-ais metais
Legendinės Finikso sudėties pagerbimas 2016-ais metais
© Getty images

Šokiruojantį sprendimą J. Colangelo motyvavo tuo, jog „Suns“ trūksta komandiškesnį žaidimą propaguojančio įžaidėjo, nei su ekipos branduolį sudariusiais jaunais krepšininkais bendros kalbos neva neradęs C. Scottas.

Šie argumentai vis vien neįtikino klubo gerbėjų, nesupratusių kaip vos dvejais metais už buvusį lyderį jaunesnis atsarginis krepšininkas gali ekipai atnešti apčiuopiamos naudos, tačiau būtent šie mainai tapo nepamirštamo sezono pamatu.

Savo išskirtinę darbo etiką P. Westphalas pademonstravo net nesulaukęs reguliariojo sezono pradžios. Trejus metus NBA praleidęs įžaidėjas priėmė tokią patirtį turintiems krepšininkams neįprastą sprendimą atstovauti „Suns“ vasaros lygoje, kur užmezgė tvirtą tarpusavio ryšį su tų metų biržoje pašauktu vidurio puolėju Alvanu Adamsu. Judrūs ir atletiški žaidėjai išsyk atskleidė savo potencialą ir pritildė skeptikų kalbas apie tragiškus Finikso mainus.

Po metų pertraukos pagaliau debiutavusio J. Shumate'o, veterano gynėjo Dicko Van Arsdale'o ir minėtojo ekipos naujokų dueto vedami „Suns“ nustebino visą lygą sezoną pradėdami rezultatu 14-9 – tuometiniu geriausiu startu jauno klubo istorijoje.

Atsarginio vidurio puolėjo rolę užimti turėjęs A. Adamsas netruko išsikovoti vietą starto penkete, P. Westphalas atskleidė Bostono žvaigždžių šešėlyje likusį gebėjimą vadovauti komandos atakoms, o vyriausiojo trenerio Johno MacLeodo vadovaujama jauna ekipa žavėjo sirgalius vieningu ir gražiu žaidimu.

Alvanas Adamsas 1987-aisiais
Alvanas Adamsas 1987-aisiais
© Getty images

Visgi „medaus mėnesio“ stadija truko pakankamai neilgai. Šventų Kalėdų dieną „Suns“ įveikė tuometinius Kanzas Sičio „Kings“ ir pakėlė savo pergalių ir pralaimėjimų santykį iki 15-11, tačiau jau kitose rungtynėse namie patirtas pralaimėjimas „Celtics“ ekipai pradėjo košmarišką sezono tarpsnį – per artimiausias penkiolika rungtynių Finikso krepšininkai iškovojo tik dvi pergales.

Pagrindine tokio staigaus nuosmukio priežastimi tapo komandos vienpusiškumas – būrį talentingų metikų savo gretose turėję „Suns“ susidūrė su itin rimtomis problemomis savoje aikštės pusėje. Per minėtąsias penkiolika rungtynių klubas net dvylika kartų į savąjį krepšį praleido po 110 ar daugiau taškų.

Situaciją teisingai įvertinęs J. Colangelo sugebėjo iš rankovės ištraukti dar vieną kozirį ir į Bafalo „Braves“ išsiuntęs talentingąjį J. Shumate'ą Finikse pasveikino gynybos specialistą Garą Heardą. Itin tvirto sudėjimo puolėjas buvo traukiamas per dantį dėl nesugebėjimo pataikyti į krepšį iš didesnės nei vieno metro distancijos, tačiau suteikė „Suns“ ekipai tuometinėje NBA būtino šiurkštumo ir fizinės jėgos.

Naujoko debiutinės rungtynės vėl įkvėpė optimizmo Arizonos krepšinio gerbėjams – G. Heardas sugebėjo surinkti 17 taškų, 13 atkovotų kamuolių, 5 rezultatyvius perdavimus ir 2 blokus, o Finikso klubas namusoe rezultatu 118-113 sensacingai palaužė lygos čempionus „Golden State Warriors“.

Garas Heardas
Garas Heardas
© Getty images

Nors puolėjas likusio sezono metu fiksavo aukščiausią karjeroje 12,4 taško per rungtynes vidurkį, pagrindiniu jo indėliu tapo efektyvus klubo gynybos sustygavimas. Po nepamirštamos pergalės prieš favoritus „Suns“ net tris savaites neleido varžovams pelnyti bent 100 taškų, tačiau įsibėgėjusius autsaiderius sustabdė dar vienas skaudus smūgis.

Vasario 20-ąją dieną Naujajame Orleane vykusiose rungtynėse su vietos „Jazz“ klubu J. MacLeodo auklėtiniai su neviltimi stebėjo kaip aikštę palieka D. Van Arsdale'as. Ranką susilaužęs gynėjas į aikštę grįžo tik balandį, ir per likusias ketverias rungtynes viso pelnė vos 10 taškų, o vietos žiniasklaida po lemtingojo susitikimo rašė apie Naujajajme Orleane palaidotą „Suns“ sezoną.

Vieningieji Finikso krepšininkai po veterano netekties krito į trumpą žaidybinę duobę, tačiau sugebėjo susiimti ir dar kartą priblokšti NBA apžvalgininkus. Kovo pabaigoje įspūdingą septynių pergalių seriją surengę „Suns“ sugebėjo paskutinę akimirką užsitikrinti ketvirtąją vietą Vakarų konferencijoje ir po šešerių metų pertraukos netikėtai grįžti į atkrintamąsias varžybas.

Konferencijos pusfinalyje (anuomet atkrintamosiose žaisdavo tik keturi stipriausi kiekvienos konferencijos klubai) Finikso laukė Sietlo „Supersonics“ ekipa. Pirmajame susitikime po atkaklios kovos 99:102 varžovams nusileidę „Suns“ pateikė dar vieną staigmeną antrosiose rungtynėse švęsdami pergalę 116:111 ir parsiveždami itin svarbią pergalę iš varžovų arenos.

Įgautą namų aikštės pranašumą trečiose ir ketvirtose rungtynėse apgynusi komanda galiausiai laimėjo seriją 4:2 ir žengė į konferencijos finalą, kuriame jų laukė absoliutūs favoritai „Warriors“, vedami lietuviškų šaknų turinčio Ricko Barry.

Lengvo pasivaikščiojimo tikėjęsi Ouklando krepšininkai pirmose rungtynėse nušlavė išsišokėlius net 128:103, o aikštėje siautėjęs R. Barry į varžovų krepšį sumetė 38 taškus.

Alvanas Adamsas stabdo Ricką Barry
Alvanas Adamsas stabdo Ricką Barry
© Getty images

Dar sėkmingiau puolėjas žaidė antrajame susitikime, kur pelnė net 44 taškus, tačiau savo atsakymą turėjo ir „Suns“, kurių gretose dviženkliu taškų skaičiumi padižymėjo penki krepšininkai, o metų naujoko titulą iškovojęs A. Adamsas surinko 13 taškų, 11 atkovotų kamuolių ir 9 rezultatyvius perdavimus.

Tarpusavio supratimu ir komandiniais veiksmais JAV krepšinio gerbėjų dėmesį prikaustę Finikso žaidėjai tą vakarą ne tik sugebėjo išlyginti serijos rezultatą, bet ir sulaukė amžina šio sezono sudėties vizitine kortele tapusios pravardės – „The Sunderella Suns“, sujungusios klubo pavadinimą su anglišku „Pelenės“ („Cinderella“) vardu.

Čempionai netruko susigrąžinti namų aikštės pranašumą ir trečiose rungtynėse užtikrintai įveikė šeimininkus, tačiau ketvirtajame susitikime Finikso komanda ir vėl pademonstravo neįtikėtiną kovingumą ir it uola tvirtą charakterį – po dviejų pratęsimų „Suns“ šventė pergalę 133:129 ir dar kartą atstatė lygybę konferencijos finalo serijoje.

Artimiausiose dvejose rugntynėse atitinkamų šeimininkų pasiekti triumfai privertė komandas susitikti Ouklande vykusiose lemiamose septintosiose rungtynėse.

G. Heardas ir puikų pataikymą užfiksavęs P. Westphalas pelnė po 21 tašką, A. Adamsas atkovojo 20 kamuolių, o „Suns“ šventė istorinį pasiekimą – vos prieš metus viena blogiausių lygos komandų buvusi ekipa rezultatu 94:86 išvykoje parklupdė čempionus ir pirmą kartą žengė į NBA finalą.

Pelenėmis pakrikštytiems krepšininkams mūšyje dėl trofėjaus teko susitikti su dar viena anų laikų superkomanda – prieš dvejus metus čempionų titulą iškovojusiais Bostono „Celtics“. Lygos ekspertai vienbalsiai kalbėjo apie itin trumpą seriją, o populiariausia prognoze tapo sausa Bostono pergalė finale.

Pirmosios dvejos rungtynės tik dar labiau sustiprino „Celtics“ neįveikiamumo įspūdį. Bendru 26 taškų skirtumu abu namų susitikimus laimėję favoritai atvyko į Finiksą siekti užbaigti seriją trumpiausiu keliu, tačiau „Suns“ gretose ir vėl puikiai žaidė A. Adamsas, trečiosiose rungtynėse pelnęs 33 taškus, o ketvirtose ir vėl likęs netoli trigubo dublio ir po traumos atsigavęs D. Van Arsdale'as, padėję Arizonos klubui dramatiškai išplėšti dvi pergales.

Dickas Van Arsdale'as
Dickas Van Arsdale'as
© Getty images

Išlygintas serijos rezultatas sukūrė fantastišką atmosferą penktajai komandų dvikovai, iki pat šių dienų laikoma vienomis gražiausių visų laikų krepšinio rungtynių.

Užsidegę ir motyvuoti „Celtics“, vedami Krepšinio šlovės muziejaus narių Johno Havliceko ir Dave'o Cowenso, pradėjo rungtynes uraganiniu tempu ir sužaidus vos devynias minutes jau pirmavo daugiau nei solidžiu skirtumu – 32:12.

Iniciatyvos Finikso gretose ėmėsi prieš savo buvusią komandą rungtyniavęs P. Westphalas, kurio pastangų dėka iki ilgosios pertraukos „Suns“ sumažino atsilikimą iki penkiolikos taškų, tačiau rungtynių lūžis įvyko antroje rungtynių pusėje Finikso pademonstruotos plieninės gynybos dėka.

Per trečiąjį ir ketvirtąjį rungtynių kėlinius svečiai praleido tik 34 taškus ir sugebėjo išplėšti pratęsimą. Pagrindinis laikas baigėsi lygiosiomis 95:95. Pražangų gausa išsiskyrusiame susitikime vienas po kito aikštę dėl išnaudoto nuobaudų limito ėmė palikinėti abiejų komandų lyderiai, o klampios papildomos penkios minutės ir vėl baigėsi lygiosiomis – 101:101.

Antrojo pratęsimo pabaigoje „Celtics“ buvo per plauką nuo pergalės. Likus žaisti 15 sekundžių šeimininkai pirmavo trimis taškais (rungtynės vyko dar iki tritaškio linijos įvedimo NBA lygoje) ir atsidūrė itin dėkingoje situacijoje.

Visgi kovingieji Finikso krepšininkai neuleido rankų: D. Van Arsdale'as smeigė dvitaškį, o P. Westphalas sugebėjo perimti kamuolį Bostono aikštės pusėje. Svečiai prametė metimą iš vidutinio nuotolio, tačiau atkovojo kamuolį po varžovų krepšiu ir likus keturioms sekundėms persvėrė rezultatą savo naudai.

„Keltai“ lemiamą metimą patikėjo veteranui J. Havlicekui, ir šis sugebėjo po prasiveržimo pelnyti taškus – 111:110, priekyje Bostonas. Negana to, arenoje klaidingai nuaidėjo rungtynių pabaigos sirena, ir aikštė užtvindė triumfuojantys sirgaliai, tačiau kamuolys tinklelį skrodė likus dviem sekundėms iki antrojo pratęsimo pabaigos.

Chaoso metu rungtynių arbitras Richie Powersas paskelbė, jog rungtynės privalo tęstis, o šiuo sprendimu nepatenkintas žiūrovas užpuolė teisėją ir pradėjo kumščiais talžyti jo veidą. Aistroms aprimus „Celtics“ grįžo iš rūbinės, į kurią išėjo galvodami, jog iškovojo pergalę, ir stojo gintis nuo varžovų atakos.

R. Powersas liepė sekretoriatui grąžinti į rungtynių laikmatį vieną sekundę, o „Suns“ turėjo kamuolį po savuoju krepšiu ir nebeturėjo minutės pertraukėlių, galėjusių leisti išsimesti kamuolį į žaidimą nuo vidurio linijos. Šią akimirką P. Westphalo galvoje gimė idėja, pakeitusi NBA taisykles.

Įžaidėjas pasiūlė vyriausiajam treneriui J. MacLeodui vis vien paprašyti minutės pertraukėlės. Nors Finikso ekipa būtų nubausta technine pražanga ir šeimininkai gautų teisę mesti baudos metimą, svečiai gautų teisę grąžinti kamuolį iš aikštės vidurio. Strategas palaimino šį planą ir „Suns“ pasinaudojo iki tol lygos neapgalvota taisyklių spraga.

„Celtics“ realizavo baudą ir Finikso krepšininkai išsirikiavo varžovų aikštės pusėje. Žaibiškas perdavimas ir kamuolys atsiduria G. Heardo rankose. Vienu judesiu perdavimą priėmęs puolėjas atlieka ir metimą iš vidutinio nuotolio, spėja paleisti kamuolį iš savo rankų, ir... išplėšia trečiąjį pratęsimą.

Nesuvokiamo scenarijaus rungtynių kulminacijos metu šeimininkus į priekį traukė įprastomis aplinkybėmis suolo gale sėdėjęs Glennas McDonaldas, pelnęs šešis taškus paeiliui ir užkirtęs „Suns“ kelią pasiekti vieną didžiausių sensacijų NBA istorijoje.

Nepaisant Finikso stovykloje tvyrojusių pozityvių nuotaikų, Bostono klubas laimėjo šeštąsias rungtynes ir iškovojo tryliktąjį čempionų titulą, tačiau „iš niekur“ gimęs „Suns“ žygis iki pat NBA superfinalo šiandien laikomas vienu netikėčiausių lygos pasiekimų.

Arizonos klubas savo gretose išlaikė didžiąją dalį šio sezono sudėties, tačiau „Sunderella Suns“ nebesugebėjo grįžti į finalus. Visgi klubas tapo pastoviu atkrintamųjų varžybų dalyviu ir šiandien gali didžiuotis ketvirtu aukščiausiu pergalių ir pralaimėjimų procentu visoje NBA lygoje. Pagal šį skaičių (2,146 pergalė ir 1,824 pralaimėjimai) „Suns“ nusileidžia tik San Antonijaus „Spurs“, Los Andželo „Lakers“ ir „Celtics“ organizacijoms.

Fantastišką debiutinį sezoną sužaidęs A. Adamsas viso NBA sužaidė trylika sezonų, ir visus juos praleido „Suns“ gretose. Iki karjeros pabaigos „Saulių“ aprangą vilkėjo ir D. Van Arsdale'as, o G. Heardas po ketverių metų persikėlė į San Diego „Clippers“ ekipą.

Išskirtinio dėmesio šiame kontekste sulaukia ir aikštės generolas P. Westphalas, pirmajame savo sezone atvedęs „Suns“ iki pat finalo serijos. Praėjus septyniolikai metų specialistas grįžo į Finiksą kaip vyriausiasis treneris, ir debiutiniame savo sezone... nužygiavo iki pat superfinalo, kuriame „Suns“ nusileido Čikagos „Bulls“ klubui. Tai vieninteliai du atvejai, kai Finikso ekipa žaidė NBA finale.

Paulas Westphalas ir Richardas Dumasas 1993-ių metų NBA finale
Paulas Westphalas ir Richardas Dumasas 1993-ių metų NBA finale
© Getty images

Šiandien sunku įsivaizduoti vieną iš dabartinių lygos autsaiderių (tuos pačius „Suns“?) pakartojančių nuostabų 1975-76 metų Arizonos klubo sezoną, tačiau tokios istorijos tik primena koks nenuspėjamas ir neprognozuojamas gali būti krepšinis.

Net ir praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų pirmojo „Rokio“ filmo scenarijų primenanti Finikso kova išlieka gyvu paminklu ryžtui, kovingumui ir komandinio žaidimo dvasiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją