Žydai pasižymi taupumu. Jie blogiau maitinasi, blogesnius drabužius vilki, kad tik sutaupius šiek tiek pinigų ir juos investavus nors ir į smulkų biznį. Savo naujai suorganizuotam bizniui jis negaili jėgų, ko pasekoje išmaitina šeimą ir už metų, kitų pastebime jo padarytą gana didelį progresą“, – taip žydų verslumo šaknys aiškinamos 1939 m. išleistoje F. Daugio knygelėje „Žydai Lietuvos gyvenime“1.

Stiprėjant antižydiškoms nuotaikoms bei vis labiau siekiant riboti žydų verslą, joje bandoma lyg ir teisintis, kodėl žydams pavyko tapti stambiais pramonininkais, prekybininkais, bankininkais. Aiškinama, kad iš turtingų žydų naudos turi visas kraštas: fabrikuose dirba ne tik žydai, bet ir lietuviai, rūpinamasi darbininkų buitimi, sveikatos apsauga ir švietimu, o savo turtais jie linkę dalintis, nuolat aukodami labdarai. Ir kaip geriausias pavyzdys pateikiamas Chaimas Frenkelis ir jo sūnus Jokūbas.

„Šiauliai – vienas stambiausių pasaulio odos pramonės centrų“, – 1911 metais rašė anglų enciklopedija „Britannica“

Už tai turime būti dėkingi Chaimui Frenkeliui, sukūrusiam bei išplėtojusiam odų pramonę Lietuvoje bei Šiaulius pavertusiam pramoniniu miestu.

Ch. Frenkelis (1858–1920) gimė Ukmergėje (litvakų vadinama Vilkomir), Balstogėje (Lenkija) pramokęs odininko amato bei grįžęs į gimtąjį miestą įsteigė savo dirbtuvėlę. XIX a. pab. sugebėjo sukaupti 5000 rublių pradinį kapitalą (tuo metu didžiulę sumą!), tada persikėlė į Šiaulius ir įsigijo žemės sklypą, kuriame buvo įkurtas jo fabrikas. Jau XX. Pradž., dėl labai geros kokybės, Frenkelio gaminiai užkariavo visą Rusijos imperiją, gavo pripažinimą Europoje. Net ir XXI a. pradžioje įspūdingai atrodo gaminamos produkcijos apimtys. Antai, 2013 m. buvo išsiųsta iki 1500 vagonų odos prekių vien tik į Rusijos sritis. 1905 m. Paryžiaus pasaulio parodoje Ch. Frenkelio odos gaminiai buvo apdovanoti aukso medaliu.

Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“, turėjusius didelę paklausą rinkoje. Prie fabriko veikiančioje laboratorijoje dirbo ne tik sūnus Jokūbas, įgijęs chemiko išsilavinimą Vokietijoje, bet ir Švedijos mokslininkas. Odų rauginimui jie pradėjo naudoti iš Afrikos atvežamą mangrovinių miškų medžių žievę, kuri nudažydavo odą raudonai ir ši tapdavo itin atspari drėgmei.

1914 metais Ch. Frenkelio fabrike dirbo kas devintas miesto gyventojas iš 9000 gyvenusių Šiauliuose.

Pirmasis pasaulinis karas padarė didelių nuostolių fabrikui, buvo sugriauti pastatai, sunaikintos arba išvežtos staklės ir kiti įrengimai. Ch. Frenkelis išvyko į Vokietiją, tikėdamasis gauti kompensaciją už karo padarytus nuostolius, tačiau ten mirė.

1920 m. verslą perėmė sūnus Jokūbas ir ėmėsi atkurti karo nuniokotą fabriką jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau situacija rinkoje ėmė keistis. Į šalį buvo įvežama daug pigesnės produkcijos, gyventojų perkamoji galia nebuvo didelė, todėl ne tik J. Frenkelis, bet ir kiti odų pramonės fabrikų savininkai atsidūrė ant bankroto ribos.

J. Frenkelis suprato, kad po vieną jie neišgyvens, kad reikia vienytis. Taip 1925 m. tarp jo ir brolių Rogalinų, brolių Nurokų ir brolių Choronžickių buvo sudarytas kartelis, kuris reguliavo produkcijos kainas bei jos kiekį, būtiną vidaus rinkai. Kitas žingsnis, stiprinant savo pozicijas šiame versle, buvo kartelio įsteigtas fabrikas „Batas“. Čia J. Frenkelis surinko geriausius batsiuvius iš visos Lietuvos, pakvietė specialistais iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos, kurie mokė vietinius darbininkus dirbti su naujausiomis mašinomis, ugdė jų profesinę kvalifikaciją. Tad dėsninga, kad „Bato“ gaminiai per keletą metų išstūmė importinę produkciją iš Lietuvos rinkos, nes jo avalynė buvo patvari, patogi ir graži. Tą liudija tarptautinėse parodose nuolat gaunami aukso medaliai bei kiti apdovanojimai.

1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų, kas 20 sekundžių buvo pagaminama nauja batų pora, jis tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje.

Frenkelio vila // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos
Frenkelio vila // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos

Šiaulių žydų pramoninkų apsijungimas tapo pavyzdžiu ir kitiems Lietuvos verslininkams. 1937 m. jau visos Lietuvos odininkai šiauliečių pavyzdžiu sudarė sindikatą, kurio centru, be abejo, tapo Šiauliai. Į jį įėjo visi stambiausi Lietuvos odos fabrikai. Sindikato tikslas buvo apsaugoti odų pramonės savininkus nuo bankroto, reguliuoti produkcijos kiekius ir kainas, pasiskirstyti rinkomis ir ieškoti naujų realizavimo galimybių užsienyje.

„Bato“ fabriko darbininkai sudarė tartum kokią Šiaulių darbininkų aristokratiją“

J. Frenkelis, tęsdamas savo tėvo rūpinimąsi fabriko darbininkais, kalbant šiandienos leksika, toliau plėtojo „socialiai atsakingą“ verslą. Jo fabrikuose darbininkai gaudavo žymiai didesnę algą. Laikraštyje „Darbas“ 1939 m. buvo pateikta tokia statistika: 10 proc. darbininkų gaudavo po 3,80 Lt už darbo dieną, apie 60 proc. – nuo 5 iki 15 Lt ir 10 proc. – 15–20 Lt.2 Esant 6 darbo dienų savaitei, darbininkai uždirbdavo nuo 91,2 iki 480 litų per mėnesį. 1 litras pieno kainavo 0,16 ct, kiaulienos kilogramas – 1,5 Lt, kvietinių miltų – 0,95 Lt, sviesto – 3,30 Lt, vyriškas kostiumas – 80 Lt, vyriški pusbačiai – 16,30 Lt.3 Beje, pusbačių darbininkams pirkti nereikėjo, nes J. Frenkelis avalynę jiems duodavo išsimokėtinai bei dovanodavo Kalėdoms ir Naujiesiems Metams. Darbininkai naudodavosi 14 darbo dienų apmokamomis atostogomis, o iš viso jų turėdavo 17 darbo dienų. Dažniausiai jie atostogaudavo vienu metu, kai buvo sustabdoma gamyba naujos technikos įdiegimui ir remontams. Kita vertus, J. Frenkelis buvo labai griežtas nesilaikantiems darbo drausmės. Jie buvo atleidžiami iš fabriko su „vilko bilietu“ ir Šiauliuose jau niekur negaudavo darbo, todėl darbininkai labai vertino savo darbo vietą ir stengėsi ją išlaikyti.

J. Vailokaitis: „Kadangi Frenkelis turtingiausias Lietuvoj žmogus, tai aš labdarai duosiu pusę tiek, kiek jis“

Tėvas ir sūnus Frenkeliai ne tik kūrė savo gerovę, bet ir rūpinosi, kad su jais ir jiems dirbantys žmonės jaustųsi gerai, matytų rūpestį jų kasdieniu gyvenimu. Ch. Frenkelis 1908 m. pastatė modernią dviaukštę Talmud Toros mokyklą žydų bendruomenės vaikams, kuriame mokėsi 300 berniukų, o 1914 m. atidaryta mokykla mergaitėms. Jo lėšomis pastatyta ir buvo išlaikoma senelių prieglauda, miesto žydų ligoninė (tai buvo pirmoji ligoninė Šiauliuose). 1914 m. fabrikantas vietoj medinės pastatė mūrinę sinagogą ne tik savo fabriko darbininkams, bet ir aplinkinių kvartalų žydams.

Iki 1908 m. Ch. Frenkelio šeima gyveno gana kukliame mediniame name netoli nuo fabriko. Kaip ir daugelis žydų verslininkų, jis pirmiausia rūpinosi biznio klestėjimu. Ir tik pastatęs verslą tvirtai „ant kojų“, persikėlė į šeimai pastatytą namą šalia fabriko, iki šiol žinomą kaip „Frenkelio vila“. Frenkeliai daug lėšų investavo į darbininkų gerovę: fabrike buvo įsteigtas medicinos punktas, valgykla,skaitykla.

J. Frenkelis padėdavo ne tik žydams, bet dosniai šelpdavo ir lietuvius, prisidėdamas prie nepriklausomos Lietuvos kultūros, švietimo, socialinių projektų įgyvendinimo. Buvęs Šiaulių burmistras Jackus Sonda (Sondeckis) po kelerių dešimtmečių, gyvendamas emigracijoje JAV, pasakodavo apie J. Frenkelio dosnumą labdarai. Kai buvo renkami pinigai vargšų valgyklai, jis pirmiausia nuėjo pas J. Frenkelį, kuris davė didelę sumą. Po to J. Sonda nuvyko pas J. Vailokaitį. Šis paklausė, kiek davęs Frenkelis. Išgirdęs atsakymą, jis pareiškė: „Kadangi Frenkelis turtingiausias Lietuvoj žmogus, tai aš duosiu pusę tiek“4.

Jokūbas Frenkelis turėjo didžiulį autoritetą ir buvo labai gerbiamas ne tik savo tautiečių, bet ir lietuvių. Už savo veiklą Lietuvai, patriotiškumą ir atsidavimą gimtajam kraštui, Jokūbas Frenkelis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio medaliu.

Lietuvos sovietų okupacija ir po metų prasidėjęs karas su naciais buvo pragaištingi Frenkelių šeimai: 1940 m. rugpjūčio mėnesį jų fabrikai buvo atimti (nacionalizuoti); 1941 m. rudenį Jokūbo žmona Roza pateko į getą ir buvo nužudyta. Jokūbas karo pradžioje buvo Vokietijoje, jam pavyko išsigelbėti. Jokūbas tuo metu buvo Vokietijoje, jam pavyko išsigelbėti, jis išvyko į JAV. Taip baigėsi vienos sėkmingiausių verslininkų, sukūrusių Lietuvos odos pramonę, šeimos istorija Lietuvoje.

1 F. Daugis. Žydai Lietuvos gyvenime, Kaunas, 1939, p.7.

2 L. Mulevičius. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 metų). Momentas,1991 p. 159-160

3 G.Vaskela. Tautiniai aspektai Lietuvos ūkio politikoje 1919-1940 metais.Vilnius, 2014,p.66

4 Mykolo Drungos liudijimas: https://kultura.lrytas.lt/istorija/2017/08/22/news/odos-pramones-karalius-kaip-siauliu-milijonierius-pagarsejo-visame-pasaulyje- 2290401/?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy


Šimtmetis: Lietuvos žydai
38