×

Kauno karinė tvirtovė, turėjusi rusus apsaugoti nuo aršaus vokiečių puolimo

13. liepos 2017 , Projektas „Žvilgsnis į Lietuvą“
© Kauno tvirtovės parko nuotr.

Pastaraisiais metais Kaunas vis plačiau ir aktyviau pristatomas kaip modernizmo architektūra garsėjantis miestas. Žinoma, kelias į modernizmą nebuvo paprastas ir tiesus.

Praėjusio amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje laikinąją Lietuvos sostinę, ypač žvelgiant užsienio valstybių svečių ir diplomatų akimis, galėtume pamatyti kaip ganėtinai provincialų miestą, kuriame 1919 m. tebuvo vienas centrinio šildymo sistemą turintis pastatas. Jame ir pradėjo kurtis pirmosios atgimusios Lietuvos institucijos. Tačiau vos per porą dešimtmečių iš carinės Rusijos ir vokiečių okupacijų atgautas našlaitėlis iš tiesų tapo daugelio garsių ir talentingų architektų idėjas įkūnijusiu miestu, pagrįstai pretenduojančiu tapti iškiliausio pasaulio paveldo vertybių sąrašo dalimi.

Visgi šį sykį žvilgsnis kreipiamas į modernizmo priešistorę, tiksliau, vieną jo dalį – carinio laikotarpio Kauno gynybinius įtvirtinimus bei dabartinio – lietuviškąją tapatybę branginančio, bet istorinės ir paveldosauginės atsakomybės nesibaidančio – kauniečio santykis su šiuo paveldu.

Kai Lietuvos teritorija buvo galutinai inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį, Kaunas tapo vienu iš labiausiai į Vakarus nutolusių ir strategiškai patraukliausių jos miestų – Nemuno ir Neries sankirtoje įsikūręs urbanistinis darinys pamatytas kaip puiki gamtos ir žmogaus sukurta kliūtis priešo kariuomenės puolimui. 1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą Kaune statyti I klasės karinę tvirtovę ir paversti miestą gynybos nuo stiprėjančios Vokietijos antpuolio avangardu.

Kauno karinė tvirtovė, turėjusi rusus apsaugoti nuo aršaus vokiečių puolimo
© Istorinis archyvas

Mūriniai Kauno tvirtovės fortai išdėstyti apylygiais atstumais, kas 2-2,5 km, apjuosia miestą beveik teisingu ovalu. Tarp fortų buvo statomi betoniniai bunkeriai, saugyklos ir artilerijos baterijos. Lygiagrečiai pačiame Kaune bei jo priemiesčiuose buvo renčiama nauja būsimojo miesto-tvirtovės infrastruktūra: kilo didelės kareivinės, maisto produktų, drabužių, ginklų, sprogmenų sandėliai, buvo pastatytos karinė geležinkelio ir telefono-telegrafo stotys, inžinerinės dirbtuvės.

Visą šį sudėtingą gynybinį kompleksą jungė keliai, aplinkinius militarizuojamus kaimus pavertę Kauno dalimi ar artimais priemiesčiais. Kauno Naujamiestyje, kuris nuo XIX amžiaus vidurio plėtėsi į rytus, Karmelitų vienuolyno link, buvo pastatytas administracinis tvirtovės kompleksas su puošniaisiais Komendanto rūmais bei Įgulos cerkve – vadinamuoju Soboru. Atsirado ir moderni komunalinių paslaugų infrastruktūra: vandenvalos įrenginiai, malūnas, elektrinė ir t.t. Iki 1891 metų tvirtovės teritorijoje iš viso buvo pastatyti 195 mūriniai ir 253 mediniai karinės paskirties pastatai.

Vis dėlto, iki šių dienų išlikę Kauno fortai yra ryškiausi Kauno tvirtovės liudininkai. Statyti pagal tą patį Vyriausiosios inžinerinės valdybos 1879 m. patvirtintą tipinį projektą, pirmieji I, II, ir III fortai yra panašios konstrukcijos ir išplanavimo. Iš pirmųjų trijų, išskirtinesnis yra III fortas, pastatytas 1882-1890 metais Sąnašos upelio slėnio, pietinio šlaito viršutinėje terasoje. Nuo šios terasinės kalvos atsiveria visas Jiesios slėnis. Taip pat ir šio forto užnugaryje buvo įrengtos kareivinės, suformuoti atskiri pylimai artilerijos (centrinėje dalyje) ir pėstininkų pozicijoms su aikštelėmis lengvosioms prieššturminėms patrankoms (forto priekinėje dalyje).

Kauno karinė tvirtovė, turėjusi rusus apsaugoti nuo aršaus vokiečių puolimo
© D. Varnaitės nuotr.

1915 m rugpjūčio 8 d. vokiečiai pradėjo Kauno tvirtovės puolimą, o Kauno III fortas turėjo atsilaikyti prieš įnirtingąją vokiečių artileriją. Vien tik į I-ojo gynybos skyriaus 3 sektorių, visai šalia III forto, nukrito apie 15 tūkst. įvairaus kalibro sviedinių. Priešais patį fortą, nuo Karkazų kaimo iki Garliavos plento, buvo iškasta rėva, ėjusi pro Zagrados palivarką.

Rėva, buvusi atvirame lauke, tapo vieninteliu išsigelbėjimu nuo krintančių 77–420 mm sviedinių. Sviediniams krintant į rėvą, reikėjo skverbtis pro sprogimų išraustas duobes, nugriuvusius medžius ir krūvas akmenų. Aršūs mūšiai vyko ir prie pat III forto. Vokiečiai buvo išdėstę artileriją kiek įmanoma arčiau tvirtovės įtvirtinimų. Po dešimties įnirtingos gynybos dienų šio forto įgula atsitraukė už Nemuno. Taip Užnemunės fortų pasipriešinimas buvo palaužtas, taip pat nulemtas ir Kauno tvirtovės likimas.

Kitas karinio paveldo žinovams įdomus tvirtovės fortifikacinės grandinės statinys – netipiškas IV fortas. Jei pirmieji trys fortai buvo iš tiesų tipinės 1879 m. projekto realizacijos, tai štai IV fortas, nors ir pastatytas pagal tą patį projektą, buvo suręstas kur kas kūrybiškiau. Galima teigti, jog būtent jis žymiai pralenkė savo laikmetį ir tuo metu buvo vienas geriausių Rusijos fortifikacijos kūrinių.

Dabar tik istorinės karybos žinovai prisimena, kad būtent jame buvo išbandyta didžioji to meto karinės technikos inovacija – vadinamieji Lichačiovo keltuvai. Tarp centrinio šaudmenų sandėlio ir centrinio kaponieriaus, du betoniniai kazematai iškilo būtent tam, kad juose įrengtais pulkininko Lichačiovo keltuvais keltų į paviršių prieššturmines patrankas. Šios sistemos įgyvendinimo darbai buvo patikėti pačiam karo inžinieriui Lichačiovui 1893 metų kovo mėnesį, pagal jo paties sukurtus brėžinius.

Lichačiovo keltuvas pakeldavo prieššturmines patrankas į šaudymo poziciją (anksčiau jos būdavo tiesiog užstumiamos). Forto apšaudymo metu platforma buvo nuleidžiama į kazematą, pats kazematas uždaromas šarvuotais vartais. Pradedant 1884 m. keltuvo mechanizmas su ant jo sumontuotu pabūklu kasdien buvo išbandomas ištisus trejus metus. Už šį įrenginį 1897 m. Lichačiovas gavo 1500 rublių premiją, o pats įrenginys buvo rekomenduotas gaminti masiškai. Tiesa, tai taip ir neįvyko.

Dar vienas iš geriausiai išlikusių pirmojo gynybinio žiedo įtvirtinimų – VI fortas. Tai penkiakampės simetriškos struktūros fortas, orientuotas į šiaurės rytus. Išsidėstęs ant Nemuno dešinio slėnio šlaito viršutinės terasos, miesto kraštovaizdyje jis atsiskleidžia kaip žalias plotas, medžiais apaugusi neaukšta kalva. Forto gynybinio pylimo viršuje buvo artilerijos ir pėstininkų kovinės pozicijos, ties išoriniu pylimu – prieššturminių pabūklų slėptuvės, teritorijos viduje – kovinių atsargų sandėliai.

Kareivines ir sandėlius su gynybiniu grioviu jungė tuneliai. Po I-ojo Pasaulinio karo VI forte Tarpukariu veikė karo kalėjimas, o II-ojo Pasaulinio karo metu, atsižvelgiant į to meto greitai kintančią padėtį fronte, čia buvo kalinami arba vokiečių, arba rusų kariai. Po karo fortas buvo paverstas nenaudojamų sprogmenų sandėliu. Šiuo metu VI forto prieigose stichiškai susiformavo „kryžių kalnelis“.

Gynybinę reikšmę praradusių įtvirtinimų tolesnis likimas – už genį margesnis. Štai III fortas vokiečių okupacijos metais buvo nenaudojamas, Tarpukariu perėjo Lietuvos kariuomenės žinion ir čia buvo įkurta savivaldybės pigių butų kolonija. Sovietų okupacijos metais fortas, kaip ir kiti Kauno tvirtovės statiniai, perėjo sovietinės armijos dispozicijon. Vėliau, pokaryje, apie 1955 metais, jame įsikūrė sovietinės armijos kareiviai, čia buvo karinis objektas, apjuostas trimis eilėmis aukštos spygliuostos tvoros, akylai saugomas ginkluotų kareivių, įsiamžinusių ant sienų išraižytais metais ir vardais. Nepriklausomybės metais jame įsikūrė automobiliais prekiaujanti įmonė, pritaikiusi fortą savo reikmėms.

Kauno karinė tvirtovė, turėjusi rusus apsaugoti nuo aršaus vokiečių puolimo
© Kauno tvirtovės parko nuotr.

Atslūgus „laukinio kapitalizmo“ bangai, nugyventas III fortas kurį laiką buvo nenaudojamas. IV fortas, kaip ir III bei kiti geriau išsilaikiusieji, Tarpukariu perėjo Lietuvos kariuomenės žinion, o sovietmečiu buvo naudojami sovietinės kariuomenės poreikiams. Nepriklausomybės metais jie ilgai laukė savojo pritaikymo, naujosios paskirties, konkretaus atsakingo valdytojo. Gal ir šiuo metu dar lauktų, jei ne aktyvių kauniečių, ar, kaip jie patys save pristato, Pakaunės gyventojų pastangos.

„Mes save vadiname Pakaunės gyventojais, labai mylinčiais savo kraštą, besidominčiais tiek Kauno tvirtovės ir viso miesto istorija, tiek Kauno priemiesčių ir rajono praeitimi“, – šiek tiek rezistenciškai nuskamba Kauno fortų gaivintojo Ovidijaus Jurkšos suburtų karinio paveldo mylėtojų bendruomenės pristatymas. Bepasakojant susidėlioja net šiek tiek komiška istorija: prieš 3 metus ponui Ovidijui tapus aplink III fortą išsibarsčiusių kaimų seniūnaičiu, prisikalbinus pusbrolį Andrių Jurkšą ir subūrus grupę veiklių žmonių, pradėta tvarkyti šabakštynais virtusi šio forto teritorija. Žinojimo, kad yra tvarkomas karinio paveldo objektas, svarbus ne vietos, bet Lietuvos mastu, būta iš pat pradžių (beje, tuo metu fortas buvo jau ir Teriologinis draustinis, jame prieglobstį rado retų rūšių šikšnosparniai).

Pirmiausia krūmynų naikinimo, Sosnovskio barščių kirtimo ir kitokių besimėtančių „gėrybių“ tvarkymo darbai vyko kaip pretekstas suorganizuoti pirmąją aplinkinių kaimų gyventojų Joninių šventę. Vėliau prie Seniavos kaimo žmonių prisijungė Karkazų, Ireniškių gyventojai, pastatų specifika priviliojo talkininkauti ir jaunimą. Nežinia dėl kokių priežasčių, bet forto tvarkytojai buvo apskųsti paveldosaugininkams ir gamtosaugininkams, kaip vietovės darkytojai. Teko daug aiškintis ir įrodinėti, kad yra priešingai. Bet net ir baudą sumokėjus buvo nuspręsta nesitraukti!

„Bandydami patys sau atsakyti į klausimą, kodėl neapleidome forto tuomet, kai reikėjo dirbti nubaustiems, tvyrant nepagrįstam nepasitikėjimui, padarėme išvadą, kad visi esame panašaus amžiaus – branduolį sudaro keturiasdešimtmečiai. Tai žmonės, galintys ne vien tikėtis institucijų veiklumo ir geranoriškos pagalbos, bet ir pajėgūs aktyviai veikti, keisti situaciją į gerą. Juk kuriame ne tik savo, bet ir savo vaikų, anūkų ateitį. Be to, svarbu atsidurti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku“, – apibendrina seniūnaitis Ovidijus Jurkša.

Įsteigus Kauno tvirtovės parką susibūrė ir kitų fortų tvarkymo įgulos, teritorijas nuolat prižiūri ir patys parko darbuotojai. Bendromis pastangomis sutvarkytas ir IV fortas: pastatyti informaciniai stendai, uždengtos ir aptvertos pavojingos vietos. Todėl pamažu Kauno tvirtovės fortai tampa miestiečių mėgstama poilsio ir kultūrinių renginių vieta (pvz., š. m. rugpjūčio 11 d. VI forte vyks Pažaislio festivalio koncertas), o taip pat miesto viešosios infrastruktūros dalimi ir kauniečių tvirtybės simboliu.


Naudingos nuorodos lankytojams:

Kauno tvirtovės parkas. Tai viešoji įstaiga, kuri globoja Kauno fortų prieigas ir (pagal išgales) vidų. savarankiškai tyrinėti VI forto prieigų nerekomenduojama, būtina susisiekti su Kauno tvirtovės parko darbuotojais!

Kauno tvirtovės parkas
Kauno tvirtovės parkas
© Kauno tvirtovės parko nuotr.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia. Ši bažnyčia, dar vadinama Soboru, yra carinių Kauno gynybinių įtvirtinimų sudedamoji dalis. Penkiakupolis neobizantinio stiliaus sakralinio paveldo objektas buvo pastatytas specialiai jam suformuotoje aikštėje, kaip vienas iš carinės administracijos reprezentacinių pastatų.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia
Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia
© A. Liako nuotr.

Kauno Komendanto rūmai. Tai unikalus, iki šių dienų karinę paskirtį išlaikęs objektas – restauruotose rūmuose įsikūręs Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų štabas.

Kauno Komendanto rūmai
Kauno Komendanto rūmai
© L. Tarbūno nuotr.
14