×

Įstabaus grožio pilni paslapčių Dubingiai: čia slypi tikroji lietuviška galia

06. liepos 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Dubingių piliavietė © Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

„Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus – motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.”

Lietuvio sielą įkvepiantis tekstas! Lyg atspindintis kilmingų bajorų siekį atkurti Abiejų Tautų Respubliką ar Pirmosios Lietuvių Respublikos savųjų šaknų paieškos užmojį. Jei XIX amžiaus viduryje „didingos lietuvių genties“ ir panašūs įvaizdžiai budino kilminguosius sukilti ir susigrąžinti XVIII amžiaus gale priešų išsidalintą valstybę, tai XX amžiaus pradžioje šių įvaizdžių pagalba lietuviai grindė savo Respublikos tapatumą.

Tačiau ir šiandien, Antrosios Lietuvių Respublikos laikmetyje, šios poetinės minties skraja pergalingai skamba Vyčio vėliavą savo kiemuose ar balkonuose išsikeliančių Lietuvos piliečių širdyse. Nes akivaizdžiai ir šiandien Lietuvos pilietis trokšta būti ne šiaip mažos ir silpnos valstybės gyventojėliu, bet vidine galia ir orumu savyje Didžiąją Lietuvą telkiančiu piliečiu.

O intriga yra ta, kad cituojamą tekstą sueiliavo ne XIX, XX ar XXI amžiaus romantikas, bet XVI amžiuje kūręs LDK poetas Jonas Radvanas – „Radviliados“ autorius. Mes dar nepakankamai išsityrinėjome ir gerai dar nesusivokėme mūsų tautos praeities lobynuose. Tad ir gerai nesuprantame, kodėl būtent taip Jonas Radvanas nusakė lietuvių gentį. Tik spėjame: juk neatsitiktinai! Visgi nesileiskime čia į mokslingas filologines analizes, ieškodami visiškai pagrįsto atsakymo. O į klausimą apie poetine mintimi išreikštos mūsų tautos savasties teisingumą teatsako mūsų pačių širdys, o kartu ir šimtametė didinga Lietuvos pergalių istorija, palydima XX – XXI amžių šlovingų karybos proveržių.

„Ir aš kiekvieną iš Jūsų kviečiu į kruviną mūšį”, - šiandien iš kino ekranų Arūno Matelio prodiusuotame filme „Radviliada“ kviečia vienas iš Radvilų. Juk ne tik apie mūsų istoriją ir šis istoriją mums aktualizuojantis filmas.

Dubingių piliavietė
Radvilų rūmų liekanų ekspozicija
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Bet apie lietuvių savasties, kurios daugelis iš mūsų DABAR įnirtingai ieško, dabartį. Mūsų dabartį. Radvilos – valstybės ištakas menanti, iš istorinių Lietuvos žemių kilusi giminė. Radvilos vis garsiau šiandienos kūrėjų lūpomis kviečia lietuvius tapti „šviesos kariais“ ir kautis už savo dvasios, savo valstybės, o ir ir visos mūsų dvasios erdvės – Europos – laisvę.

Iš tiesų, nerami lietuvio širdis tampa ir daug minčių apie Tautos tapatybę skraidina, kai įkvepia Radvilų oro. Būtent šiandien mane besižvalgantį po Dubingių piliavietę – Radvilų Biržų-Dubingių kunigaikštystės istorinį centrą – toks įkvėpimas ir ištiko. Atrodo, nieko čia aplink išvaizdaus nebelikę. Tik užkonservuotos piliavietės ir vienos iš bažnyčių, kur ir buvo laidojami Radvilos, liekanos. Bet štai čia – šventovės viduryje – ir glūdi ESMĖ: iš kuklaus kapelio prisikeliantis Radvilų dvasios milžinas šiandien ir vėl žadina Lietuvos ir Europos dvasios atgimimą.

Dubingių piliavietę įsikūrusi ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero pusiasalyje, greta Dubingių miestelio. Ji reikšminga savo praeitimi, glaudžiai susijusia su LDK valdovais, kovomis su kryžiuočiais ir įtakinga Radvilų gimine. Archeologinių tyrimų metu atkasti visi rūmų pamatai, kurių ankstyviausioji dalis siekia XV a. Piliavietės inventoriai rodo, kad Radvilų rūmai buvo mūriniai, dviejų aukštų, su rūsiais, bokštu ir kitomis patalpomis.

Piliavietėje viena po kitos stovėjo trys bažnyčios. Jonušo Radvilos rūpesčiu XVII a. buvo sumūryta nauja renesansinė evangelikų reformatų bažnyčia, kurios rūsyje buvo įrengta kripta Radvilų giminei laidoti. XVIII. a. pr. per Šiaurės karą Radvilų palaikai buvo saugiai paslėpti. Jų niekas negalėjo rasti ištisus 300 metų. Tik 2004 m. archeologai surado Radvilų palaikus. Nustačius jų tapatybę 2009 m. bažnyčios vietoje buvo įrengta kripta, ir joje sarkofage perlaidoti Radvilų giminės palaikai (5 vyrai ir 3 moterys).

Dubingių piliavietė
Evangelikų reformatų bažnyčios vieta
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Istorikai ištyrinėjo, o populiarieji spaudiniai bei portalai ištrimitavo: Radvilos – šlovingiausia, turtingiausia ir įtakingiausia LDK giminė! Ir ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Radvilos džiaugėsi ir europinio masto pripažinimu kaip vieninteliai LDK turintys Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Juk neatsitiktinai kelis amžius Radvilos buvo faktiniai Lietuvos valdovai, nenuilstamai kovoję už mūsų šalies suverenumą ir gerovę.

„Šitos štai žemės vaikai – lietuviai, ryžtingi sūduviai, jotvingiai – žmonės, mirties nebiją, poloviečiai klajokliai, prūsų sena giminė, narsiaširdžių krūtinių alanai, vieno kilimo su jais gepidai ir kitos dar tautos. Čia Erdivilo lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio, Skirmanto, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio Mingailos, Romanto, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką Romos, Vytenio kilnaus ir atšventusio pergalių daugel tėvo visos Lietuvos Gedimino, kuriam vadovaujant mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus. Čia pamatysi abu Gedimino vaikus narsiaširdžius – Algirdą su Kęstučiu; ši Jogailą pagimdžiusi žemė davė sarmatų kraštams karalius, valdovus dovanojo hunui galingam, taip pat ir bohemams iš Čeko šeimynos. Šitiek šlovingų vadų čia gimė!.. Ir vienas jų buvo mūsų giesmės Radvila Didysis, kuriam Mikalojaus vardą ir lemtį tėvų pranašingas numanymas davė.” (Jonas Radvanas „Radviliada“).

Skaitydamas galingos lietuvybės dvasią menančią poeziją, apžvelgdamas Radvilų paliktus žygdarbius šiandien savęs klausiu: iš kur kilo tokia lietuviška galia? Esu įsitikinęs, kad šiandien atsakymas glūdi šiose istorinėse Dubingių žemėse ir štai šiame kukliame kape.

Dubingių piliavietė
Radvilų perlaidojimo vieta
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Radvilų kilmės legenda siejasi su legendiniu kriviu, Gedimino sapno aiškintoju, Lizdeika. Jis rado vilkės (iš čia, Radvila) maitinamą berniuką ir jį išaugino. Štai šis vilkės pieno ir Lizdeikos išminties išmaitintas berniukas ir tapo Radvilų galybės šaltiniu. Kaip gi kitaip Romos kunigaikščio titulą nešiojantys didžiavyriai galėtų save kildinti? Tik iš vilkės.

Kad kilme ir kilmingumu būtų lygūs didžiosios Romos – miesto ir lotynų civilizacijos, į kurią savu pasirinkimu įsiskiepijo ir Lietuva – pradininkams. Anuomet legendas kilmingieji kurdavo ne pasipuikavimo dėlei. Legendomis ir jose glūdinčiais archetipiniais pasakojimais kilmingieji siekė perteikti giminės kilmę, garbę ir atsakomybę. Anuomet, dabar ir visada – kilmė, garbė ir atsakomybė yra neatsiejamos sąvokos.

Iš istorinėse Lietuvos žemėse (šalia Kernavės) gyvenusių ir kovojusių Astikų kilę Radvilos – greta Goštautų, Kęsgailų, Gediminaičių – yra seniausia LDK istoriją lėmusi giminė. Esu įsitikinęs, kad nelygstamą Radvilų giminės iškilumą ir ištikimybę Lietuvos suverenumui kildino jiems būdinga Lietuvos valstybės šaknies pajauta. Radvilos dalyvavo valstybės kūrime ir iš kartos į kartą perdavė ŽINOJIMĄ apie Lietuvos valstybės VERTĘ.

Pažvelkime į kelis Radvilas, kurie šiandien gulintys Dubingių žemėje įkvepia mus prakilnios lietuvybės sėklos prikėlimui.

Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565m.) – ryškiausias Nesvyžiaus giminės linijos atstovas. Jis buvo tikra valstybės atrama. Net Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas atsistodavo Juodajam įžengus į seimo menę, tuo paliudydamas nelygstamą Radvilos viršenybę kitų bajorų atžvilgiu. Tegalime tik spėti, kokį didelį apmaudą išgyvendavo lenkų bajorija, matydama tokią LDK giminių – būtent, Gediminaičių, Radvilų – viršenybę karalystėje.)

Radvila Juodasis gynė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą tiek nuo Ivano Rūsčiojo valdomos Maskolijos, tiek nuo į LDK savarankiškumą besigviešiančios lenkų bajorijos. Radvila Juodasis reikalavo, kad Lietuvos Didysis Kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje ir būtų savo kraštui artimas; įnirtingai priešinosi unijai su Lenkija.

Tuo pačiu jis savo diplomatinias gebėjimais, o ir konfesiniu pasirinkimu (tapo kalvinistu), itin nusipelnė prijungiant Livoniją prie LDK, o ir pats tapo Livonijos vietininku. „Kunigaikščio gyvenimo tikslas – kad LDK išliktų nepriklausoma, savarankiška, ypač nuo Lenkijos, valstybė. Tam kunigaikštis negailėjo nei savo turtų, nei autoriteto, nei pastangų ir jėgų.“ (Prof. Raimonda Ragauskienė, Radvilų tyrinėtoja).

Dubingių piliavietė
Dubingių piliavietė
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584 m.), Biržų-Dubingių atšakos pumpuras, buvo vienas žymiausių ir talentingiausių LDK karvedžių. Pergalingo stratego reputaciją Radvila Rudasis užsitarnavo dar Livonijos karo metu (1558–1583 m.). Tačiau žymiausiu jo žygdarbiu tapo pergalė Ulos mūšyje prie Polocko 1564 metais sausio 26 dieną.

Maskolijos caro Ivanas Rūsčiojo planas buvo užimti Vilnių ir palaužti LDK galybę. Taigi karvedžio Šuiskio vadovaujama 20 tūkstančių karių kariuomenė turėjo susijungti su kita prie Oršos stovyklavusia kariuomenės dalimi ir patraukti Vilniaus link.

„Renkas didikai keli pasitarti, ko verkiant valstybei reikia, ir štai ką tada karžygys Radvila jiems pasako: „Niekas nemato geriau, iš kur didžiausias pavojus kyla, už jus, ką ginklu nuožmus kunigaikštis užpuolė. Baisų karą reikės su žiauria gentimi mums kariauti: ji nesistengia gyvent sutartim, tikėjimu, teise – vien tik jėga ir žmonių krauju! Tad savęs pagailėkit, Maskvai Tėvynės mielos ir mirčiai vaikų neišduokit, stokit visos didelės Lietuvos Didenybę apginti; šito su ašarom šiom vardan nelaimingos Tėvynės jūsų maldauju – skubiau atremkit didžiulę nelaimę!“, - taip Jono Radavano lūpomis kvietė bajorus į kruviną mūšį Ravila Rudasis.

Toliau viskas vyko klostėsi taip.

„Sausio 26 d. Šuiskio daliniai pasiekė Ivansko kaimą ir čia ėmė ruoštis nakvynei. Šią vietą mūšiui ir buvo greičiausiai numatęs Radvila Rudasis: lauką iš visų pusių supo giria, tad lietuviai prie maskviškių galėjo prisiartinti nepastebėti. Ir štai, vakarėjant iš girios į lauko pakraštį išjojo Mikalojaus Radvilos vyrai. Maskviškiai juos pastebėjo tada, kai sunkiai ginkluotų raitelių eskadronai jau rikiavosi kautynėms.

Sukalbėję maldą, lietuviai it viesulas užgriuvo prie ginklų puolusius Šuiskio kareivius. Užvirė įnirtingos kautynės. Maskviškių pusėje buvo didžiulė kariuomenės persvara, lietuvių – netikėtumas ir tas šventas jausmas, kuris kareiviui, ginančiam tėvynę, suteikia trigubai jėgų ir narsumo. Jau kautynių pradžioje žuvo arba buvo paimti į nelaisvę beveik visi Šuiskio karo vadai. Pats Šuiskis leidosi bėgti, su juo – ir visa maskviškių kariuomenė.

Skaisčiai švietė mėnuo, tad lietuviai ir naktį persekiojo priešus; tik kas penktas maskviškis tesugrįžo į Polocką (Motiejus Strijkovskis Kronikoje nurodo, kad Polocką pasiekė iki 5000 Šuiskio kareivių). Mūšio lauke krito apie 9000 Šuiskio vyrų. Maskviškių vadą kirviais užkapojo kaimiečiai girioje; jo palaikai su priderama pagarba netrukus buvo palaidoti Vilniuje. Lietuvių žuvo apie dvidešimt; dar kelis šimtus maskviškiai sužeidė.“ (Sigitas Narbutas „Idealaus žmogaus paveikslas“).

Argi kovos istorija nepateisina poezijos apie Radvilą ir lietuvių gentį prakilnumą? O visgi gal kilmingoje Radvilos bei lietuvių širdyse glūdinti poezija ir nulemia štai tokią pergalingą istoriją?

„Tėve vienmečio Sūnaus, kuris ir aukštiesiems žvaigždynams valdžią turi, ir esi vienatinis Žemės valdovas! Būk maloningas – Tave netuščiai juk mylim ir gerbiam! – šitąją sielą priimk ir išlaisvink nuo šitojo vargo, garbę nepaprastą skirk ir suteik man išganymą amžiams: jeigu ne Tu, tai ar kas tarp dievų ir žmonių jį suteiktų? Pagyvenau ir kelius, kuriuos Tu man skyrei, išmyniau; gyniau Tėvynę, baudžiau, atmokėdamas nuostolius, priešą; tad palieku ir žmonių vargus, ir rūpesčius noriai. Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!“ (Jonas Radavanas „Radviliada“).

Matyt tai ir yra atsako apie Radvilų vietą mūsų istorijoje ir dabar lietuvio sieloje – ESMĖ. Ir šiandien šią lietuvišką esmę menu, stovėdamas čia prie Juodojo, Rudojo ir dar šešerių Radvilų kapo. Kuklaus kapo. O sieloje lyg galingas vulkanas iš vidaus į išorę mušasi apmaudas. Ar tik štai tokio kuklaus pagerbimo šie didžiavyriai verti?

Dubingių piliavietė
Rusiai piliavietėje
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Simboliška. Dubingių piliavietėje archeologiniai kasinėjimai prasidėjo tik 2003 metais. Vienas kitas archeologo paklibintas akmenukas ant įprastai Joninių iškyloms ar šiaip girtuoklystėms įprastos kalvos, ir štai iš užmaršties iškyla didingos pilies rūsiai, evangelikų reformatų bažnyčios liekanos ir, pagaliau, iš po šventovės altoriaus prisikelia patys Radvilos, ir vėl įkvėpiantys lietuviui savą pareigą Dievui ir Tėvynei.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai į piliavietę gali patekti nemokamai. Dėl ekskursijos teirautis tel. (8 383) 47222.

Naudingos nuorodos:

• Aplankykite didžiausią rytų Lietuvoje – Dubingių smuklę (Radvilų g. 1), statytą 1842 m. Boleslovo Tiškevičiaus. Ji saugoma kaip būdingas XIX a. I pusės smuklių tipas bei laikoma architektūros paminklu. Dubingių smuklės pastatas minimas XVII ir XVIII a. dokumentuose, tačiau pirmoji smuklė Dubingiuose galėjo atsirasti dar XV a. Smuklė kaip dauguma tokio tipo pastatų stovi prie centrinės miestelio aikštės, atsukta į ją ilguoju fasadu. 1972 m. režisierius Balys Bratkauskas būtent šiame Dubingių smuklės pastate filmavo finalinę ,,Tado Blindos“ sceną.

2008 m. po smuklės rekonstrukcijos, joje įsikūrė Asvejos regioninio parko lankytojų centras ir direkcija, kurioje galima gauti informaciją apie pažintinius takus, lankytinus objektus, turistinius maršrutus, poilsiavietes ir kt.

• Užsukus į Dubingių smuklę siūlome apžiūrėti vidaus ekspoziciją „Ilgiausio Lietuvos ežero slėpiniai, archeologinis paveldas”, kur su 3D projekcijos pagalba pasieksite tolimiausius Asvejos objektus ir susipažinsite su ežero dugnu net nekeldami kojos iš lankytojų centro. Čia taip pat vyksta parodos.

Dubingių piliavietė
Ežero dugnas
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Asvejos regioninio parko lankytojų centras (Radvilų g. 1, Dubingiai, Molėtų r. (miestelio centre)). Darbo laikas 8.30 – 17.00 val., šeštadieniais 10.00 – 17.00 val. Lankymas nemokamas. Dėl ekskursijų kreiptis telefonu (8 626) 53014

• Asvejos regioninis parkas traukia savo grožiu gamtos mylėtojus iš viso krašto. Parkas saugo ne tik ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, bet ir kultūros paveldo vertybes. Keliaujantiems po Asvejos regioninį parką gamtos mylėtojams verta aplankyti:

- Dubingių tiltą – vieną iš nedaugelio Lietuvoje tebeesančių medinių tiltų. Tai pirmas tokio pobūdžio tiltas per ežerą Lietuvoje, kuris buvo pastatytas Lietuvos Prezidento Antano Smetonos dėka 1934 m. Tačiau Asvejos ežero dugne rasti tilto poliai byloja, kad šioje vietoje tiltu keltasi jau viduramžiais.

- Jurkiškio upelio pažintinį taką, kuriuo keliaudami susipažinsite su ledynmečio procesais, atskleisiančiais Asvejos ežeryno kraštovaizdžio reljefo formavimąsi. Lankytojams įrengtas 1,5 kilometro ilgio pėsčiųjų takas, sutvarkytas upelio slėnis, įrengti mediniai laiptai, tilteliai, pastatyti informaciniai stendai. Jurkiškio upelio vagoje guli didžiulis akmuo – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, kurio apimtis daugiau kaip 5 m.

• Mėgstantiems pabūti medžių tankmėje, siūlome aplankyti Tiškevičių medžioklės namus (dabar Purviniškių girininkija, Purviniškių km., Pabradės sen., Švenčionių r.), statytuose 1928 m. Senolių pasakojama, kad grafui žmonės buvo pastatę iš medžio rąstelių tiltelį į Purvyno ežerą per pelkę. Per tą tiltelį jis nusinešdavo specialią kėdę, kurią pasistatydavo jo gale ir atsisėdęs stebėdavo bei medžiodavo antis ir slankas.

Dubingių piliavietė
Grafo Tiškevičiaus medžioklės namai
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

Asvejos ežeras yra tikras rojus nardytojams. Kadangi ežeras ne tik ilgas, bet ir labai gilus, jo dugne priskaičiuojami 34 duburiai, iš jų 16 gilesni kaip 35 m. Plačiausioje ežero vietoje povandeniniuose šlaituose ir dugne yra stambių konglomeratų, šaltinių ir versmių. Ežere gyvena 18 rūšių žuvų, sutinkamos trys vėžių rūšys. Be to, po vandeniu gyvena ir verdenėse „nardo“ į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta Reliktinė mizidė.

Dubingių piliavietė
Asveja nuo piliavietės
© Asvejos regioninio parko direkc. nuotr.

• Aplankius ypatingas archeologines vietas bei pailsėję gamtos apsuptyje, pavalgyti siūlome užsukti į Dubingių žirgyną (Įlankos g. 23, Žalktynės k., Molėtų r. sav.). Mėgaudamiesi patiektais patiekalais, pro restorano langus galėsite grožėtis žirgais, klausytis povų klykavimų, stebėti plaukiojančias muskusines antis, juodąsias gulbes bei stebėti nuostabią gamtą.

Dubingių žirgynas
Dubingių žirgynas
© Bendrovės archyvas
Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
5